***
Jauną beržyną
kiaurai
perėjo spalio
ugnis
ko nuščiuvai, širdie
nieko stipresnio
už gyvenimą
jau
nenutiks
Vievyje
Sapnuodavau šitą ežerą,
o dabar: apsiniaukę, be vėjo,
tinkamas oras atsiminimams,
kvapams kuo giliau įkvėpti
stoviu po smilkstančiais
savo vaikystės topoliais ir iš čia
jūs man esate du juodutėliai
taškai ten toli
ant molo
o prie pat mano kojų
žalvarinėj žolėj ( iki kokios
čia niekuomet neišbūdavau)
poruojasi du
vandens paukščių
skeletai
Rakteliai
Ir vieną šaltą žiemos rytą
aš išplauksiu pilvu
į viršų
dangaus ledas plytės
prieš akis
tuščia Viešpaties čiuožykla
angelai plevens po ledu
jų nustebę vaikiški veidai
jie nežino
kur čiuožyklos vartai
jie neturi raktelių
– dievuli
jie neturi raktelių –
man šalta
tarp žemės ir ledo
o mirę mylimieji
kur jūs
kodėl neateinat
manęs pasitikti
– dievuli
jūs neturit raktelių –
bet kas ten už devintojo ledo
taip graudžiai
kviesdamas
žvanga
dievuli
rakteliai–
rakteliai–
rakteliai –
Žieminis
Beaistris žiemos dangus
veidrodžiai užvalkstyti
ką tik liepsnoję klevai
pririšti prie ligoninės gulto
apanglėję jų kaulai
suvystyti steriliais
vystyklėliais
viskas perdega
brangiosios mano šakelės
o tas kas išlieka po gaisro
ir yra esantysis
Nenoriu užbaigt kaip LI BO
Ko spoksai
debiliškai apvalus
mėnuliuk
tuščias pilnaties herbe
balto lapo priekaište
nenoriu ir nerašau
atšok
štai perlenksiu tave
dešimt kartų
ir išsikarpysiu snaigę
jos plyšeliai
pilni deguonies:
gležnos klauzūros grotelės
antsnukis išsižiojusiai sielai
-kad nekauktų-
Paskutinis drabužis
Metų metais
mane nurenginėjai
o dabar-
– pagaliau –
naktis tokia nebaugi
sklidina aromatų
ir triukšmo
sakyk
ar galėjo
būti kitaip
sakyk
kodėl anksčiau
to nežinojau
-esi pats paprastumas-
ateik naktie
aš tavęs nebijau
aš žinau tavo paslaptį
tu esi nusigręžus diena
pilna gyvųjų urvelių
pilna sparnų ir burnų
pilna pradžios
ateik ir nesigailėk, užgriūk
–
nuo manęs jau slysta
paskutinis
drabužis
Pavasarinis
Vis kažkur eidavome persmelkti
šio pavasario
vis būdavome verčiami
kur nors eiti
slėpt diagnozę kaip paslaptį
kurios mums patiems
nepasakė
keistos būsenos
kai matosi tiktai tai
kas
paslėpta
viskas užsifiksuodavo taip keistai
tiktai iš vidaus
tarsi išorės
nebeliko
tarsi žiūrėtum
į rentgeno nuotraukos gylį
be specialaus pasiruošimo
kaip interpretuoti
šešėlius
žali spinduliai kvaitulingi
mus gaudė visur kur tik ėjome
sako
jie pavojingi tik tiems negyvenantiems
nuo jų prasibundama
tą pavasarį visai pražilai
prašei tave pagimdyti
jau žinojau
kad viskas vyksta kiaurai
kad didžiausi dalykai
lengvai pasidaro
gniuždo tik smulkmenų šukės
niekingos lėkštutės peiliukai
vaikystėje žaidėm ir žaidėm namus
o dabar štai užaugom
žolės slėpsnos putoja ir spjaudos
aukštai iki pjautuvo
fatališkai kvepia
tai viskas ko reikia
be smulkmenų
pelenais išnešiotų ir
dulkėmis virstančių
valandų
žali sielų kaulai kryžiuojasi
įsiskiepija tavo į mano
gimdymo skausmas pasiekia
viršukalnę kai nebeskauda
ten gyvybė atsidengia
iki ugninio tūrio
ir tvinsta
į mažą žmogelę
nežmoniškos bangos
tai labiau negu skauda
tai reikia
tiesiog atlaikyti
pro papartiškai išsilenkiančias
sielos įsčias
pro žaliąją adatos arką į šitą
pasaulį
į šitą visiškai pirmąjį
mums
pavasarį,
Meile
Daugiau straipsnių
Česlovas Skaržinskas
Ukrainiečių poezijos vertimai
Lina Navickaitė