Naujos knygos

Iš šviesos ir harmonijos

Vytautas Kaziela

Šiek tiek esu susipažinęs su Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės kūryba. Ne su tautodaile, kuri, kaip prisipažįsta pati autorė, yra dar viena jos dukra, o su podukra poezija. Todėl prieš imdamas į rankas jos antrąją eilėraščių knygą „Dienos kaip lapai rudens“ žinojau – nuotaika nebus sugadinta. Odeta nėra eiliuotoja, ji daugiau profesionali kūrėja. Žinojau ir tai, kad knyga nebus sunki (priešingai negu mano). Odetos kūryboje yra daug šviesos ir harmonijos, ir sielos ramybės. Dabar, kai knyga jau perskaityta, galiu pasakyti, kad visa tai ir radau, na dar kažkiek šviesaus graudulio.

Kadangi knygą teko skaityti iš maketo, todėl savo pastabas  pateiksiu kiek kitaip nei įprasta.

Pirmasis sustojimas. 6 puslapis. Mūsų karta išplėšta iš savo aplinkos. Iš savo tėviškių. Kūrėmės mieste. Vieni lengviau, kiti sunkiau įleidome čia savo šaknis. Tačiau kraujagyslėmis esame sujungti su gimtąja žeme, tėvų namais. Išliko nepaaiškinamas gimtinės ilgesys. Nors tėvų namų seniai jau nebėra arba juose seniai gyvena svetimi. Tačiau tėvų namai išliko mūsų sielose. Savo atmintyje juos remontuojame, puoselėjame ir norime sugrįžti. Kaip rašo Odeta:

                                             O kaip norėčiau

                                             kartais ten būti,

                                            o gal pasilikti tenai

                                            amžinai…

Laikas bėga, metai rikiuojasi už nugaros, natūraliai imame galvoti, kad anksčiau ar vėliau reikės išeit. Bet, manau, laimingas turi būti žmogus galintis pasakyti:

Kai lieka vis mažiau

tų valandų, dienų,

o vis daugiau

svajonių išsipildžiusių…

Į tai, kas neišvengiama, žiūrima ramiai ir tas išėjimas tampa šviesus ir tikras:

Prie lūpų tik

ramunės žiedlapį

priglaust.

Ir tyliai iškeliaut

per vasarojų…

Kad galėtum taip šviesiai ir ramiai kalbėti apie išėjimą, reikia susitaikymo, nusižeminimo ir didelio tikėjimo. Odeta Tumėnaitė-Bražėnienė yra viena iš ryškiausiu sakralinės poezijos kūrėjų Utenoje. Tačiau tai nėra dievoieška, kaip dabar madinga sakyti. Odetai nebereikia ieškoti Dievo. Ji yra jį seniai suradusi. Tai žmogus, turintis savo Dievą ir savo tikėjimą. Gyvenanti pagal Dievo įstatymus. Jai nereikia blaškytis tarp religijų ieškant kur prisiglausti. Ji turi prigimtinį tikėjimą, kurį išpažino jos tėvai ir seneliai.

Antrasis sustojimas. 11 puslapis:

Ateina laikas,

kai jauti,

kad atsisveikinimų

vis daugiau,

negu susitikimų…

Bėgančio, tirpstančio, nykstančio laiko tema. Tai ne šiaip sau laikas. Tai – mūsų laikas. Ir mes tame laike. Šiame laike tavo vaikystė, tavo jaunystė, tavo branda ir pradžia senatvės. „Net nežinau, / ką pasakyčiau / tai mergaitei / iš Keležerių kaimo…“ Mergaitei, kuri turėjo dideles ir gražias svajones, planus. Laimingas yra žmogus, kai sulaukęs brandaus amžiaus gali pasakyti, kad dauguma jo svajonių išsipildė. O tas bėgantis laikas nusineša draugus ir mūsų artimuosius. Atrodo, nespėjai net apsikabinti, o jų jau nebėra. Giniesi nuo liūdesio tikėjimu ir viltimi. Ateina suvokimas, kad fizinė mirtis tėra vartai į šviesesnį ir teisingesnį pasaulį.

Kaip svarbu mylėti pasaulį, mylėti gyvenimą. Kartais prisipažįstant, kad buvimą skauda, kad kartais nusvyra sugrubusios rankos. Bet keliesi, eini, karpai karpinius, margini margučius, rašai eilėraščius. Nes tai yra tavo, Odeta, pašaukimas ir tavo misija. Juk tu žinai, kad ir po tamsiausios nakties išaušta saulėta diena.Pabaigai manau tiks toks trumpas ir skaidrus eilėraštis:

Gražumas tos dienos,

gerumas to dangaus,

parėjus iš nakties

prie artimo žmogaus.

Nepamenu, kas buvo

ir nežinau, kas bus.

Beliko vienas noras –

apglėbt savus vaikus.

Čia atsiveria dar viena šventa moters misija – būti motina, būti žmona. Dievas  Odetai davė daug, bet ir daug ir tikisi. Dievas visada duoda tiek, kiek gali pakelti. Ir nereikia bijoti rudens. Jis turi gražių spalvų, o dabar dar ir rudenys pailgėjo. Kartais net iki vasario mėnesio.

Negaliu nepaminėti vieno, mano supratimu, labai svarbaus dalyko – vertimų į anglų kalbą. Atstumai labai sutrumpėjo. Pasaulis labai susitraukė. Kūrėjui labai svarbu turėti knygą ne tik gimtąja kalba. Reikia rodyti pasauliui save, reikia rodyti pasauliui mūsų Lietuvą. Tai dar viena labai svarbi mūsų misija.