Nika Piperita. Gervė smėlynuose. Ištrauka

Publikuojame ištrauką iš Nikos Piperitos romano „Gervė smėlynuose“, kurį išleis asociacija „Slinktys“.

<…>

Balta pradžia

<…>

Kad nebūtų taip baugu, akimis ieškau taškelio. Surandu jį palubėje ir laikausi abiem vyzdžiais įsitvėrusi. Taip pakibusi tūnau kiek nesava, bet galiu tverti. Giliai įkvepiu, sukaupiu visą pasitikėjimą savimi, įsitempiu ir, daugiau neįstengdama priešintis, imu tarpti mažame palubės taškelyje. Nustoju blaškytis. Nesuspėju nustebti ir pati tampu mažu, beskausmiu palubės taškeliu, kuris jau nieko nebijo. Staiga prisėlina nekviestas suvokimas, kad netelpu tame taškelyje, nes esu didesnė už jį. Šią akimirką imu tapatinti save su blyškia, nenusakomos spalvos dažų dėmele, taip taip… Tikrai esu panaši į ją, nepastebimai ištiškusią ant lubų pakraščio, jau suspėjusią įsigerti į baltus aliejinius dažus. Regis, neturiu lygių ir aiškių kraštelių, nes esu kažkokia gležna ir aptaki.

Nusnūdusi suprantu, kad tikrasis apskritas pilkas taškelis palubėje  – metalinė vinies galvutė, nuo kurios kabo balzgana, jau nutrūkusi siūlo gijelė. Nežinau, kiek dienų miegojau ir kiek kartų buvau nubudusi kartu su palubės taškeliu. Prisimenu, kad mano taškelis keitėsi: baltavo ir geso, švietė ir blyško, bėgiojo ant pilkšvų lubų lentų ir slėpėsi jų plyšiuose. Tačiau atėjo tokia diena, kai jis sustojo ir spindėjo. Dabar jis ir vėl pasikeitęs – mirgantis, atsiranda ir po akimirkos vėl išnyksta. Aš jau sveikstu. Negaliu pasakyti, ką iš tiesų matau, bet suprantu – pas mane atėjo spalvos, tokios ryškios, šiltos ir mirgančios. Jos žaidžia ore, šviečia ir žadina mane. Kai žiūriu į jas, pasidaro smagu, o jos mirksi, niekur nesislepia ir vis žaidžia su manimi. Girdžiu, kaip pažįstamas balsas kužda spalvingų žaislų vardus, bet jie man šią akimirką visai nesvarbūs, įdomios tik spalvos. Taip taip, aš netikėtai išgirstu, kaip jos suskamba. Spalvos skleidžia garsus. Staiga kažkoks nematomas ir neaiškus pavidalas sukrebžda ore ir pasprunka, bet jis grįžta zvimbdamas ir ketindamas gelti, – taip skimbčioja geltona spalva. Suklūstu nuo skardaus garso ir jau žinau, kad dabar šviečia raudona. Greitai ją nuveja į šalį spigiai blykstelėjusi oranžinė, bet ir ji gęsta, blėsta, užleisdama vietą švelniems žalumos murmesiams ir liūliavimui. Akimirkai viskas nutyla. Jau nebaugu. Neilgai trukus per šviesius žalius šnaresius švelniai, glotniomis bangelėmis raibuliuoja ir teliūskuoja melsvumas, kuris ant samaninio pakloto ramiai išridena pieniškus, vis bąlančius ir bąlančius tylos burbulus. Ak, balta pradžia! Klausausi spalvų ir imu suprasti žodžius, apčiuopdama atpažįstu į mano rankas besileidžiančius daiktus, sučiumpu juos, bet jie netikėtai išsprūsta ir tolsta, tiesiog nuskrenda oru vėl į palubę. Matau, ant siūlo kabo linksmi žaislai. Ar jie mano? Nežinau.

Siūlelis nutrūko – išsigąstu atsibudusi. Jo pilka uodegėlė vos pastebima. Ji tirpsta ore ir nepagaunamai trumpėja. Kur mano spalvos? Aš negaliu pasiekti vikriojo siūlelio, tačiau žinau vardus spalvų ir daug žodžių: krūpteli žodžiai – drugeliai, terkšteli žodžiai – akmenėliai, šviečia žodžiai – liepsnelės, o priešais mane sėdi ir šypsosi senelė Rozalija. Jos balsas – šiltas vystyklas, švelnus ir glotnus paklotas, ant kurio sudėlioju įsimintas ir man patinkančias spalvas.

Mane vadina Margarita, bet paprastai visi šaukia tiesiog Rita, nes visą vardą ištarti neužtenka kantrybės. Senelė Rozalija sako, kad esu naminė, tačiau tetos Antaninos nuomone, aš gimiau laukinė. Nors esu mergaitė, suaugusieji juokauja, kad aš – grambuoliukas, nes mano didelės juodos akys, o jose jie mato spurdančius vabalus. Pasak senelės, jie netgi žiba.

