2022-05-24

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

AUŠRA LUKŠAITĖ-LAPINSKIENĖ

Sapnas

Kažkur žydi rugiai nesėti

Ir bedugnės atsiveria seklios,

Suboluoja tamsiam šuliny

Sapno stirna, nespėjus nuskęsti.

Ją atsargiai pakalbint bandau,

Sapno lauką rugiais vėl apsėti.

Bedugnes akimis išbraidau,

Ant jų krašto išmokau sėdėti.

Vasara

Sode strazdas matuoja metus,

Veši vasara tarsi skubėtų

Pasivyti, pralenkti sapnus,

Susapnuotus mums plaukiant per Letą.

Jau idilės nebus, nors ir baigės

Vėjo teismas, lietaus atlaidai,

Tik užuominas geliančias laidys

Žolėje pasislėpę žiogai.

Naktinis miestas

Paryčiais pasaulis nebūtinai miega

atvirkščiai, jis gyvena net labiau

negu dieną

vyrai grįžta iš barų ir bordelių

į namus

moterys jau dešimtąjį kartą apklosto

vaikus

megapolio gatvėmis laksto taxi ir jauni

juodaodžiai

leidžia repą, keikiasi ir dainoje, ir gyvenime vienodai

nuobodžiai

juda laikrodžio strėlės ciferblato

aky

virš tvarkaraščių mirgančių juostų

stoty

susitikę prie Marmuro jūros

gaudom atšvaitus

bokštų

ir skaičiuojam žvaigždes virš pasaulio

trokštam

ne po vieną – drauge sulaukti brėkštančio

ryto

nesuprasdami žodžių reikšmių ir prasmių neieškodami

ankstyvųjų muedzino garsų

paklausyti

tada jau palikti nemiegantį miestą

nusileisti į pragarą

ryto

ir Bosforo aušroj išsiskirti iki vakaro

kito

***

Šitas miestas – saugus mūsų uostas

mūs namai, mūs likimai ir nuodėmių bokštai

šitas sausio peizažas trapus ir aštrus tarsi ižas

tik paliesk – jis įpjaus ir užgaus –

verksi, kad laiku nesugrįžai

nors pareiti norėsi, bet gal jau neverta,

nes sugrįžt į Makondą gali tiktai kartą

pelkėm kelio nebeliko

neliko ir vartų

—–

be ženklų, be takų ir be tiltų betono

grįžta puolus duenja

iš sudegusio ilgesio dvaro

grįžta taip, kaip kareiviai sugrįžta iš karo –

papilkėję, nudriskę,

bet pergalės paraku smilksta

jų garbė, jų didybės likučiai,

užkariavimai ir praradimai

ir net būsimųjų dienų nusivylimai

properšos veriasi gilios ir skaudžios

teismo nebus –

jie patys save negailėdami baudžia

***

Dar dienos užuomina dangaus dugne,
Ir duburiuos dar snaudžia drėgnas rūkas,
Dar tavo pirštų įspaudai šilti delne,
Dar žemė plaukia tarsi pienės pūkas.

Dar Judas tebemiega grotos tamsoje,
Dar tebenoksta išdavystės žodžiai ant jo lūpų,
Dar virpa pažadas kažkur beorėj erdvėje,
Dar maldoje nutilusi vienuolė klūpo.

Išauš diena – paklusim laiko diktatūrai,
Sruvens šviesa pro kasdienybės langus
Viens kitą atpažins kely dievai ir judai
Tik nesuprasim mes, kas realybė, kas legendos.

***

Jis rašydavo ilgus meilės laiškus

ant gelsvo popieriaus rašalu

(apie elektroninį paštą nė nebuvo girdėti)

vėliau visus banaliausiai sudeginau

vakarais skambindavo šopeną

buvau vienintelė klausytoja

juodi ir balti klavišai – lyg mudu

nei kartu nei skyrium

tik šalia vienas kito

viena šalia kitos mūsų vienatvės

judančios ta pačia kryptimi

tik skirtingu greičiu

tapė portretus – vieną iki šiol tebesaugau piešė aktus

krūtų spenelius liesdamas

pirštų pagalvėlėmis

ir juodu grafito pieštuku

aktų nedovanojo nė vieno –

saugojo pats

sakė

noriu bent tokiu būdu

tave prie savęs išlaikyti

jam nedovanojau nieko

tik tuštumą

likusią suvalgius obuolius

kuriuos be žodžių padėdavo ant stalo