Irna Labokė
Credo
Žingsnelis po žingsnelio Kasijus kopia įkalnėn. Dar truputėlį, Viešpatie, dar atkarpėlę, suteik stiprybės, priartink šią kalvelę, paskiau nuokalnę, tada bus lengviau – į nuokalnę visada lengviau. Tada takutis per baltmiškį, ten nors mažumėlę pavėsis, galiausiai – dar viena, visai nedidukė įkalnė ir… Mūsų Jeruzalė ranka pasiekiama. Svarbu suspėti. Iki saulės laidos svarbu.
Prakaitas žliaugia visu kūnu, sunkiasi per drobinius marškinius, kuriuos gręždamas galėtum upelius naujus paleisti. Dešiniojo peties sąnarį skauda taip, tarsi jį kas jėga būtų persukęs į kitą pusę. Kairįjį petį kryžius nutrynė iki kaulo. Kasijus jo nebejaučia ir nemato, kad per marškinius persisunkęs kraujas rusvai nudažė visą medinio kryžiaus liemenį. Dabar jam tai nerūpi. Dabar svarbu suspėti. Iki saulės laidos…
Miestelis, kuriame Kasijus su Teodora gyveno, nebuvo nei labai didelis, nei visai mažas. Jame buvo visa, ko reikia: stotis ir traukiniai, pirtis, turgus ir gaisrinė, kinas, stadionas ir batų fabrikas, grafo rūmai ir didelė kmynų pieva. Į miestelį atvažiuodavo cirkas, kurio reikėdavo laukti visus metus, ir daugelis miestelio gyventojų pažinojo vienas kitą, jei ne asmeniškai, tai bent jau iš matymo. Kaip ir visuose nei dideliuose, nei mažuose miesteliuose, žmonės kalbėdavo apie vienas kitą ir žinodavo kur kas daugiau, negu derėtų.
Tačiau miestelis turėjo vieną nepaprastą, išskirtinį bruožą.
Jo išskirtinumas buvo tas, kad maždaug už dvidešimt mylių nuo jo stūksojo keistas kalnas, nepanašus į jokį kitą, su daugybe kryžių, kurie – dideli it altoriai ir visai rožantėliai – kasdien nežinia iš kur išdygdavo ir ilgainiui jų nebebuvo galima net suskaičiuoti. Kalnas – mažas žemės apgamėlis – pūtėsi, augo tarsi gyvas, tarsi žinotų, kad kiekvienas kryželis, į čia atradęs kelią, nėra vien praradimo, kančios ar golgotos ženklas.
Kryžiui, net ir mažiausiam, reikia vietos. Kodėl būtent čia, ant keistojo kalno, – kita istorija. Slėpinys. Ne visi ir girdėję buvo to slėpinio priešistorę, bet kad kiekvienas čia išdygęs kryžius ir kryželis – atskiras stebuklas, gyva viltis, įsmigusi į žemės kauburį tikėjimu, žinojo kiekvienas. Miestelėnai kalną paprasčiausiai vadino Mūsų Jeruzale, ir tuo viskas būdavo pasakyta, kad bent minutėlę tarp žmonių kaip angelas praskrietų pagarbi tyla.
Teodora pasiligojo netikėtai. Niekuo nesiskundė, neaimanavo, rodėsi, taip bus amžinai, ir staiga atgulė. Iš pradžių daktarai sakė – podagra, orai pasikeis ir praeis, bet Teodora ėjo vis silpnyn ir silpnyn.
Skausmas visame kūne kartais būdavo nebepakeliamas. Prarasdavo sąmonę. Kai vėl ją atgaudavo, matė Kasijaus maldaujančias akis – jo akys tokios pasidarydavo visada, kai koks nors negerumas nutikdavo. Toks jau buvo Kasijus – gal kiek nevyriškai per jautrus. Stengėsi to neparodyti, bet Teodora visus jo sielos virptelėjimus perskaitydavo iš akių.
Ir dabar skaito. Norėtų pasakyti – atleisk, mano žmogau, susitaikyk ir nedraskyk širdies, suprask – Dievulis šaukia. Saugok vaikus ir žinok: šaunu, ak, kaip būdavo šaunu per visą miestelį už parankės kaukšėti į stadioną, į futbolo rungtynes, kurių nė už ką neįstengei praleisti. Vienintelis toks aistringas miestelio komandos sirgalius buvai, Kasijau, vienintelis. Ir man… vienintelis.