Kiek apmaudu dėl to, kad negaliu visko gerai prisiminti, kartais neįstengiu atskirti savo norų arba įspūdžių nuo sapnų, kurie į mano kambarį ateina naktimis. Kartais jie būna nedraugiški ir nori mane išgąsdinti. Baisiausia sapnuose sutikti ne pūgą ar šaltį, o skausmą. Jis ateina sapnuose ir išvaiko spalvas, gali tykoti tamsoje pasislėpęs, kaip neatpažintas svečias stovėti tarpduryje ir atžagariomis rankomis neleisti jų uždaryti. Jis žino, kad man labai šalta, vis tiek tyčia laiko namų duris praviras, o aš prieš jį esu bejėgė. Skausmas neturi akių, nemato pasaulio, todėl jam nesvarbu, ką jaučia kiti. Jis rūstus ir jam patinka visus bausti. Nesvarbu, kad taip repetuojamas negražus spektaklis, šokamas kreivas šokis, o vietoje dainos – tik spiegimas. Kurčias, aklas ir beširdis skausmas siunčia man sapną.

Aš matau moterį, gulinčią aukštame karste. Jos oda lygi, lyg apverstas kalėdaitis, tačiau man gerai pažįstama. Šaltas skaistus baltumas pasiglemžia visus jos veido bruožus, glotnina mažiausias raukšleles aplink užmerktas akis, o suspaustų lūpų kampučiai šerkšnija. Po akimirkos jos blakstienos krusteli, bet ji nenubunda. Pastebiu, kad primerktomis akimis nykiai žvelgia į šventą paveikslėlį, Mergelės Marijos atvaizdą, įspraustą tarp marmurinių pirštų, kurį apšviečia ant dešinės rankos bevardžio piršto žibanti aukso žiedo vija. Tarp sukryžiuotų delnų žvilga balti perlų karoliukai, o prie krūtinės glaudžiasi juodas kryželis. Salsvi kvapai orą, vandenį ir maistą paverčia neskaniais. Dega daug žvakių, tačiau jų aitrios liepsnelės neišsklaido aplink tvyrančios tamsos. Aš baisiai noriu ištrūkti, bet negaliu atidaryti durų. Nepasiduodu  – stumiu jas nuo savęs iš visų jėgų, nepasiekdama rankenos. Tačiau tos nelemtos durys, nors ir praviros, neatsidaro, nesiveria lauk, nejuda. Kažkas jas laiko. Tas kažkas neleidžia man jų atidaryti. Tas kažkas  – nepažįstamas svečias. Aš negaliu atsitraukti, pasidaro sunku kvėpuoti – dūstu ir netenku jėgų, negaliu pabėgti, nebejaučiu rankų, nebejaučiu savęs… Baimė užgniaužia kvapą, bet negali atimti gyvasties, manęs ji negali nugalėti. Nubundu visa suplukusi. Sapnas, tas pats sapnas, tik labai panašus į tikrovę… Nežinau, ar sapnavau blogą sapną, ar aš ten buvau. Skausmas atėjo be garso, laikė duris, jis šoko kreivą šokį ir buvo piktas…

– Nebijok, nieko nebijok. Aš čia, – tyliai šnabžda man pažįstamas balsas. – Jau nėra ko bijoti. – Šilti delnai vis glunda prie mano kaktos, lyg norėtų į ją įglostyti žodžius: – Mano Margarita, dabar viskas bus gerai, tu pasveiksi, pamatysi, vėl lakstysi kaip vijurkas. Aš žinau, galiu matyti ateitį, tu neprapulsi, gimei gerą valandą, mano mergaite, – klosto mane iš visų pusių lengvučiai, kerimai kuždantys pirštų galiukai. – Pažiūrėk, kaip gražiai sninga: tyliai tyliai byra tokie dideli balti pūkai tiesiai iš dangaus – tai angelai purto ir purena baltus patalus.

Ar galėjau taip sapnuoti, taip viską sapne pajausti, jeigu tikrai nieko neatsitiko ir aš tik miegojau? Visi kažkur išėjo. Kas išblaškė mano miegus? Kas išvedė mane iš tamsaus kambario? Kas atidarė duris? Vilnonė languota skara brūkšteli skruostu, aš įsitveriu į jos kutus  – grambuoliškai įsiveliu į suktukų tinklą. Apgaubta šilumos viską užmirštu ir supuosi be vėjo, be garso, be mažiausio šiugždesio. Tyliai tyliai byra balti pūkai…

Išgirstu, kaip trinkteli durys, skimbteli užraktas. Kažkas jas užveria ir išeina. Kas? Močiutė Rozalija? Teta Antanina? O gal vis dėlto sugrįžo mano mama? Mama!..

