2024-05-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Genovaitė Lukšaitė

Eilėraščiai

*

Kartais žmonės manęs klausia, –
kaip parašyti eilėraštį? kaip iš viso tai atsitinka? –

Ar jie atskrenda kaip kokie paukščiai
arba lėktuvai, sukdami ratus virš to,

kuris tėra aerodromas, įžodintojas?

Žmonės žiūri į akis ir laukia stebuklo –

paslapties atskleidimo, galbūt pamokos,

laiptelio, nuo kurio galėtų atsispirti patys.

Sąžiningiausia būtų jiems liepti

pasigauti tikrą poetą ir jį gerai ištardyti

naudojant bet kokias būtinas priemones
nes šitie, tai jau tikrai žino,

o pririšti prie kėdžių be abejo pasakytų

ir tas atsakymas būtų garantuotas.

Tačiau… sąžiningumas neretai ne taip suprantamas,

todėl tenka atsakyti, kad eilėraštis

rašomas sėdantis ant kėdės
gana laisvanoriškai, niekam nestovint už nugaros,

kai turima ką pasakyti ir tikintis,

kad pavyks užrašyti tai kas slypi už jausenų,

už džiaugsmo, nerimo, meilės ar pykčio,

pavyks sugriebti kamuolio siūlą

ir išvynioti jį tiek, kiek leis jėgos.

Todėl jėgas ir įgūdžius reikia lavinti,

kad vieną dieną nepasigirstų mykimas

kai norėsim kažką labai svarbaus pasakyti,

bet neberasim tam reikiamų žodžių,

todėl, be abejo eilėraštis yra darbas

tik nepavaldus jokiems darbdaviams.

*

Pavasaris ir vėl prikaltas,

Prie kovo šalčio stingdančio, penktadienių Gavėnios,

Prie karo Ukrainoje ir kraujo praliejimo, lyg būtume sugrįžę

Į barbarų laikus arba fašizmo juodą naktį. –

Tik krematoriumai šį kart mobilūs,

Tiktai mirtis jau bepiločiuose viena pati į tikslą skrenda.

Tokie tad pasiekimai Žemės ir žmonijos –

Grėsmė keliais mygtukų paspaudimais

Nupūst save į dulkes nebūties.

*

visi pasakojimai

apie mistinę „rusišką sielą“

nelauktai pasitvirtino –

ji pasirodė esanti tokia plati,

kad vos prasižiojusi

gali praryti visą pasaulį,

sukramsnoti visas likusias sielas

ir net su visais jų kauleliais.

*

poezijos skaitymas ne trijų aukštų name

skaitant poezijos knygą

kartais gali susidaryti vaizdas,

kad visi poetai vyrai yra įsitikinę

jog per gyvenimą jiems tiesiog būtina

parašyti kažką nešvankaus, grubaus

ir visai be jokio rimto priežastinio ryšio

su pačiu eilėraščiu, tačiau – kodėl?

klausimo atsakymas slypi kažkur anapus lango,

berniūkščių balsuose

nuolat besistengiančiuose

pademonstruoti  vienas kitam

savo triaukščių žodžių arsenalą.

tiesa slypi kažkur tarp covido ir alzheimerio

kiekvieną rytą ganėtinai sunkiai keliantis į darbą,

tuoj po didžiojo pensinio amžiaus pratęsimo,

įkyriai pradėjo kartotis dar vaikystėje regėto filmo

„nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ prisiminimas,

tačiau iki šiol negaliu nustatyti

tos ligos priežasties ir kaip ji vadinasi nes,–

jei prisimenu, vadinasi ne Alzheimeris,

o jei uodžiu ir skonėjuosi, vadinasi ir ne covidas,

tiesa?

peliūnė

„nieko šiame pasaulyje nebėra švento“, –

pagalvojau pakėlusi akis nuo knygos

ir išvydusi, kaip pralėkusi sekcijos krašteliu

pelė dingo už šventojo paveikslo.

*

vasaros prisiminimas

stulbinančiame karštyje, atšokančiame nuo neseniai išklotų juodų plytelių

ir tvoskiančiame į veidus taip, lyg apačioje būtų dar viena, jau pragariška saulė,

anapus gatvės šmėžuojant naujiems, neįtikėtinai glaustos, bepaukštės lapijos atstovams,

išnyra turkio spalvos laumžirgis ir tiesiai prieš pat nosį staigiu pasisukimu neria į šoną. –

gal gi ne viskas prarasta, jei šitas vandens padarėlis taip vikriai nardo žmonių minioje

apsimetęs vienu iš tų „pamišusių“ miesto paspirtukininkų.   jie prisitaiko greičiau nei mes

ir tai guodžia, ramina, atneša vėsaus, bėgančios upės dvelksmą ir kvapą bei prisiminimus.