Taigi, kame išganymas? I dalis

„Būsiu visiškai „mainstryminis“. Taigi prieš kelias savaites perskaičiau populiarią Harari knygą „21 pamoka XXI amžiui“ ir manau, kad autorius, neprilygstamas analizatorius ir dekonstruotojas, viską ten sudėliojo tiesiog kaip ant lėkštutės. Ir apie pažeidžiamumus, ir apie technologijas, ir apie geopolitinius dalykus. Puiki knyga! Todėl manau, kad orientavimasis kuo platesniam kontekste tiesiog gali padėti daryti geresnius kasdienius sprendimus, kad ir karantininėj rutinoj.
O kita vertus, kad ir kaip čia viskas bus po pasaulinio karantino, ar niekas nepasikeis, ar pasikeis netgi labai radikaliai, niekur nepabėgsim nuo savęs. Tad manau, vidinis darbas visad išliks „kozirinė korta“ tokiame keistame dalyke, vadinamame GYVENIMU.“

„Rizikuoju būti nepopuliari, bet man šių dienų realybė – kaip filme „Forestas Gampas“. Turbūt pagalvojus apie šį filmą prieš akis iškart iškyla vaizdelis su žodžiais „Bėk, Forestai, bėk!“. Forestas įvairiuose filmo epizoduose tiesiog bėga. O bėga todėl, kad jo prašo Džeinė. Visai kaip mes kasdien bėgome paprašyti kitų… O ir pailsėti neturėjome kada, kartais be tikslo, kartais pelnydami didžiausius įvertinimus, tačiau vis ieškodami pilnatvės.

Šis filmas kupinas vertybių, vertas nebūti užmirštas. Kai prieš porą mėnesių pasaulis sustojo, visi išsigandę ėmė bijoti dėl ateities, pinigų, netobulų plaukų ir nagų… Suprantu, minčių ir vilčių sustabdyti neįmanoma. Kvailų norų irgi nebūna, bet vis dėlto įvyko svarbiausia – visi atkreipė dėmesį į tikrąsias vertybes. Kas iš pinigų, jei negali apkabinti sau artimo? Kas iš didžiausių laimėjimų, jei vis tiek jautiesi vienišas. Filmo pabaigoje Forestas ir Džeinė susituokia. Tikiu ir viliuosi, kad kiekvienas iš mūsų patyrė vidinę sąjungą su savimi pačiu, kad grįžtantis pasaulis bus taikesnis visiems, būsime geresni vieni kitiems, o savo kūrinius, kuriuos paliksime po savęs, nors ir netikėtus, bet gebėsime auginti, tobulėdami, mylėdami ir įdėdami pastangų.“

