2021-09-27

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Aivaras Veiknys. Eilėraščiai

Aivaras Veiknys (asmeninio albumo nuotr.)

Pirmas sniegas

Ne, tai ne pirmas sniegas žemėn su lapais krenta –

          naktį banda mamutų traukia skersai per plentą…

Ne, ir visai ne skląstis švintant namuos atšoka –

          speigas galanda spigų kiemo berniūkščių juoką…

Ne, tai ne jie kvatoja, gandrą daržuos nudobę –

          dusliai kastuvai dunksi: gilina šiukšlių duobę;

dega kovos vežimai, amžiams duobėn suvirtę –

          čia net ir tau galiausiai šiąnakt išdegs numirti…

Ne, neišdegs, meluoju; slinkis arčiau prie laužo –

          te tavo priešai miglą tau nuo akių nudaužo,

švelniai pražiodę, duoda tyro vandens ir vaistų,

          tik neprašyk, kad laisvėn, vos kiek atslūgs, paleistų…

Mokais išeit iš kūno? – kaip visados išeina

          pulkas bebaimių vyrų, traukiančių karo dainą;

virpa dangus, stiprėja vėjo lediniai gūsiai –

          tuščias esi, bet džiaukis: tuščias ilgai nebūsi…

Dievo gerklėn suleistos, blyksi pušų viršūnės –

          gandras, atspėk, ar vilkas ligą tavy įkūnys?

Vienas per kitą lekia paukščiai ir miško žvėrys –

          ką įsileisi pirmą, kūno vartus atvėręs? – – –

Šnypščia sutryptas laužas. Sukas pūga verpetais…

          Tau jau geriau, tik kelią būsi kažkur pametęs?..

Nenusiminki, seki paskui mamutų bandą –

          ji net per pūgą visad kelią namo suranda.

Seansas

Mirga ekranas: švinta

žemės kitam gale –

viešpats vaidina klintą

istvudą,

        jo valia

kumštį laikau sugniaužęs

trisdešimt metų, nu

spausk jau gaiduką – – laužas

smilksta stambiu planu.

Kertinis 

Akmenys lygiai kaip žmonės, – mėgo sakyti, –

kiekvienas su savo slaptu gyvenimu,

kieta tartum žemė atmintimi…

                                       Pamenu,


tvirtos ir dailios gaudavos tvoros –

vertos visų tų premijų, kurias dalimis

prašvilpdavo…


Mano tėvas buvo galingas tvėrėjas,

daug galingesnis už tuos, su kuriais mane

lygina neišmanėliai kritikai –


sunkus kaip jo akmenys,

gal net sunkesnis už visą priekabą, pririnktą

per akmenkasį kur nors ties Biržais…


Du visada nešiodavos kelnių kišenėse –

pajuodusius ir sudiržusius, kumščio didumo,

neduok tu švenčiausias, jei išsitraukdavo…


Mano jau nesantis tėvas vis dar yra kertinis

šiurkščiam akmenų pasaulyje:

šitiek sutvėręs per savo gyvenimą,


šitiek per jį sugriovęs.

Trys paveikslai apie vienatvę

Paveikslas pirmas (jį, beje,

mums svetimi dievai sutvėrė):

čia daug akmens, čia lapija

tik dangsto olą, kurioje

kažkoks laukinis piešia žvėrį


minkštu anglies gabaliuku –

pečius dar drėgnas kailis gobia.

Kažkas jį stebi, ak, – klaiku, –

kol kas neturinti vaikų

seksuali archeologė.


Paveikslas antras: jau vėlu

(nors gal tik taip atrodo): pliaupia,

vis pliaupia, pliaupia, o seklu –

pristigę frazių banalių,

du žmonės sėdi užsičiaupę…


Paskui ji kyla nuo kėdės –

šis veiksmas truks dar šimtą metų –

tiek laiko jis nesujudės,

neapkabins savos žvaigždės,

tik skros žvilgsniu aristokrato.


Paveikslas trečias: šie laikai

(tiksliau, beveik aštuonios ryto):

mokyklon šlepsintys vaikai,

prie kiosko žvirblio palaikai –

kūnelis vargšo karmelito


po klevo lapo drobule,

kiek švelnesne nei spalio vėjas…

Nurimk, mieloji, aš šalia –

aš tik trumpam dievų valia

su žvirbleliu esu išėjęs.

Nemiga

Tartum vaškas išsilydęs

   žemėn sutemos vėl varva:

kas nuo nemigos išgydys –

   suvarys sapnus į narvą?


Tįsta lysvės neravėtos.

   Vartos debesys kuproti…

Pasislink, naktie, duok vietos –

   leisk painkšt ir padejuoti,


kad beveik atvėso pėdos,

   pirmo speigo užpustytos,

kad langan ir vėl be gėdos

   beldžiasi šaka nuvytus…


Aklas šuo po senio kojom –

   štai ir viskas, kuo mes tapom,

nors kadais ieškot išjojom

   kas šlovės, kas laimės šapo.


Bet nei to, nei to nebuvo,

   tik purslais pasaulis tiško.

Guldėm saulę ant neštuvų –

   nešėm ją viršūnėm miško.


Vakarais jai kasėm duobę

   ir gilyn nušvitę leidom.

O dabar kaip kokią drobę

   draskom sutemas nuo veido.


Bet nemato šito niekas,

   saugiai knarkdamas tarp sienų…

Žemės šarvus sagstos sliekas.

   Lipa dilgėlė kamienu.

Švilpynė

Štai, esu kūnas be sielos –

tuščias alaus ąsotis:


alkis ir troškulys

verčia vartyti sunkius

šio pasaulio akmenis…


O kai pavargsiu
(ir jau nebejausiu alkio

nei troškulio),


apsigyvensiu

kumščio didumo

molio švilpynėje:


ir dūsausiu,

dūsausiu,

dūsausiu,


iš nuovargio

nunarinęs

galvą,


kad niekas

manos švilpynės

gražiai

nebemoka

pūsti.

Antras sniegas

Antras sniegas jau keičia pirmą

ir keleivį lėtai klaidina… 

Bet išskleiskim šilkinę širmą,

įsiberkim nuodų į vyną –


neišmokę visų sonetų,

nenudobę visų mamutų,

neaplankę gražiausių vietų,

kad paskui pasigirt kuo būtų,


nesuspėję nulaužti kodo – –

ne naktis, tik dangus pajuodo –

ir pasaulis dar kartą baigės:


vaikeliukas per girią eina,

dėl drąsos švilpiniuoja dainą,

visa kita –

                 vien snaigės, *    *

   *    *          * * *           *       *

*            *                   *     * s    

     *              *    *       * *  *         *

* *     n       *        * *  *

*          * *     a     i        * *

     *          *        * *            *

g     *  *        *             ė *     *  * 

    * *      * * *      *    *     s