Agnė Amalija Sirgėdaitė. Diena, kuri niekada nesibaigia

Agnė Amalija Sirgėdaitė gimė 1992 m. Rokiškyje. Baigusi mokyklą įstojo į LMTA (Lietuvos muzikos ir teatro akademija), įgijo vaidybos bakalauro diplomą (dėst. Vytautas ir Velta Anužiai). Dirbo Juozo Miltinio dramos teatre, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. „Po kelerių metų scenoje supratau, kad noriu atsidėti rašymui, todėl persikėliau gyventi į Aziją, o netrukus mano antraisiais namais tapo Indonezija. Ten praleidau beveik trejus metus. Pastebėjau, kad mano kūryboje vis dažniau atsirasdavo miškų, ežerų, baltiškos gamtos simbolikos, ilgesingų sakinių. Tuomet tapo aišku, kad pasirinkusi rašytojos kelią turiu savo gyvenimą padalyti į dvi dalis. Vieną jų skirti savo šaknims – toms baltų girioms, kuriose pasikraunu tiek kūrybinės, tiek dvasinės energijos; kitą dovanoti kelionėms po svečius kraštus, kad užrašyti sakiniai būtų tiesa, su tikrais personažais ir istorijomis“, – sako Agnė Amalija Sirgėdaitė.

Publikuojame ištrauką iš leidybai rengiamos jos pirmosios knygos vaikams – pasakos „Diena, kuri niekada nesibaigia“. Knyga bus iliustruota dailininkės iš Armėnijos Armine Hayk piešiniais. Knygą išleis asociacija „Slinktys“.

I skyrius. Mergaitė iš dangaus

Kaip ir visus pasaulio vaikus, Žemyną sukūrė gamta. Tai nutiko ankstyvą rytą, kai saulės blyksnis pabučiavo rasos lašelį, nutūpusį pievoje. Tik viena akimirka ir vietoj rasos lašelio žolėje gulėjo mažutė mergytė.

Žemyna – nepaprasta mergaitė. Ji neturi nei mamos, nei tėčio, ir ji niekada nesuaugs. Niekas nežino, kiek laiko Žemyna gyvena miškuose, o kiek – dangaus skliautuose, aišku tik viena: kiekvienas vaikystėje esame ją sutikęs.

Vos pramerkusi akis, mergaitė gardžiai nusižiovavo. Palietusi delnais žolę ir išvydusi žydrėjantį ryto dangų, mažoji Žemyna suprato pagaliau esanti namie. Dar šiąnakt ji žibėjo danguje kartu su tūkstančiais kitų mažų žvaigždučių, o dabar ji čia – vidury laukų, apsupta miškų, upių, ežerų, ir pagaliau gali įkvėpti ryto gaivos. Kai vėjas pradėjo šukuoti plaukus, o saulutės spinduliai bučiavo ką tik gimusios mergaitės skruostus, Žemyna suprato, jog atėjo laikas išsirinkti spalvas, kuriomis puošis čia, Žemėje.
– Plaukai lai būna mėlyni kaip šio ryto dangus, – stebėdama šviesėjančius dangaus skliautus, galvojo Žemyna.

Užteko tris kartus vėjui paglostyti mergaitės plaukus ir šie nusidažė žydriausiais atspalviais. Linksmai pašokusi iš Miego Pievos, mergaitė nulėkė į mišką ieškoti gražiausios spalvos akims.

Didieji medžiai tebemiegojo, kai Žemyna tyliai įtipeno į girią. Tik viena maža eglaitė jau buvo prabudusi ir palengva linguodama stiebėsi link mirgančių spindulių. Saulė, prasiskverbusi pro medžių šakas, apšvietė jos žalius spyglius ir Žemyna iškart suprato, kokią spalvą pasirinks savo akims. Šį kartą jos bus žalios kaip eglutės spygliai, kad kiekvienas, pažvelgęs į jas, pajustų tokią ramybę ir šilumą, kokia žiūrint į eglaitę užplūdo Žemyną.

– Labas rytas, – sušnibždėjo mažajai eglaitei.

– O, sveika sugrįžusi! – nudžiugo žaliaskarė ir meiliai apkabinusi padovanojo Žemynos akims žalią spalvą.

– Ei, kelkitės visi! Reikia Žemyną papuošti! – garsiai sušvilpė eglutė, ir džiugios žinios prikelti medžiai vienas po kito šlamėdami sveikino mergaitę sugrįžus namo.

Visą rytą Žemyna bėgiojo po miškus ir pievas, kol susirinko spalvas ir atspalvius. Įdienojus ji pasiekė sraunų upelį ir, išvydusi savo atspindį jame, net stryktelėjo iš džiaugsmo pamačiusi, kaip dailiai ją gamta nuspalvino.

Ryškūs mėlyni plaukai nuostabiai derėjo prie žalių akių, žibuoklių dovanota suknelė skleidė nuostabų aromatą, o mergaitei lakstant po pievas stebuklingai sužydėdavo įvairiaspalvės gėlės: lubinai, ramunės, pienės.

Senieji girios medžiai – pušys, ąžuolai ir kaštonai – buvo nepaprastai išsiilgę Žemynos. Mergaitei pagaliau atvykus, jie papuošė ją gražiausiais gilių, kaštonų ir kankorėžių karoliais.

– Ši dovana – stebuklinga, – sušlamėjo medžiai. – Karolių magija atsiskleidžia tada, kai randi, su kuo jais pasidalinti. Kai išmoksi atiduoti tam, kam labiausiai reikia, gausi daug daugiau, nei tikiesi.

Visą dieną Žemyna lakstė, džiaugdamasi saulėta diena ir gamtos dovanomis, kol galiausiai nuvargusi išsitiesė upės pakrantėje. Įtempusi klausą ji stengėsi išgirsti: gal iš kažkurios pusės artėja žingsniai, kurie reikštų, jog mergaitė pagaliau sulauks svečio? Tačiau buvo girdėti tik stirnų ir briedžių kanopų kaukšėjimas, sėlinančios lapės žingsniai ir nerimstančių kiškelių strykčiojimai.

– Ne šiandien… – sušnibždėjo Žemyna.

Kai mergaitė grįžo į Miego Pievą, danguje jau ryškėjo nakties žvaigždės, ir Žemyna, prieš užmerkdama akis, bandė jas skaičiuoti. Trys žvaigždės jai beregint nukrito – vadinasi, trys vaikai šįryt prabus čia, Žemėje. Mergaitė iš visos širdies troško stebuklo: kad vaikai iš tolimųjų betoninių miestelių nors dienai atvyktų į mišką, aplankytų pievas ir ežerus.

Galbūt jie pamiltų Žemynos namus, norėtų čia pabūti ilgiau, pažaisti su Žemyna? Galbūt tada mergaitė turėtų su kuo skraidyti padangėmis, lakstyti pievomis ir nebesijaustų vieniša?

Taip besvajodama Žemyna iš lėto merkė akis po spindinčiu dangumi ir, miego rūkui galiausiai apklojus miškus ir pievas, užmigo.