„Pernai rudenį teko lankytis Airijoje, užsukau į knygyną. Viena lentyna buvo skirta ekologinei katastrofai, kurią jau seniai esam patyrę. Tai šviežiausios knygos, kurių vertimai lietuvių skaitytojų dar nepasiekė. Mokslinė, grožinė literatūra, eseistika. Mes atskiros lentynos šiai temai neturime.
Tai neprasidėjo vakar, apie situaciją tam tikruose sluoksniuose buvo atvirai kalbama jau praeitame šimtmetyje. Anglakalbių kultūrinėje žiniasklaidoje randu daug išmintingų, sveiko proto kupinų pasvarstymų, raminančių tvirtinimu: išlieka tas pats dėsnis – gyvenime pastovus tik nepastovumas. Ši žinia – ne eskapistams.
Klausimu, kaip mums gyventi, užsiima etika, politinė filosofija. Literatūroje su ateities modeliavimu žaidžia distopijos ir utopijos mėgėjai. Mane labiau domina pastaroji – utopija, išgyvenimo ir teigiamų pokyčių scenarijai. Deja, dar neradau tokios knygos, gal per mažai ieškojau.
Prasidėjus karantinui, internetu iškart užsisakiau knygą, kurią seniai buvau pasidėjusi į „noriu“ skyrelį: kino režisieriaus Wernerio Herzogo dienoraščius iš filmo „Fitzcarraldo“ kūrimo laikotarpio. Knyga vadinasi „Conquest of the Useless“ („Bevertybės užkariavimas“, 2004), ji pasakoja apie išėjimą iš komfortiškos Vakarų civilizacijos zonos, apie savotišką kelionę laiku atgal į pasaulį, kuriame dar nėra prigijusi neoliberalaus kapitalizmo santvarka, vartojimo kultas, neveikia socialinė ir sveikatos apsauga. Herzogas grįžo „atgal į gamtą“. Jo dienoraščiai kalba apie vakariečio frustraciją, haliucinacijas, panikos priepuolius, mirtį, siaučiančią ir tarp žmonių, ir tarp gyvūnų. Šalia to gimsta ekstazė, keistas dvasingumas, stichiškas kūrybinis impulsas ir pamišėliškas atkaklumas, vedantis filmo sukūrimo link. Kartais nėra pinigų, kartais – net maisto ar elementarių higienos palaikymo dalykų, na ir kas? Vis tiek išgyveni arba ne.
Tiems, kas neskaito angliškai, siūlyčiau šiandien susirasti Jono Meko karo laikotarpio užrašus, kurių lietuviškas leidimas vadinasi „Nervuoti dienoraščiai“. Pamatysite, kaip du jauni broliai Mekai blaškėsi po Vokietiją, vengdami fronto, dirbdami juodus darbus ir visgi sugebėdami perskaityti tuntus knygų, išmokti kelias užsienio kalbas. Dabar verta pamąstyti, kiek ir ko reikia, kad išliktum (ar taptum) žmogumi, kas yra žmogiškumas ir kodėl mes, kaip rūšis, išgyvenome karus ir marus.
Žmogų gelbėja ne gausiausios maisto atsargos ir ne saviizoliacija pačioje puikiausioje slėptuvėje, o susitelkimas ir pasitikėjimas bendruomenės pagalba. Dar pamatysime, kiek daug gali bendruomenė.“

„Kas galėtų paaiškinti dabartinę situaciją? Niekas. Nors aiškintojų milijonas. Situacija pati paaiškės. Kai subręs laike, sąmonėje, jausmuose, ir paaiškės. Be intelektualinio stenėjimo, skubotų įžvalgų konkurencijos, toksiško žiniasklaidos triukšmo. Ar pasaulis bus kitoks po pandemijos? Liks toks pat, kaip ir po visų pandemijų, karų ir katastrofų. Žmogus gyvas ne atmintimi, o siekiu nepakeliamai sunkias traumas kuo greičiau išstumti ir pamiršti. Jis karštligiškai skuba vėl pradėti viską iš naujo, kad ir nerūpestingai prisėsti lauko kavinėje. Šventas naivumas ir jokių istorijos pamokų. Todėl ieškoti knygos, kuri paaiškintų dabartinę pasaulio būseną – kvaila. Bet kiekviena gera knyga pasakoja apie tokias ieškojimų kvailystes ir aiškina vidines mūsų sutrikimo priežastis. Aš gyvenu tarp knygų. Todėl mano skaitymo ritmas buvo ir lieka toks pat. Ne „Žinios“, o Paskalio „Mintys“, ne influenceriai, o Ovidijaus „Metamorfozės“, ne laikraščiai, o Beketo „Belaukiant Godo“ informuoja mane. Ir žinoma, nuolatinis gilinimasis į meno istoriją teikia visišką atgaivą ir nuolatinės ramybės malonę.“

