2021-10-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Erikas Druskinas. Eilėraščiai

Vytauto Kazielos nuotr.

***

ar

paleisi


ir

vėl

klajot

su

smėlynais


su

vėju


su

saulės

vilionėm


su

pažadu

būti

tavo


ar

lauksi

manęs


tokio

pat


ar

laisvės

sugundyto

būti


nei

saulės

nei

vėjo

nei

žemės


tik

tavo


be

vėjo

be

saulės

be

žemės


sugundytas


tavo

širdies


tavo

lūpų


šauksmo


vieną

kartą

išgirdęs

skubėjau


ar

vėl

nepaliksi

savo

šauksmą

kaip

šauklį

pasiuntęs


ar

neatšauksi

jo


ar

nepaliksi

manęs

smėlynuose

laukti


balso


meilės


arba


balso


tylos



***

o

medžiai

vis

stiebiasi

stiebiasi


paskui

dangų


paskui

debesis


paskui

vėją


nebežino

jau

apkabinti


mane

ar

visus


prabėgančius

pažadus



***

tau

reikia

tau

reikia

tau

reikia

mano

jaunystės


savosios

nebeturi


tau

reikia

tau

reikia

tau

reikia

mano

grožio


savojo

nebeatsimeni


paliko

tave

sugundyti

laiko


kodėl

manai

kodėl

manai

kodėl

manai


kad

manęs

nesugundys

palikti

jaunystės

šešėlį


ant

žemės


vakar

dienoje



***

dar

viena

diena

išsitrins

gyvenimo


ji

nebus

nugludinta

saulės

ir

lietus

nebus

skandinęs

jos

elegantiško

grožio


dar

viena

diena


rytoj


tyliai


be

jokių

priekaištų


neišsakytų

žodžių


išsitrins

gyvenimo

tokio

pat

tylaus

kaip

ir

ji

neužrašyta

nepagražinta

pradėjusi

blukti

rytojuje


tarsi

niekada

nebūtų

buvusi

ilgėčiausi


jos


jei

ji

išnyktų


su

tavimi