2022-05-24

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tomas Vyšniauskas

prieš trakštelint

gulbė sparno mostu

laužianti dilbio kaulą

šerno šnipą užveržusi viela

kormoranas mirtinai

nudergiantis sengirę

huksvarnos grandinė

medkirčio blauzdoje aklas balandis

išlesantis centus iš valkatos delno

gandras ryjantis zuikutį ir

nebegadinantis oro šeškas susiliejęs

su asfaltu dar poetas

nesugebantis iki mato sustrateguoti

žaidimo dabar jums apdainuojantis

tai ką mato

o mato ne vidurius labiau

paplavas matyt dėl išmonės

stokos o esamoji paimk

sužiedėjusio tvarsčio skiautę

iš mumijos delno ir priglausk

ją prie žydinčios žaizdos

kad įsišaknytume vienas

kitam nesopėdami štai tiek

galiu tau kalbėti apie pasaulį

žveldamas pro ekologinės

kritikos properšą

štai tiek galiu

tau papasakoti apie meilę

kuomet tamsa

sulaužo gulbės sparną. kuomet

juoda plunksna užglosto

žaizdas

pavėjui

priešpriešis

vėjas nušienavo pėdas

spėriai bežengiantiems

toliau matantiems

rūkas užgulė vyzdžius

ką begalvotų strapinėjantis

gaidys jam iš kaklo rūdys

pievą aplink kaladę degina

jam galvoje jam

galvoje jau

vieni vėjai nuščiuvę į puodo

pusę

kai Dievas sujaukia savo stalčių

odą nugludina skers-

vėjai ir influencerių

nuomonių absurdas magiškosios

dėžutės forma augina

kupras aukštiesiems ir pasipūtimo

burbulus menkesniems negali

sakyti kad Dievas gadina orą bet

oras stalčiuje troškus negali

sakyti jog stalčiaus forma tiek tobula

kiek karstelio laikinumas bet

matuojantys menkai išmano apie

mato vienetus /vienetai buriasi

į aibes/ galiausiai

pridirba

eibių spoksodami iš stalčiaus adatų

ausimis voratinklių nytimis krumpliaračių

dantukais netempiamos gumos

rulonais

                      užgimstu

                      šaltas ir niūrus

plasmasinis transformeris

skruostu nurieda lašas

alyvos per patį žydėjimą

ašara sprogsta kaip grūdas ir jei

nematau to sprogimo tai kaltas. tik

žvirgždas ant mano akies

objektyvo

stangomis

kai įžiūrėsi mėšlo trupinėlius

blondinės garbanėlėse suprasi

kad dvidešimt penktas kadras

jau nebebėga

iš paskos kad tave pasivijo

evoliucijos teorija

tarp tuštumos ir tuštinimosi

vis dar įskelta takoskyra

lyg lyžtelėtum skeltu

liežuvėliu suskirdusias

lūpas paversdamas

derlinga dirva lyg įsčiose

dygliakiaulė žviegtų –

sąrėmių nėra o nešti

sunkiau

baltaijuodas

sakai jau net

ašara neįveikia juodo

paakio sausros. šitas nimbas

žvilgsnį labiau rėmina nei smaugia

šitas eilėraštis labiau apie liūdesį

nei apie sudygimą žiūrėk

išdžiūvusios ašaros paviršiumi Jėzus

atžingsniuoja tik traška

druska po kojomis

o vanduo baltai

juodas kaip naktis

įmušta

į paakį

juodaijuodas

naktis yra praraja kurią

susapnuoti gnomai

bando užlipinti skoču  kas gi

šiais laikais

sapnuoja gnomus susapnuok

kaip tykiai

aš numirštu taip tykiai

lyg krapštytum šašą

nuo apgijusios

prarajos

nežinau to reiškinio vardo nežinau

kodėl varnai suleidžia

sparnus į akmenį ir dangaus

vaiskumą suvarpo

juodi paukščiai man nesvarbu

kur jie migruoja

nesvarbu kokiam

porūšiui priklaupia

prisimenu tik

juodą. spalvą

išlestos nakties

juodaibaltas

juoda katė besiglaustanti apie kojas girgždant

kapinių vartelių vyriams bėdos

nevykęs plagiatas neestetiškas spjaudymas

per petį baimės pilstymas iš tuščio

pro kiaurą adatėlės vudu lėlytei į akį spiritizmo

seansas be spirito aistros muliažas

senoje porno juostoje – –

/protingos į kairę gražios į

dešinę/ o juodosios

gilyn

juodosios gilyn

juodosios gilyn

į negatyvą

baisiausia yra balta

negyva

musė baltame piene balta tyla

mirusios katės žvilgsnyje balta plunksna

kritusiame lape raizganti permatomą

gyvenimą iki galo

be galo

                      smalsu ar hičkokiškai kingiškos

moterys nubučiuos

vaizdo kamerų vyzdžius o nutilus

snapų kleketavimui ir be garso

prasivėrus baltiems baltiems varteliams

pilki žiūrovai salėje

tyliai nusipurtys

ėriukų kailiukus