Česlovas Skaržinskas

***

Ant ko pasaulis laikos…
Šurmulys. Turgaus diena.
Nuskintos gėlės.
Laikas kvepia
Trumpai.
Į skrandį tuštoką telpa
Žemės skoniai.
Lengvai.
Prilijo gatvę vasaros.
Be saiko.
Diena vis tiek karšta. It moteris.
Ruda. Įdegusi. Įkaitusi.


***

Vakaras

Aukštas kalnas

Karštas sprogmuo

Horizontas

Daug gyvybės

Gyvatės akyse

Kraujuoja prie kelio

Trumpaamžis šermukšnis

Sustoja mėnuo

Ryškėjantis slenkstis

Vis arčiau

Sprogsta

Be garso

* * *

Kapci, girdziu,

Cykiai liūliuoju.

Cik iš pradzių

Metai ir gojus.

Upė gyva –

Cykiai gyvena

Kapci gaiva –

Kraujas cik mano.

Pirkioj cyku,

Nemigdzyk mani.

Kapci. Cikiu –

Cykon vadzini…

Grabnyčios

Pašventina žvakes Grabnyčių dieną –

Šiluos nebus toksai baisus Perkūnas.

Prieš audrą, griaudžiant daug pašvaisčių būna –

Lig šiol ne tik sapne – dievų ne vienas.

Nežūsiu gal, uždegus žvakę, viltį –

Tikiu – net nemiga nepuls per naktį.

Daug žvakių išlietų – turės pakakti –

Toks varvantis ragutis – ima šilti.

Gaidys nuo stogo gaudo ploną ledą –

Atsigeria lig soties mano kraujo…

Senutį dievą glaudžia mėnuo naujas –

Pasiima ir nežinau, kur veda…

***

Yra diena. Ir upė. Ir malūnas.

Kelelio dulkės. Raudos vakare.

Senovės žodžiai tykiabalsiai tūno

Dzūkynėje. Ir lūpose yra.

Pasaulis traukiasi lėtai. Neskaudžiai.

Tyka erdvė, apgirtusi diena.

Gyvenimas – toksai malūnas gaudžia –

Vis girto laiko trūksta, negana.

***

Gatvė Vilniaus kyla į Aušros vartus.

Ryto saulė – pasimelsim  aš ir tu.

Dievo glaudžias žodis, graudulys kartu.

Susikibom rankom kaip rudens vaikai –

Negirdžiu per rytą, ką kuždi, sakai.

Matos upė, gatvės – viskas aptakiai.

Tavo, mano miestas – marios paslapčių –

Nepažįstam nieko ligi pakraščių,

Neišeisime iš jo krantų – jaučiu.

***

Rūke, žolėj klajoja vaikis –

Atklydęs paikas laikas.

Ir striksi akyse du paukščiai –

Ryte ruduo išaušta.

Jam šviečia magiška žaltvykslė –

Kaskart aušroj paklysta…

Atgal neranda vaikis durų –

Ilgai į savo Dievą  žiūri…

Į ryškią skaidrę pirmutinę –

Dienos ženklų pušyne.

Akis apraizgo voro siūlas –

Kaip mūza glaudžias, gula.