Kasijus nebeatlaikė kalbančių Teodoros akių – atsiklaupęs raudojo kaip vaikas, nebeslėpė bejėgiškumo nei nuo savo vaikų, nei nuo būrelio maldininkių, kurios ištisas dienas ir naktis vilgė Teodoros lūpas, pasikeisdamos virė vaikams valgį, degino žvakes ir meldėsi. Susitvardė, abiem rankom suėmė savo moters liauną rankelę, pabučiavo, švelniai pirštų širdelėmis palietė skruostus, kaktą, primerktas blakstienas, tada atsistojo, pakėlė akis ir kurį laiką žiūrėjo aukštyn, lyg kažko įdėmiai klausytųsi.
Visi matė, kaip pasikeitė jo veidas, o žvilgsnis, rodės, kiaurai perskrodė stogą, naktį, dangų ir nulėkė į tolybių erdves. Nieko kito negalėtum pagalvoti, kaip tik tai, kad jis kažką sumanė, prisiminė, o gal net išgirdo.
Visą naktį savo dirbtuvėlėje obliavo, drožė medį, švitriniu popieriumi gludino, šlifavo ir pagaliau sunėrė didelį medinį kryžių. Suspėjo dar įrėžti kuklų ornamentą ir vienintelį žodį CREDO, kurį įsiminė per sekmadienio mišias visai nesigilindamas į jo prasmę. Jautė, to žodžio dabar reikia. Kaip oro, kaip vandens, kaip stebuklo.
Galiausiai įvertino kryžiaus svorį ir savo jėgas. Tikėjo, pakels, ištvers ir atstumą, ir saulės kaitrą. Turi ištverti. Žinojo, lengva nebus – Kristui irgi nebuvo lengva, bet jis ištvėrė. Kasijus ne Kristus, jam kryžiaus niekas neprisakė daryti, juolab Jeruzalėn nešti, pats pasirinko. Pasirinko tyliai, savo skaudančiu vidumi į viltį kabinosi. Kitaip nesugalvojo, kitaip – Teodora numirs ir tada Kasijus paprasčiausiai nebebus toks, koks buvo ligi šiol. Be Teodoros Kasijus – ne Kasijus.
Kaip ir tikėjosi, vidudienį priartėjo prie baltmiškio. Sausros išretintas oras pamiškėje net riba, o gal išsekusiam Kasijui taip atrodo, akyse raibuliuoja. Atremia kryžių į medį, kad iš gertuvės, pririštos prie juosmens kartu su kastuvu, galėtų atsigerti vandens.
Miškelyje vėsiau. Galima atsikvėpti, rankove nusibraukti nuo veido tirštą, su dulkėmis susiplakusį prakaitą. Pamato kraujuojančias žaizdas. Skauda. Baisu prisiliesti. Supranta – kryžiaus ant žaizdotų pečių nebepajėgs užsikelti. Reikės dabar kaip nors kitaip jį nešti. Iki kalno liko nebe taip jau ir daug.
Vanduo gertuvėje gerokai sušilęs, tačiau suteikia Kasijui naujų jėgų. Kryžių, kaip ir kastuvą su gertuve, prisiriša prie liemens, tik iš nugaros pusės, ir smailiuoju galu velka pažeme, palikdamas paskui save gilų vinguriuojantį rėžį.
Jei kas mokėtų skaityti kryžių rėžius, galėtų kaip knygą perskaityti visą Kasijaus ir Teodoros gyvenimą. Tai nebuvo meilės istorija. Tai buvo meilė, ir nieko žmogus čia nepakeisi. Net nenorėsi keisti. Tiesiog visada jausi, kad be jos nėra ir tavęs.
Teodora tarnavo pas krautuvininką Mendelį. Neturėjo nė šešiolikos. Dirbo sunkiai – taip dirba suaugę stiprūs vyrai. Negalėtum pasakyti, kad Mendelis ją labai skriaudė. Buvo ir pavalgiusi, ir aprengta, ir atskirą kambarėlį turėjo. Bet keldavo su gaidžiais ir guldavo visiškai sutemus, retai kada ištaikiusi laisvą minutę. Nešiojo dėžes su prekėmis, rūšiavo jas, gražiai sudėdavo į lentynas. Be to, nuolat skalbė, lygino, virė valgį, šveitė, blizgino krautuvę ir Mendelio kambarius, nuolat plovė daugybę indų, žodžiu – už valgį ir guolį tarnavo visai krautuvininko šeimai.
Kasijus, eidamas pro Mendelių namus, kartais ją matydavo. Tai bent darbštuolė, stebėjosi, ir graži, ir švari. Pilkaakė. Visai dar mergikė, vaikas. Betgi nevalia taip vaikų išnaudoti. Kaipgi šitaip. Nueisiąs ir pasakysiąs šeimininkui.
Taip ir padarė. Tik šis akibrokštas jam brangiai kainavo: Mendelis ne tik nebeparduodavo Kasijui jokios prekės, bet įžūliausiai jam prieš pat nosį apsukdavo parduotuvės durų lentelę – „Uždaryta“.
Tada Kasijus nuėjo pas kleboną, viską šiam išporino ir pareiškė norįs mergikę vesti. Klebonas išsprogino akis – ar ponaitis gėdos neturįs, juk mergaitė nepilnametė, kur tai matyta, ką žmonės pasakys.
Kasijus išėjo iš klebonijos ant savęs supykęs, kad rimtesnių argumentų nesugalvojo, pritrūko drąsos. Bet ramiai miegoti jau nebegalėjo. Galvojo. Apie Teodorą. Krūtinėje šiltas paukštukas suspurdėdavo prisiminus jos šypseną, kurią ji vienąkart padovanojo, kai jis prie Mendelių namų ją susitikęs maloniai pašnekino. Tuomet ir sužinojo jos vardą ir kad yra visiška našlaitė. Ir dar, – kad duobutės jos skruostuose – daugiau nei magnetas ir kad kartais jai iš po skarelės neklusniai išslysta kaštoninė plaukų sruoga.
Dirbti už penkis suaugusius, vadinasi, bažnyčios leista, o tekėti – nepilnametė? Jei šliūbo klebonas neduosiąs, tai Kasijus pasiimsiąs Mendelių mergikę ir juodu gyvensią sau gražiausiai be visų altorių. O kaip kitaip išvaduoti našlaitę iš šitokio, Dievas mato, ne pagal jos petelius lažo pas krautuvininką? Išrėžė taip Kasijus, antrąkart į kleboniją atėjęs ryžtingu ir plačiu žingsniu.
Klebonėlis net žagtelėjo nesumodamas, ką atsakyti, ir ėmė žegnoti Kasijų it kokį nelabąjį. Be altoriaus – vajezusmarija – tokios atsakomybės už svetimą nuodėmę tėvelis nepakelsiąs. Tebūnie. Tebūnie Dievo valia.
Pas Kasijų Teodora jautėsi lyg pas motiną, kurią miglotai teprisiminė. Kasijus buvo jai švelnus ir rūpestingas. Ji pagarbiai su juo elgėsi ir žavėjosi, kaip kad paauglės kartais žavisi savo tėvais. Kasijus vylėsi, kad tas žavėjimasis ilgainiui išaugs į kai ką daugiau nei paprastas dėkingumas, tačiau iki pilnametystės nedrįso jos net pabučiuoti, globojo kaip dukrą.
Vėliau abu suprato, kad yra dvi Vienio puselės. Kada tas jutimas atėjo, sunku pasakyti, greičiausiai jis jau buvo nulemtas ten, aukštybėse, dar jiems negimus, ir nieko čia nebepridursi. Visas miestelis tai žinojo. Nereikėjo niekam nieko aiškinti – paprasčiausiai juos pamatęs sakydavai: tai yra Vienis. Didelis kaip kmynų pieva dviejų puselių Vienis.
Ir štai vieną puselę Dievas panoro pasiimti. Ne, ne pasiimti. Atimti. Iš Kasijaus panoro atimti.
Nebeprisimena Kasijus, kaip pasiekė kalną, kaip užtempė kryžių ir kaip tarp nesuskaičiuojamos daugybės kitų – ne pačioje viršūnėje ir ne visai papėdėje – kažkur per vidurį iškasė duobę, pastatė savąjį ir tada…
Tada, tikriausiai, meldėsi. Meldėsi kaip mokėjo. Jo malda galėjo būti panaši į nebylio gomurinį inkštimą, į priekaištą ar raudą, savęs išsižadėjimą, malonės prašymą neatimti mylimos moters. Į priesaiką. Dievui. Kalnui. Tolybių aukštybėms. Jo malda galėjo būti visiška tyla, apmąstymas žiūrint į patamsėjusį, krauju ir prakaitu persisunkusį kryžių, kuriame viskas buvo pasakyta vienu vieninteliu žodžiu CREDO.
