Dovilė Zelčiūtė

***

Laikas parodys kas buvai

man jau parodė:

metai nemiegotų naktų

ne taip ir baisu tik galėjo

iššokti širdis rankom ją spaudei

žvilgsniu deginai žodžiais

mėginai nuramint užkalbėti

tą baigtį

kad greičiau

kad vienu metu vieną dieną

sustok! dar esi

linksmi sekmadienio žmonės ir sniegas

miesto gatvėse storu užklotu

kapuose

laikas parodys

nereikėjo bijoti

sniegas visur tas pats

žemė visur ta pati

kam ta baimė tikrai

nepasiklysime

***

Ilgesys ir ramybė

vienu sykiu –

sulytų žolynų būsena

surūdijusių bėgių

jais niekur nenuvažiuosi

bet žinai

jie yra atpažįstami

žingsniai

balsas rūke 

artimo žvilgsnis

kiekvieną sapno minutę

srūva būtis mūsų kaulais

***

Jau nebereikia manęs

tėvams artimiesiems nei gatvei

vis dar girdžiu naktimis:

mylimą kelia vienatvė

vaikšto kaip sapnas tamsoj

kas jį į miestą įleido?

lukterėk aš jau tuoj

nebeturiu ką laidot

tegu nebereikia manęs

o juk ir man nebereikia

kiaurų valandų

                       parvesk

į savo žemę belaikę

laikysi mano rankas

šypsosimės jau nurimę

dar kartą mane užkas

kur tu – ten ir bus tėvynė

*

Jei nenori

tai ir neišeisi iš proto

sakė man artimiausias

O jei neištversiu

virkavau

jau dabar vos tveriu

Tuomet

bent jau gražiai išeik

iš laimės ir džiaugsmo

Ir aš išėjau

žinau tu matai –

ar gražiai?

iš laimės ir džiaugsmo

*

Šituose namuose kažkada buvo tėtis

sunkiai užlipo lazda pasiremdamas atnešė

savo dovanas mano ramybę paglostė

turbūt nežinojo tai paskutinis kartas

šviesiuose namuose savo kojomis

apėjo kambarius gražu sakė galima

čia gyventi geri namai kvepia pyragas

ar pati iškepei o dabar

kai vėl vasaris žiūriu į tą gatvę kur

abu – motina tėvas, kur mylimasis

nešiojo ant rankų mūsų dienas o mes juokėmės

dukra išdykavo ir stulbino

paskui bus visko

kaip ir būna nors netiki: vyresnieji numirs

liks vaikiškas juokas vasaris

žiūriu pro tą langą ir laukiu

žinau

dar vienas paskutinis žmogus

kai ledai atitirps

mano laiptais užkops ir įeis