AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ
Sapnas
Kažkur žydi rugiai nesėti
Ir bedugnės atsiveria seklios,
Suboluoja tamsiam šuliny
Sapno stirna, nespėjus nuskęsti.
Ją atsargiai pakalbint bandau,
Sapno lauką rugiais vėl apsėti.
Bedugnes akimis išbraidau,
Ant jų krašto išmokau sėdėti.
Vasara
Sode strazdas matuoja metus,
Veši vasara tarsi skubėtų
Pasivyti, pralenkti sapnus,
Susapnuotus mums plaukiant per Letą.
Jau idilės nebus, nors ir baigės
Vėjo teismas, lietaus atlaidai,
Tik užuominas geliančias laidys
Žolėje pasislėpę žiogai.
Naktinis miestas
Paryčiais pasaulis nebūtinai miega
atvirkščiai, jis gyvena net labiau
negu dieną
vyrai grįžta iš barų ir bordelių
į namus
moterys jau dešimtąjį kartą apklosto
vaikus
megapolio gatvėmis laksto taxi ir jauni
juodaodžiai
leidžia repą, keikiasi ir dainoje, ir gyvenime vienodai
nuobodžiai
juda laikrodžio strėlės ciferblato
aky
virš tvarkaraščių mirgančių juostų
stoty
susitikę prie Marmuro jūros
gaudom atšvaitus
bokštų
ir skaičiuojam žvaigždes virš pasaulio
trokštam
ne po vieną – drauge sulaukti brėkštančio
ryto
nesuprasdami žodžių reikšmių ir prasmių neieškodami
ankstyvųjų muedzino garsų
paklausyti
tada jau palikti nemiegantį miestą
nusileisti į pragarą
ryto
ir Bosforo aušroj išsiskirti iki vakaro
kito
***
Šitas miestas – saugus mūsų uostas
mūs namai, mūs likimai ir nuodėmių bokštai
šitas sausio peizažas trapus ir aštrus tarsi ižas
tik paliesk – jis įpjaus ir užgaus –
verksi, kad laiku nesugrįžai
nors pareiti norėsi, bet gal jau neverta,
nes sugrįžt į Makondą gali tiktai kartą
pelkėm kelio nebeliko
neliko ir vartų
—–
be ženklų, be takų ir be tiltų betono
grįžta puolus duenja
iš sudegusio ilgesio dvaro
grįžta taip, kaip kareiviai sugrįžta iš karo –
papilkėję, nudriskę,
bet pergalės paraku smilksta
jų garbė, jų didybės likučiai,
užkariavimai ir praradimai
ir net būsimųjų dienų nusivylimai
properšos veriasi gilios ir skaudžios
teismo nebus –
jie patys save negailėdami baudžia
***
Dar dienos užuomina dangaus dugne,
Ir duburiuos dar snaudžia drėgnas rūkas,
Dar tavo pirštų įspaudai šilti delne,
Dar žemė plaukia tarsi pienės pūkas.
Dar Judas tebemiega grotos tamsoje,
Dar tebenoksta išdavystės žodžiai ant jo lūpų,
Dar virpa pažadas kažkur beorėj erdvėje,
Dar maldoje nutilusi vienuolė klūpo.
Išauš diena – paklusim laiko diktatūrai,
Sruvens šviesa pro kasdienybės langus
Viens kitą atpažins kely dievai ir judai
Tik nesuprasim mes, kas realybė, kas legendos.
***
Jis rašydavo ilgus meilės laiškus
ant gelsvo popieriaus rašalu
(apie elektroninį paštą nė nebuvo girdėti)
vėliau visus banaliausiai sudeginau
vakarais skambindavo šopeną
buvau vienintelė klausytoja
juodi ir balti klavišai – lyg mudu
nei kartu nei skyrium
tik šalia vienas kito
viena šalia kitos mūsų vienatvės
judančios ta pačia kryptimi
tik skirtingu greičiu
tapė portretus – vieną iki šiol tebesaugau piešė aktus
krūtų spenelius liesdamas
pirštų pagalvėlėmis
ir juodu grafito pieštuku
aktų nedovanojo nė vieno –
saugojo pats
sakė
noriu bent tokiu būdu
tave prie savęs išlaikyti
jam nedovanojau nieko
tik tuštumą
likusią suvalgius obuolius
kuriuos be žodžių padėdavo ant stalo
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė