Genovaitė. Lukšaitė

*

Jau regis vienkiemiai nustojo netgi mykti

Į gūdžią tamsą, į rudens alsavimą, į netektis didžiules ir mažas, į kaimų griūti. –

Išsibaigė dvasia, kurios lizdais jie buvo, kai netgi likdami tušti dar paslapčia vis laikė

Alsavimą dalimis į daiktus įsigėrusį, į voratinklių gijas, dejonę vėjo, sijų girgždesį.

Stovėdami gūdžiais paveikslais griūvančių namų jie buvo dar gyvi ir vakarais,

Iš pašalių atšliaužiant tamsai ir vis tirščiau pripildant orą, jie tarsi pajudėdavo lėtai,

Pasklisdavo lyg pasimetę, lyg iš ganyklų grįžusios ir šeimininkų neberadusios jau karvės, –

Jie mykdavo, ir mykdavo taip tyliai, kad garsai pasiekdavo vien širdis

Vidunakty mieste, kurs gynės nuo tamsos neonų šviesomis ir bandė visoms širdims įteigti,

Kad jų jokia tamsa pasiekt negali ir kad pilnai pakanka tos šviesos, kurią gyvųjų akys regi.

Paskui nutrūko net garsai, giesmių garsai nutrūko – ir liūdesio, mirties išlydint savą,
Ir tie šviesieji, gegužinių pamaldų Marijos apdarui ar pėdoms pievų žolę liečiant,

O dar vėliau, prarijus kaimus, tamsa atėjo iki miesto ir šviesose apsigyveno, –

Taip tapome tušti, tušti ir negyvi kaip vienkiemiai, tik daug greičiau nei jie kapituliavę ir netgi 

                                                                                                                                        nesumykę…

O ten, į sodus likusius apleistus ir sulaukėjusius, pro debesis vidudienio prasimušęs spindulys

Nutvieksdavo  raudonas žemės uogas ir meilės skonį salstelėjusį, kurį jau tik laukiniai paukščiai

                                                                                                                                                    lesė

Ir pro atviras langų ertmes, nei iš anapus, nei iš šiapus jų moterys daugiau nebestebėjo.

*

Priėjus prie langų ir pasistiepus matėsi

plazdėjimai plakatų, vėliavų, didingų šūkių iš kurių,

netgi apvaldęs kosmosą, žmogus šypsojos, –

atrodė, kur jau ten daugiau…

Bet štai atėjo laikas kai jie apvaldė netgi patį laiką,

o paskui – ir lytį, bet kaip ir tąkart, kai kosmoso

turėjome daugiau nei duonos parduotuvėse,

galvoje nuolat sukosi įkyrios mintys, –

ar nereikėtų pirmiausia marškinius ir batus gamintis,
o kailinius ir mašinas jau tik po to…?

Taip ir dabar, – minčių vis atsiranda nuolat ir nepaisant,

kad viskas už visus kaip tąkart – pagalvota

ir tik laimingais būt bereikia ištikimai

sukiojant laikrodžių rodykles pirmyn-atgal,

nepaisant nei saulės, nei mėnulio atgrasaus nepaklusnumo,

nei kūno nuosavo ištikimesnio jiems deja nei žmogui

apvaldžiusiam taip lengvai jau regis viską,

bet tik ne savo kaulų DNR pagal kurią kažkas ir kažkada

atras vėl moterį ir vyrą prigimtinį, ne tapusį

ir visas valdymas tada – į plėnis, atidengdamas

karalių nuogybes bei tapatumą vargšų išprotėjimui…

Bijau prieit prie lango ir vieną dieną už jo išvysti

tik neaprėpiamas galimybes, tik jų plazdėjimą ir nė vieno

iš tų, kurie jomis pasinaudoti dar galėtų…

*

Šviesa visuomet tunelio pradžioje
Nes jis ilgesnis nei manėme,
Nei galime įsivaizduoti,
Nes jis nedera
Nei su mąstymu,
Nei su vaizduote,
Nes jo nėra
Ir jis – egzistuoja.
Šviesa visuomet
Tunelio pradžioje,
Todėl svarbu ją kaupti,
Reikia sukaupti tiek, kad pereitum
Visą tunelį savo šviesoje iki jis pasibaigs.

*

levandų soduos jau seniai mirtis –
įtikinti rudens, jie mano nesugrįšią,
gamtos visos tokia kankinanti lemtis –
neprisimint pavasario ir rudens ryšio.

žmogus tik vienas žino apie tai,
bet jo širdis vis tiek kartoja liūdesį,
kurį sužadina lyg mirštantys laukai,
lyg soduose išlietos begalinės ūkanos.

Tamsos simfonija

Mes perskaitėme tamsos knygą
Dar rytui neišaušus –
Dabar ji spindi

Nuo mūsų pirštų prisilietimų
Žvaigždėmis ir jų dulkėmis.
Mes išeisime į žvaigždes,
O mūsų pirštų šviesos
Birs pavymui
Dulkėmis
Ant pasilikusių.