Saulė jau buvo nusileidusi, kai atsipeikėjo. Susivokė gulįs tarp daugybės kryžių, o į šonkaulį įsibedęs akmuo rakina judesius. Dabar nepalyginti vėsiau nei dieną, bet Kasijus visas dega tarsi žarijų prikimštas. Skauda kiekvieną ląstelę, troškina, svaigsta galva. Širdį perveria nerimas, bet pamatęs, kad jo kryžius stovi tarp kitų tiesiai, tvarkingai įkastas į kalną ir gražiai akmenėliais apjuostas, nusiramina. Ačiūdie – suspėjo.
Dabar vienintelė mintis – namo. Greičiau namo.
Po oda laksto purtulys, karštinė sąmonę tai įsiurbia į klampią šaltą juodąją skylę, tai įlieja lavos ir išplečia iki visiško nesvarumo. Gali pasikliauti tik kojomis, kurios vangiai žirglioja kaip keliu atgal pareinančių arklių. Miestelio žiburiai jau čia pat. Štai geležinkelis, mėnulio apšviestas batų fabriko kaminas, o štai ir grafo rūmai, pirtis. Už turgaus – kmynų pieva ir tada – baltas namelis, kuriame…
Teodora jau kuris laikas jaučia neapsakomą lengvumą, kokio anksčiau nebuvo patyrusi. Tas lengvumas malonus ir nė kiek jos netrikdo. Keista, bet vienu metu ji gali matyti daugybę dalykų iš karto.
Pirmiausia pamato viską iš viršaus: save lovoje, užmerktomis akimis, paskiau – moteris, kažkodėl besiblaškančias po kambarį, kitame kambaryje mato miegančius vaikus. Maga kilti dar aukščiau. Tai visai nesunku. Matyti visus daiktus praeityje ir kartu dabartyje, sluoksnis ant sluoksnio, – visai nesunku.
Ji mato Kasijų, darantį kryžių ir jau visai tamsoje einantį namo, mato Jeruzalės kalną ir žodį CREDO. Gali stebėti visą pasaulį iš karto. Tik negali vertinti. Paprasčiausiai tai neatėjo į galvą. Visiškai nauja egzistencijos būsena – jokio noro ką nors keisti. Jau ketino pasiduoti link žvaigždynų, gal dar toliau, bet trumpam žvilgsnį sukoncentruoja į baltojo namelio laukujų durų rankeną.
Kasijus pagaliau pasiekia namus. Paliečia durų rankeną ir įsvirduliuoja vidun. Durys į Teodoros kambarį iki galo atlapotos. Jis sustoja ir netekęs pusiausvyros prisišlieja prie staktos.
Teodora užsimerkusi, balta baltutėlė, rankos sunertos. Kambaryje akinamai šviesu. Daugybė žvakių. Ir iš kur tiek, pagalvoja Kasijus.
Baltais iki žemės apsiaustais apsitaisiusios žmogystos, nesuprasi – vyrai ar moterys, stovi atokiau nuo lovos puslankiu ir ties klubais susikabinusios rankomis keistai juda: kelis žingsnelius kairėn, tada dešinėn, progiesmiu kažką murmėdamos. Murmesys panašus į keistą sutartinę, į užkalbėjimą, į mantrą – kas kelintą taktą jos į Teodoros pusę sutartinai ištiesia rankas išskėstais pirštais ir negarsiai trepteli koja.
Kurį laiką Kasijus lyg užkerėtas negali pajudėti, nesąmoningai stebi magiškąjį ritualą. Žmogystos visai į jį nereaguoja. Kasijui pasirodo, kad jos savo keisto šokio žingsneliais artėdamos link Teodoros kelia jai grėsmę. Ne, jam tai nepatinka. Visai nepatinka.
Staiga jo protą it žaibas persmelkia mintis – Teodora mirė. Mirė jo mylima moteris. Jos nebėra. Kalnas, kryžius, tolybių erdvės jo neišklausė. Dievas neišgirdo. Kasijus pajunta, kaip beviltiškai susigniaužia krūtinė ir skaudžiai skaudžiai, net su garsu, joje kažkas spragteli… Taip skaudžiai, kad negali nei pasakyti, nei sudejuoti, nei įkvėpti. Kasijus tarpdury susmunka…
Neeeeeeee! Teodora išgirsta savyje aiškų balsą… ir tą pačią akimirką plačiai atmerkia akis.
Daugiau straipsnių
JUOZAS ŠIKŠNELIS
Atvirumas – tai spąstai
Diana Paklonskaitė