2024-05-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Laura Sintija Černiauskaitė

***

Jauną beržyną

kiaurai

perėjo spalio

ugnis

ko nuščiuvai, širdie

nieko stipresnio

už gyvenimą

jau

nenutiks

Vievyje

Sapnuodavau šitą ežerą,

o dabar: apsiniaukę, be vėjo,

tinkamas oras atsiminimams,

kvapams kuo giliau įkvėpti

stoviu po smilkstančiais

savo vaikystės topoliais ir iš čia

jūs man esate du juodutėliai

taškai ten toli

ant molo

o prie pat mano kojų

žalvarinėj žolėj ( iki kokios

čia niekuomet neišbūdavau)

poruojasi du

vandens paukščių

skeletai

Rakteliai

Ir  vieną šaltą žiemos rytą

aš išplauksiu pilvu

į viršų

dangaus ledas plytės

prieš akis

tuščia Viešpaties čiuožykla

angelai plevens po ledu

jų nustebę vaikiški veidai

jie nežino

kur čiuožyklos vartai

jie neturi raktelių

– dievuli

jie neturi raktelių –

man šalta

tarp žemės ir ledo

o mirę mylimieji

kur jūs

kodėl neateinat

manęs pasitikti

– dievuli

jūs neturit raktelių –

bet kas ten už devintojo ledo

taip graudžiai

kviesdamas

žvanga

dievuli

rakteliai–

rakteliai–

                                           rakteliai –

Žieminis

Beaistris žiemos dangus

veidrodžiai užvalkstyti

ką tik liepsnoję klevai

pririšti prie ligoninės gulto

apanglėję jų kaulai

suvystyti steriliais

vystyklėliais

viskas perdega

brangiosios mano šakelės

o tas kas išlieka po gaisro

ir yra esantysis

Nenoriu užbaigt kaip LI BO

Ko spoksai

debiliškai apvalus

mėnuliuk

tuščias pilnaties herbe

balto lapo priekaište

nenoriu ir nerašau

atšok

štai perlenksiu tave

dešimt kartų

ir išsikarpysiu snaigę

jos plyšeliai

pilni deguonies:

gležnos klauzūros grotelės

antsnukis išsižiojusiai sielai

 -kad nekauktų-

Paskutinis drabužis

Metų metais

mane nurenginėjai

o dabar-

– pagaliau –

naktis tokia nebaugi

sklidina aromatų

ir triukšmo

sakyk

ar galėjo

būti kitaip

sakyk

kodėl anksčiau

to nežinojau

-esi pats paprastumas-

ateik naktie

aš tavęs nebijau

aš žinau tavo paslaptį

tu esi nusigręžus diena

pilna gyvųjų urvelių

pilna sparnų ir burnų

pilna pradžios

ateik ir nesigailėk, užgriūk

 –

nuo manęs jau slysta

paskutinis

drabužis

Pavasarinis

Vis kažkur eidavome persmelkti

šio pavasario

vis būdavome verčiami

kur nors eiti

slėpt diagnozę kaip paslaptį

kurios mums patiems

nepasakė

keistos būsenos

kai matosi tiktai tai

kas

paslėpta

viskas užsifiksuodavo taip keistai

tiktai iš vidaus

tarsi išorės

nebeliko

tarsi žiūrėtum

į rentgeno nuotraukos gylį

be specialaus pasiruošimo

kaip interpretuoti

šešėlius

žali spinduliai kvaitulingi

mus gaudė visur kur tik ėjome

sako

jie pavojingi tik tiems negyvenantiems

nuo jų prasibundama

tą pavasarį visai pražilai

prašei tave pagimdyti

jau žinojau

kad viskas vyksta kiaurai

kad didžiausi dalykai

lengvai pasidaro

gniuždo tik smulkmenų šukės

niekingos lėkštutės peiliukai

vaikystėje žaidėm ir žaidėm namus

o dabar štai užaugom

žolės slėpsnos putoja ir spjaudos

aukštai iki pjautuvo

fatališkai kvepia

tai viskas ko reikia

be smulkmenų

pelenais išnešiotų ir

dulkėmis virstančių

valandų

žali sielų kaulai kryžiuojasi

įsiskiepija tavo į mano

gimdymo skausmas pasiekia

viršukalnę kai nebeskauda

ten gyvybė atsidengia

iki ugninio tūrio

ir tvinsta

į mažą žmogelę

nežmoniškos bangos

tai labiau negu skauda

tai reikia

tiesiog atlaikyti

pro papartiškai išsilenkiančias

sielos įsčias

pro žaliąją adatos arką į šitą

pasaulį

į šitą visiškai pirmąjį

mums

pavasarį,

 Meile