INDRĖ LARSSEN

Gimiau ir augau Anykščiuose. Besimokydama J. Biliūno gimnazijoje daug rašiau, dalyvavau moksleivių filologiniuose konkursuose; po pirmojo, 1993 m., už romaną “Metamorfozė”) buvo skirta M. Katiliškio premija. Po to sekė ilga kūrybinė pertrauka.

Vilniaus Universitete studijavau lietuvių filologiją, 1998 m. išvykau į Norvegiją. Ten gyvenu ligšiol, o pastaruosius trylika metų – Ulviko miestelyje, esančiame Hardangerio fjordo gilumoje.

Ulvikas – garsaus norvegų poeto Olavo Hokunsono Haugės (1908-1994) gimtinė. 2014 metais pradėjusi dirbti jo memorialiniame muziejuje ėmiau vėl rašyti, šįkart poeziją.

Keletą metų dirbau bibliotekoje, vėliau mokykloje su vaikais. Mano eilėraščių yra skelbta „Šiaurės Atėnuose“, publikuoti ir poetų Odveig Klyvės, Olavo Hokunsono Haugės ir Jūno Fosės eilėraščių vertimai.

SODAS

Neplūkiamais molio

takeliais artėju,

ryto

pavėsiais,

kur vaismedžių

šakos pasitinka augančią žolę 

— ir tu tarpu jų

visąlaik —

Tarpu kamienų ir

suplasnojimų paukščio,

tylos ir įsidienojimo,

tarp grėblio

dantų…

Nešioji vienadienes museles

savo šviesoj — besvores,

tarsi snigtų aukštyn

žemyn…

O aš…

kapstaus

lyg pačiam vidury

dvidešimt trečios psalmės

visą dieną čiaušku,

net lūpos skirsta tavo malonėj,

net tuoj drovu ims darytis… 

O! Kaip bus nuostabu drauge nueiti!

Ir laukdama nakties

godoju — globok,

laimink ir

veskis;

ves

ki

s

RYTO KALIGRAFIJA

ar yra žemė,

dangus,

jo šlaitas

per amžius žalias…

tik ankstumų̃ gėrìmo

su savim ritualas

kraštutinėje

menėj

— esi šviesos kūnas

pačiam vidury

šalnojančio

laiko

ir rūko

popierium aklinai

uždengti šįryt

langai

arbatos rašalu

rašinėju tavo švelnią

lyg brėkšmas

raidę

***

leisk

man migt

prošal aistros,

dienos sukimosi

žiedan begarsin,

švelnian —

nes 

žvilgsnis,

šiek tiek negimt

***

…iš  aukštumų

žvarbos

leisk lyg žinojimą

per miestus be horizontų

— likimų smogą;

žioruojantiems

amžinos nemigos krosnyse,

kad nubustų  ir

su vėsia

nuostaba

nusklęstų

tarytum

sėklos

***

Būna, rankos grožis

galingas,

galingesnis

už prasikeikimą

Svarus, lyg

dirvonuose rastas

gryno sidabro luitas

— man pasogai —

dvarams ir laukams  padangėse

Ilsėtis tai – tu.

Tu — matyti.

Būna, griekų

atkaklumo

nuvarginta einu,

gal išgirsiu angelus — tarpuos

Hildegardos

kanklelių

išgirsiu

— ir nuliūsiu tuomet

ligi grožio, lig giliausio

nusiminimo, ligi griuvėsių

ir kraujo, dirvonų ir

jų sidabro,

…miegančio

pažado

***

Rūsčiausia, ką tik žinau,

yra mano miesto

varpo

gaus

m

a

s

Jo dūžiai

— akmenys

ištvinusiose

džiaugsmų bei gi

palaimų upėse temstant 

vakarui, — ir yra ramu 

ir tvirta jais

žengti

Jau važiuodama sėdžiu tavo

eilėraščių žibinte, ir jo

sienučių tarpuose

matau

žmones;

jie grįžta namo

jie be danties, jie be žvilgsnio,

jiems ant rankinuko sagtelės yra odinė boružė,

jie už akinių atšvaitų turi savo svajojimus,

jie grįžta į savo, nes mano, namus

Tam gaudime esu lyg

tavo žvilgsnyje, ir

visas miestas

ima skęst

sielon,

kuri verias

lyg baltai pleškanti

skaistykla… ir tie tavo

dūžiai… žmonės…

akmenys…

VĖSOS MALONĖ

Koks

lengvas šis

įkalnės vakaras

kopt 

vaiskia

jos naktim

slystant spygliams

po pėdom, lyg

šilko šalikui

Namie pamiršau

žibintą; vìsa — tamsyn,

rodos, mirtum, o

mirties — tai

nėra..

Nužvarbę

kalno viršūnės

slėniai, ir jau

besiliejantis

rausvas trimito

balsas

jau