Visi išėjo, tik tyla pasiliko. Aš stebiu žiemą pro langą. Tyla skamba balta spalva, liejasi begarsiais balzganais ratilais ore. Įvairiausios snaigės byra: didesnės, panašios į pyragų trupinius, kitos primena baltas plunksneles, smulkesnės gali būti kaip sūrio trupinėliai. Kartais pagalvoju, kad kažkas iš dangaus cukraus pudros dulkelių pabėrė. Man patinka stebėti snaiges, o dabar sninga labai labai tyliai, galėčiau pasakyti – plazdena baltomis avelių vilnos skarelėmis. Didelės snaigės sklando pamažu ir aš susikaupiu taip, kad įstengiu jas tiesiog nutupdyti delnuose. Tikrai linksma, nes jau sninga baltomis vištomis – snaigės krenta jau neįprastai didelės ir purios, į baltus medvilnės kuokštus panašios. Aš žinau, kad skraidančios snaigės turi vardus ir kiekviena žino savąjį, to[1]dėl gaudau ją ir spėju vardą. Garsiai pašaukiu snaigę vardu, ir ji tikrai skrenda pas mane. Giliai įkvepiu, užsimerkiu ir laukiu, kol ji – snaigė, vardu Baltasparnė, – pati nusileis ant mano delnų. Kad ji neištirptų, pučiu skraiduolę, bet dabar papūčiau užsimerkusi, todėl nespėjau pamatyti, kur nuskrido mano snaigė. Tai sniego gėlės, jos nevysta, bet tirpsta ir taip išnyksta.

Žiema su manimi nesikalba, tačiau siunčia baltus ženklus: snaiges, šerkšną, ledą ir pusnis. Vėjas keliauja laukais, todėl žiemą šalta. Naktimis šaltis išrašo langus baltais sniego raštais iki pat viršaus. Dieną virtuvės langų stiklai stipriai rasoja, tada ant stiklo atsiranda daug lašelių, o kad nebūtų liūdna, jie ima lenktyniauti, kuris greičiau nubėgs stiklu į apačią. Aš stebiu jų lenktynes. Didesni lašeliai būna greitesni. Paspaudus šaltukui, į stiklo apačią nubėgę lašeliai šąla ir virsta suapvalėjusių ledo kolonų rikiuotėmis, kurios gali būti ir labai puošnios – ne tik su skaidriomis briaunelėmis, bet ir su žibančiomis karūnomis. Jeigu noriu pamatyti ką nors lauke, priglaudžiu pirštus prie ledinio, šerkšnoto stiklo ir tirpdau apskritą langelį. Pro tokį langelį galiu tik viena akimi žvilgčioti. Jeigu noriu didesnio langelio, turiu kantriai pūsti į stiklą šiltą orą. Taip ir darau: įkvepiu pro nosį, o iš[1]kvepiu jau šiltą orą pro burną, tol, kol galiausiai apšerkšnijusiame lange atsiranda apvalus rasotas langelis, tada brūkšteliu jį delnu ir matau taką prie šulinio, sniegas jau nukastas ir patvoryje suversta netvarkingų, šiek tiek murzinų kupetėlių virtinė. Labai greitai mano sukurtas langelis tampa vėl blankus, o nešildomas jis tiesiog akyse šerkšnija ir išnyksta. Visai kaip sniege užpustyti pėdsakai. Tačiau aš nepasiduodu be mūšio ir, pridėjusi pirštą prie lango, neatitraukdama akių, tiesiog toliau tirpdau dar vieną ledinę koloną, kol pirštų galiukai užgrumba.

Statau kaladėlių bokštą, tveriu tvoromis, renčiu šulinį iš visų sukapotų malkų, likusių jau iškūrenus krosnį. Vėjas nesiliauja, siaučia sode, šiaušia pusnis, stato sniego pilis kieme. Pro langus matau medžių šakas, kurių jis dar neužbėrė, neužžėrė baltomis sniego dulkelėmis. Senoji kriaušė pati aukščiausia mūsų sode. Ji tiesia savo šakas net virš televizijos antenos strypo. Aukštuolė augina mažas saldžias kriaušes, kurios jau vidurvasarį pradeda nokti ir taip pamažu vis byra ant žemės iki pat rudens. Prikrenta tų kriaušyčių ir po serbentais, ir po dygiaisiais agrastais, kol galiausiai ten susirenka viso pasaulio širšės. Juodos kriaušės šakos bado žiemos tylą dalgiškais smaigaliais, kurių ašmenis atšiaurus vėjas galanda, baltų snaigių pūkais pasipustydamas. Naktimis jis tyliai grėbsto sniego pūkus į kupetas ir slapčiomis sušiaušia baltas pusnis su banguotomis keteromis, o likusius sniego miltus išglosto ir ištaiso lyg patalus po visą mūsų sodą, šie paklotų paklotai patikimai saugo senąsias obelis, o jaunėlių laibi kamienai rymo apramstyti sniego pagalvėmis.

<…>