Juozas Žitkauskas. Karancinuotos poringės su Anel’kuti

1

ne man vienam,

ale ir tau

nuskilo

sɛdėc, gułėc

ne an ležėko

krašto,

an paduškutės

šono

ir łėkc misliom

nuog cimanto

ligi parkono

2

Žūro Anel’kutė

in palergonijos

raustancį žiedų

ir atmena

raudonas busilo

Petruko kojas,

raudonų žvaigždį

an dangaus

ir kelių,

kur lakiojo

nuog Vylniaus

ligi Kapčamiesco

sodzaus

3

krapšto

Anel’kutė hhhhhh

savo žaliu

kojełi

mano prisnūdusių

pomecį

ir juokias

nelabai padorai

suslankus

4

man tai

batus

dezinpekuoc,

o tau –

kojalas?

5

tu šakcik

pamislyk,

kap žaliuoja

krūmai

palei langų,

andai susapnuotas

sapnas,

takas su

lubinais

ir tavo

mieliausi

šoneliai

prieg veido

akysa sugułį

6

niekur

          nieko

glasnaus

cyku

cykiai

                    klausaus

kap prieg ausies iš pietų

parłėkus Anel’kutė balsu

paišo sulos takus

nuog klevų prieg beržų,

nuo beržų prieg klevų

ligi mano galvos

su ausim atloštom

7

sustraukė lapų puliukai,

nucilo špoko maliukai –

iš Vylniaus Kapčamiescin

skuodė varłė Anel’kutė

sulos žandan man atnešč…

8

varluke Anel’kute,

tuoj pacu čėsu,

tuoj pacu keliu

nułėk Kapčamiescin

in kapinynų,

nuimk žvakelas

nuog kapų

ir parnešk man

in Vylnių,

kad gałėtau

vėl’ jas uždegc

9

kap tep

visur ūža,

tu glaudzies

man prieg

smakro

ir primeni,

kap buvo

vakar,

užvakar – – –

10

kelkis,

jau čėsas,

saniai

viskas buvį

atsikėłė

lakiam

apžūrɛc

naujo daikto,

katran

dar būsim

11

nosį

rieca

beržai,

pilvų

spaudza

juokas,

o viskas

aina,

kap buvį

12

žūrɛjo Anel’kutė

pro langų, žūrɛjo

ir nepamatė, kap

žiedas sužydėjo

naujan bukietan

– cik – cik – cik –

pavasaro

13

iš dartės

in būtų,

kad būtų,

tep būtų

pabuvį

išbūtų,

o buvį

išliktų

2020-03-20 / 09–21