„Knyga, kurią reikėtų griebti pirmiausia, yra José Saramago ,,Aklumas“ – net spaudoje ji jau buvo atsidūrusi tarp šiuo metu rekomenduojamų perskaityti knygų. Man asmeniškai keista, kad ji yra mažai žinoma ir daugelis net nėra girdėjęs apie ją, o ką jau kalbėti apie skaitymą. Mes pagal ją 2018 m. pastatėme spektaklį ,,Aklieji“, prisimenu, daug kam kilo klausimų, kodėl tokia tema, tokia keista distopiška medžiaga. Dabar visi sako, kad tai buvo lyg pranašystė, nes viskas vyksta taip, kaip knygoje ir spektaklyje. O kodėl taip atsitiko? Manau, atsakymas paprastas: mes nuolat esame akli – regintys, matantys, bet akli, nes norime tokie būti. Ir šiaip siūlau griebti visas Saramago knygas, jos nuostabios, juk ne veltui jis yra Nobelio premijos laureatas.
Kita knyga, kurią yra privaloma skaityti vaikams vietoj pasakų, nes atrodo, kad niekas jos taip ir neišgirs, tik perskaitys, pritars, palinksės galva ir padės į lentyną, tai – G. Orwello ,,1984“. Jei mes kada nors būtume šią knygą rimtai perskaitę, įsigilinę ir supratę, tai jau seniai būtume savo mąstysenas pasukę tinkama linkme. Bet kol kas, atrodo, kad ji dar ilgai dulkės lentynoje, nes yra nepatogi valdžiai, visuomenei, nes parodo, kokia vyksta regresija, o apie progresą reikėtų patylėti. Apie viską ir su geru juodu humoru rašo Kurtas Vonnegutas, Borisas Vianas… Tačiau gal apie knygas užteks, nes tai yra nesibaigianti tema, dar yra krūva filosofinės, socialinės literatūros, bet čia jau kiekvienas asmeniškai prieina prie savo galvos laužymo.
Filmas – ,,The Platform“. Manau, šiandien jį pažiūrėti labai reikia kiekvienam, jis sujungia visus prieš tai minėtus kūrinius ir visiems gerai žinomo ,,Don Kichoto“ siužetą, ten nuskamba labai labai svarbi tema: atsitiktinis, ne priverstinis solidarumas. Kaip žmones pajungti ir atitraukti nuo lovio, nuo jų kiaulės mąstysenos nukreipti link bendro tikslo, kad jų akiratyje atsirastų kiti žmonės, pasaulis, visata. Priversti nieko neįmanoma ir negalima, todėl pasaulyje turi įvykti atsitiktinis solidarumas. Ar tai kova su vėjo malūnais? Taip. Bet juk tai nukreipia mintis geresne linkme – jei visi po truputį, kaip tame filme, pradėtume mąstyti kito labui, gal viskas ir imtų tekėti tinkama vaga.
O iš spektaklių siūlyčiau peržiūrėti „Needcompany“ trupės įrašus. Tai kitokie spektakliai, nei mes įpratę Lietuvoje matyti, pas mus nėra nieko panašaus į šios trupės kuriamą meną. Jie atvers akis, pasuks mąstymą kita linkme ir sugrąžins žavėjimąsi žmogumi, pasauliu, vaikišku naivumu, nutrūktgalviškumu, sustabdys laiką.“

„Prieš 7 metus į mano rankas papuolė psichoterapeutės iš JAV parašyta knyga „Kalba senolės. Galios pažadinimas“. Knygoje išsakytos idėjos taip įkvėpė, kad vėliau net porą kartų buvau susitikusi su autore Sharon Mc’Erlane. Šioje vertimo į daugybę pasaulio kalbų sulaukusioje knygoje Sharon pasakoja apie savo mistišką pažintį su išmintingosiomis mokytojomis Senolėmis. „Pasaulis pasikeis tik tuomet, kai išmoks klausyti senolių išminties“, – taip savo knygą pradeda autorė.
Tikiu, kad visiems teko matyti senovės kinų kultūroje subrandintą in ir jang simbolį, išreiškiantį pasaulio kūrimo principą. In ir jang yra vienas kitą papildantys pradai. In simbolizuoja moteriškąją visatos pusę, o jang – vyriškąją. Šie pradai nėra statiški, jų sąveika yra dinamiška, veikdami kartu jie kuria darnią tikrovę. Būtent šį simbolį Senolės pasitelkia, kad paaiškintų situaciją, kuri šiuo metu rutuliojasi mūsų planetoje. Pasak Senolių mokymo, jau kurį laiką mūsų Žemėje sutrikusi in ir jang energijų pusiausvyra. In – moteriškoji energija – yra labai nusilpusi, užgožta, prislopinta. Nesibaigiantys karai, ekologinės nelaimės, nedarnus gamtos išteklių eikvojimas, net ištuokų skaičius – visa tai, anot Senolių, yra sutrikusios pusiausvyros padariniai.

