
Aivaras Veiknys (asmeninio albumo nuotr.)
Pirmas sniegas
Ne, tai ne pirmas sniegas žemėn su lapais krenta –
naktį banda mamutų traukia skersai per plentą…
Ne, ir visai ne skląstis švintant namuos atšoka –
speigas galanda spigų kiemo berniūkščių juoką…
Ne, tai ne jie kvatoja, gandrą daržuos nudobę –
dusliai kastuvai dunksi: gilina šiukšlių duobę;
dega kovos vežimai, amžiams duobėn suvirtę –
čia net ir tau galiausiai šiąnakt išdegs numirti…
Ne, neišdegs, meluoju; slinkis arčiau prie laužo –
te tavo priešai miglą tau nuo akių nudaužo,
švelniai pražiodę, duoda tyro vandens ir vaistų,
tik neprašyk, kad laisvėn, vos kiek atslūgs, paleistų…
Mokais išeit iš kūno? – kaip visados išeina
pulkas bebaimių vyrų, traukiančių karo dainą;
virpa dangus, stiprėja vėjo lediniai gūsiai –
tuščias esi, bet džiaukis: tuščias ilgai nebūsi…
Dievo gerklėn suleistos, blyksi pušų viršūnės –
gandras, atspėk, ar vilkas ligą tavy įkūnys?
Vienas per kitą lekia paukščiai ir miško žvėrys –
ką įsileisi pirmą, kūno vartus atvėręs? – – –
Šnypščia sutryptas laužas. Sukas pūga verpetais…
Tau jau geriau, tik kelią būsi kažkur pametęs?..
Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą –
ji net per pūgą visad kelią namo suranda.
Seansas
Mirga ekranas: švinta
žemės kitam gale –
viešpats vaidina klintą
istvudą,
jo valia
kumštį laikau sugniaužęs
trisdešimt metų, nu
spausk jau gaiduką – – laužas
smilksta stambiu planu.
Kertinis
Akmenys lygiai kaip žmonės, – mėgo sakyti, –
kiekvienas su savo slaptu gyvenimu,
kieta tartum žemė atmintimi…
Pamenu,
tvirtos ir dailios gaudavos tvoros –
vertos visų tų premijų, kurias dalimis
prašvilpdavo…
Mano tėvas buvo galingas tvėrėjas,
daug galingesnis už tuos, su kuriais mane
lygina neišmanėliai kritikai –
sunkus kaip jo akmenys,
gal net sunkesnis už visą priekabą, pririnktą
per akmenkasį kur nors ties Biržais…
Du visada nešiodavos kelnių kišenėse –
pajuodusius ir sudiržusius, kumščio didumo,
neduok tu švenčiausias, jei išsitraukdavo…
Mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis
šiurkščiam akmenų pasaulyje:
šitiek sutvėręs per savo gyvenimą,
šitiek per jį sugriovęs.
Trys paveikslai apie vienatvę
Paveikslas pirmas (jį, beje,
mums svetimi dievai sutvėrė):
čia daug akmens, čia lapija
tik dangsto olą, kurioje
kažkoks laukinis piešia žvėrį
minkštu anglies gabaliuku –
pečius dar drėgnas kailis gobia.
Kažkas jį stebi, ak, – klaiku, –
kol kas neturinti vaikų
seksuali archeologė.
Paveikslas antras: jau vėlu
(nors gal tik taip atrodo): pliaupia,
vis pliaupia, pliaupia, o seklu –
pristigę frazių banalių,
du žmonės sėdi užsičiaupę…
Paskui ji kyla nuo kėdės –
šis veiksmas truks dar šimtą metų –
tiek laiko jis nesujudės,
neapkabins savos žvaigždės,
tik skros žvilgsniu aristokrato.
Paveikslas trečias: šie laikai
(tiksliau, beveik aštuonios ryto):
mokyklon šlepsintys vaikai,
prie kiosko žvirblio palaikai –
kūnelis vargšo karmelito
po klevo lapo drobule,
kiek švelnesne nei spalio vėjas…
Nurimk, mieloji, aš šalia –
aš tik trumpam dievų valia
su žvirbleliu esu išėjęs.
Nemiga
Tartum vaškas išsilydęs
žemėn sutemos vėl varva:
kas nuo nemigos išgydys –
suvarys sapnus į narvą?
Tįsta lysvės neravėtos.
Vartos debesys kuproti…
Pasislink, naktie, duok vietos –
leisk painkšt ir padejuoti,
kad beveik atvėso pėdos,
pirmo speigo užpustytos,
kad langan ir vėl be gėdos
beldžiasi šaka nuvytus…
Aklas šuo po senio kojom –
štai ir viskas, kuo mes tapom,
nors kadais ieškot išjojom
kas šlovės, kas laimės šapo.
Bet nei to, nei to nebuvo,
tik purslais pasaulis tiško.
Guldėm saulę ant neštuvų –
nešėm ją viršūnėm miško.
Vakarais jai kasėm duobę
ir gilyn nušvitę leidom.
O dabar kaip kokią drobę
draskom sutemas nuo veido.
Bet nemato šito niekas,
saugiai knarkdamas tarp sienų…
Žemės šarvus sagstos sliekas.
Lipa dilgėlė kamienu.
Švilpynė
Štai, esu kūnas be sielos –
tuščias alaus ąsotis:
alkis ir troškulys
verčia vartyti sunkius
šio pasaulio akmenis…
O kai pavargsiu
(ir jau nebejausiu alkio
nei troškulio),
apsigyvensiu
kumščio didumo
molio švilpynėje:
ir dūsausiu,
dūsausiu,
dūsausiu,
iš nuovargio
nunarinęs
galvą,
kad niekas
manos švilpynės
gražiai
nebemoka
pūsti.
Antras sniegas
Antras sniegas jau keičia pirmą
ir keleivį lėtai klaidina…
Bet išskleiskim šilkinę širmą,
įsiberkim nuodų į vyną –
neišmokę visų sonetų,
nenudobę visų mamutų,
neaplankę gražiausių vietų,
kad paskui pasigirt kuo būtų,
nesuspėję nulaužti kodo – –
ne naktis, tik dangus pajuodo –
ir pasaulis dar kartą baigės:
vaikeliukas per girią eina,
dėl drąsos švilpiniuoja dainą,
visa kita –
vien snaigės, * *
* * * * * * *
* * * * s
* * * * * * *
* * n * * * *
* * * a i * *
* * * * *
g * * * ė * * *
* * * * * * * s
Daugiau straipsnių
Alis Balbierius
Selemonas Paltanavičius
Arvydas Genys