2021-08-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Rasa Varnė. Eilėraščiai

Algio Jakšto nuotr.



kasdien atnaujinti programėlę

valyt kojas
kaskart įeinant pro langą kartu su užuolaida
pro smilkinius pervertus grandine
pro kūno tatuiruotes kad neliktų žvaigždynų
ant odos pirštų anspaudų

plaut rankas
vakardienos anglis iš sulyto laužo
pernešt į chata-morganą
kad išdžiūtų pelėdos įkritusios pro kaminą
su daugybos lentelėmis akyse

persirengt
pamačius save nesavo veidu
kad spalvose pabustų ego ir izmai
rast spintoj languotą pižamą šaškėms
ir surinkt nuo grindų ištrūkusias sagas

šveist
iki blizgesio stalo įrankius
prieš ką nors pasakant slėpt trišakius
liežuvius nuplakt iki kaspino šilkumo
švelniai surišančio kaklus

siurbt kilimą
jei nepavyksta palikti koridoriuj rulono
suspaustų dulkių ikonas perpiešt ant delno
sudėlioti exlibrius į metų puslapius
ir kasryt atsargiai papurtyti katiną

išjungt televizorių
vos ima kalbėt metaforomis
susilašint į akis matymo serumo
kad potekstės kontrastuotų kaip perjungiamos šviesos
ištraukti papūgą iš kolonėlės

sportuot
pereinant lubas sapnuojant
lankstant spalvas į ekrano lagaminus
pervažiuojant traukiniu vonios putomis
surinkti visas stotis į kurias pirktas bilietas

nepaklyst
pakeliui iš koridoriaus į visatą
iš visatos prie elektrinės plytelės
kai įtampa matuojama įpročiais stabtelti lyjant
o laidų jungtys per basas kojas ei m e n

miesto balandis   


buvo miestas dangoraižiai kilo
nuo triukšmų ir nuo garso netekti
o balandžiai tipeno nebylūs
iš tuščios kavinukės į gatvę

mes žiūrėjom pro langą kaip eina
laikas žmonės ir paukštis per lietų
man kuždėjai į ausį negaila
tau po kojom pasaulio gėlėto

saulė kilo ir leidos taip greitai
mes nespėjom nutolti nuo mūsų
nužiūrėtos gatvelės pabaidė
kažin kas balandžius ir sukluso

kur pradingo garsai ir plakimas
tos širdies, kai ji skilo per pusę
buvo miestas dangoraižiai kilo
be balandžių deja ir be mūsų

beveik apie angelus
sėdžiu iš krašto
prieina angelas
ima ant rankų neša tolyn
nuo susinaikinimo

paglostyk man galvą
nuimk tą spiečių
dūzgiančių
išsigalvojimų

esi tyras šaltinis
upėtakiai plevena
tau už nugaros
sustingusioj šviesoj

kamuolys saulės rezginyje
sielą drasko
mano širdį ir protą
sulygina sniego griūtis

ateik noriu melstis
sakai man trūksta
planuotos skaičių sekos
išdykėlis angele

pabūkim kartu po vieną
branginu tą laisvę
kepšteli man per plaukus
pradėk maldą

už skiriančius simbolius
vėsą ir karštį
nutolimus
praregėjimui

žiemą šiltą šaltą

*
zylė keičia apdarą
raudonuoja
Kalėdų seniai

*
akupunktūra
sniego adatėlėmis
kai atsisuki

*
atsigerkime matės
žalios žvaigždės
tepasisėja

*
pušies viršūnėj
sniego pagalvę
sprogdinam liežuvio galiukais

*
baltos snaigės 
tirpstančios ant krūtinės
sagutės

*
tirpstantis taškas
smilkiniuos tvinkčioja
nenumaldomas atšilimas

*
sugriovė užtvanką
sniegą laižanti lapė
po ledu bebro akys

*
dangus akyse
baltomis pašvaistėmis
markstosi kurtinys

*
balto mėnulio rankos
į sapno eketę
gniūžtėm per veidą