Knygoje jos pasakoja, kad artėja virsmų laikas, kai moteriška energija sustiprės ir taps lygiaverte ilgus šimtmečius viešpatavusiai jang energijai – veržliai, aktyviai, kartais agresyviai, tai, kuriai aktualu progresas, išorinės vertybės. Kai sužinojau, kad Lietuvoje skelbiamas karantinas dėl pasauliniu mastu vykstančios pandemijos, išsyk pagalvojau apie Senolių mokymą. Gal tas virsmų laikas, apie kuriuos jos kalba, išmušė kaip tik dabar? Karantino metu mes buvome priversti grįžti į namus, į šeimas, uždaryti prekybos ir pramogų centrai paskatino atsigręžti į save ir į tai, kaip mes leidžiame laisvalaikį, kur investuojame pinigus, dėl ko dirbame.
In pradas simbolizuoja poilsį, atsipalaidavimą, vidinį pasaulį ir jame gimstančią ramybę. Pandemijos metu žmonija gavo dovanų didelę pauzę – galimybę sustoti ir suvokti, kad niekas negali užtikrinti mūsų ramybės, kad ji iš tiesų yra mūsų viduje ir gimsta iš santykio su savimi, o ne nuolatinio bėgimo nuo savęs, inertiškumo ir kamšymosi išorinėmis vertybėmis. Visuotinai liovėmės eikvoti planetos resursus – Kinijoje nustojus veikti fabrikams, žmonės vėl mato dangų, į Venecijos kanalą grįžo gulbės, Italijos uostuose vėl plaukioja delfinai. Karantino metu gavome galimybę patirti daug darnesnį ryšį su gamta.

Ir dar vienas faktas, kuris krinta į akis – šis virusas pats pavojingiausias vyresnio amžiaus žmonėms, mūsų senoliams. Tikiu, kad ne tik aš, bet ir mes visi naujai pažiūrėjom į savo tėvus ir senelius, ėmėme vertinti jų gyvybes kitaip, branginti ir saugoti juos, labiau rūpintis ir dėkoti gyvenimui, kad šie žmonės yra mūsų gyvenime. Mokomės branginti senolius, o pamenate, nuo ko pradėjau pasakojimą – „Pasaulis pasikeis tik tuomet, kai išmoks klausyti senolių išminties“. Tai dar viena mintis, kuri mane vis pasiveja, kai galvoju apie šiuos pasaulinius virsmus. Matyt, Senolės iš Sharon Mc’Erlane knygos būtent apie šiuos laikus ir kalbėjo.“

„Prisipažinsiu, pertraukose tarp dėstymo nuotoliniu būdu galvojau, ką ir kaip atsakyti Jūsų bibliotekai. Pirma, todėl, kad tai mano gimtojo miesto biblioteka, į kurią prieš keletą dešimtmečių, dar būdama mokinė, skubėdavau susitikti su lietuvių rašytojais ir poetais. Sėdėdama sausakimšos salės kamputyje, užsirašinėdavau jų mintis. Antra, bibliotekos buvo mano „antrieji namai“, jose ruošdavau paskaitas, rašydavau. Šio karantino metu biblioteka su visais archyvais nutolo, ir tikrai kyla klausimas, ar ji vėl sugrįš į mūsų gyvenimą tokia svarbi, kokia buvo – kaip žmonijos atminties tvirtovė. Teoriškai jų netektis būtų savotiška tragedija žmogaus atminčiai. Praktiškai gal šito ir neatsitiks. Štai ir priartėjau prie atsakymo į jūsų konkretų klausimą apie knygą ar filmą, iliustruojantį šią pandemiją. Klausimo pabaigoje jūs teiraujatės, koks būtų kadais Maironio apmąstytas „išganymas“? Nuo šio žodžio ir atsispiriu.

Pirmiausia, COVID-19, jei „kova“ su juo užsitęs, gali tapti žmonijos tragedija. Joje jau ryškios demoniškos jėgos, ligos pavidalu žudančios, sukeliančios baimę, verčiančios žmoniją keistis (nebūtinai į gera), galinčios vesti netgi link „nuopuolio“. Išganymo gali ir nebūti. Apie tai savo tragedijose nuosekliai porino Sofoklis ir daugybė senovės graikų mitų, tapydami vaikus, aukojamus dievams vardan karo, karius, kurie virsta žvėrimis, Olimpo dievus ir požemio pabaisas, sandūrą tarp jų be laimingos pabaigos. Koronavirusą, tiksliau virusų armiją, kuri nuolat keičia savo pavidalą, įdomu būtų suvokti kaip demonus, stebinčius žmoniją ir atakuojančius kiekvieną individualiai, tarsi jie „klausytųsi“ už durų, ką apie juos kalbi, o paskui staiga imtų ir pasibelstų: „Jūs netikėjote, o aš čia“. Tie, kurie nieko nebijo, žiūrėk ir sulaukia netikėto „galo“, tie, kurie visko bijo, patys save „nudobia“… Ar šiomis sąlygomis įmanomi didvyriai? Jų beveik nelieka, t. y. jų nebereikia. Keista, ar ne? Daug mistikos. Daug paslapties, nes dar ne viską apie viruso veikimą žinome ir sunkiai galime nuspėti net savo artimiausią ateitį. Aš nepuoliau skaityti knygų apie pandemijas, kaip kad darė dauguma mano kolegų, kuriems, žinoma, pritariu, nes klasikos tekstuose (pvz., Albert’o Camus „Maras“ arba Giovanni’o Boccaccio „Dekameronas“) šiandien rasime daugiau tikrovės nei naujienų portaluose (neįtikėtinai daug netikrų naujienų). Atsakymus į sunkius klausimus dabar turbūt galima rasti tik klasikiniame mene – todėl pirmiausia ir peršasi antikos mitai kaip kovos tarp gėrio ir blogio simboliai. Sakysite, „pasakos“. Anaiptol. Juk tragedijose nuosekliai parodyta, kaip keičiasi žmogaus elgesys, užklupus sunkmečiui, atverta daug paradoksų. Jų kontekste dažnai prisimenu Michailo Bulgakovo romaną „Meistras ir Margarita“, nors jame santykis su „demoniška jėga“ – netgi komiškas. Demoniškos jėgos iš esmės paveikia žmones taip, kad jie atveria savo „tikrąjį veidą“. Bulgakovas siūlo nepriimti tikrovės tokios, kokia ji yra, ir neneigti demoniškų jėgų. Gal todėl jo kūryba sovietmečiu buvo uždrausta, ir nenustebčiau, jei dėl tos pačios priežasties ją kažkas sugalvotų uždrausti ir dabar… Tačiau niekas neuždraus, nes koronavirusui žodžio laisvės problema išties nerūpi. Jis jau apribojo daugybę laisvės formų, pirmiausia, fizinio judėjimo laisvę, be kurios žmogus ne tik išvengia užsikrėtimo, bet ir pamažu „žūsta“ arba išsikrausto iš proto, t. y. pasiduoda demonams.

Apie tai, kaip visuotinės tragedijos ir socialinės jų pasekmės keičia žmonijos elgesį, įdomiai byloja ir šiuolaikinio graikų kino režisieriaus Yorgo Lanthimo filmai. „Šventojo elnio nužudymas“, „Omaras“. Išganymas – tik „geroje“ žmogaus atmintyje, kuri, viena vertus, leistų pasverti pasekmes, o kita vertus – atkurti tą gyvenimą, kuris buvo iki tol. Tačiau šiandien net tai nebus paprasta. Kartu su viruso plitimu įgavo pagreitį ir dirbtinio intelekto plėtra. Žmogaus laukia kaip niekad atkakli kova už savo atmintį. Arba nauja vergovė. „Abejoju, ar viso pasaulio filosofija ir mokslas panaikintų vergovę, – teigė imperatorius Adrianas (76–136 m. m.), valdęs Atėnus, – vergovė paprasčiausiai keis savo pavidalą. Nesunkiai įsivaizduoju baisesnes už vergovę santvarkas, tarpstančias ant valdovų klastos ir melo; jos sugebės nukvailinti žmones taip, kad jie prilygs mašinoms, tačiau tikės esantys laisvi ir noriai klausys valdovų; jos pakeis žmogui būtiną poilsį ir malonumą darbo aistra – stipria kaip barbarų aistra kariauti.“ (Marquerite Yoursenar „Adriano memuarai“).