Česlovas Skaržinskas

prie ežero Mergelių akys

numirusių žolių ir lapų polifonija

sužiursta ežeras Mergelių akys

tai mano vandenų

miškų sūnau

mes tylime

tabu kalbėti

ir žiūrime ilgai

į lapkričio bespalvį ir

sudrėkusį rudens žemėlapį

iš sudaužyto indo geriame

brandintą tyloje poeziją

trumpam išėjusiųjų metą

***

pasitinka netveria savy

prie namų sargaujantis šuva

vakaras it katinas atsėlinęs

sidabrinė švysteli žuvis

neuždususi per kaitrą

netuščia dėžutė pašto

lapas obelies joje kaip raštas

nelabai įskaitomas

pakelė

erdvė išbalusi

lapų lapkričio kelias

vėjo kelionė

posūky miestas

saulėlydžio nupieštas

šimtmetis kitas

gelžkelio natos

pakelėj visa Lietuva

motina gyva

***

nedaug sutemus reikia

ir nemiga sava tremtis

kur truputėlį viskas paika

prie veido visata arti

tikra raiška žvaigždės ar gandas

viltis naktinė vieniša

pasiutiškai į galvą lenda

mintis drąsi ir savastis visa 

***

mėnulis nebaugus ir savas žiūri

kad ir be oro šaltas bevandenis

pateko į namus be durų

ir kuriasi kur niekas negyvena

nelaikomas iš tų namų išeisi

kur laisvas įėjimas naktį

nubrėžtas numatytas reisas

į amžiną užuovėją nukakti

rytas

ant peties sutūpę sodo paukščiai

Iš pakrančių Nemuno ir Merkio

rūkas baltą drobę soželkoje merkia

skleidžiasi diena nedrąsiai baukščiai

jei ne paukščiai greitai nepabustų

gieda ant peties sutūpę

teka dzūko dvi didžiausios upės

palei tokį sodą paukščio gūžtą

lapkritis

Ir pėdos gal ženklas išlikti

mirtingų dievysčių sėjėjui

skirtingą tik mintija Viešpatis kryptį

ruduo užsibuvęs perdien aklinėja

vežimas visų sentimentų

atsiveja einantį vėjas

ištaršo naujai kad gyventų

ir kontūrai kalno per miglą ryškėja

išdulksta per amžių numiršta

laukai išarti drėgni akmenėja 

ir ankšta ir lapkritį tiršta

vis kitas atsibeldžia laikas kūrėjas

gruodis

ir datos išblanksta iš lėto

užgęsta bespalvis ekranas

ar kas pasilikti galėtų

o lyja o meilė pirmoji vaidenas

negarsūs lašeliai į tyrą

į mėnesio vėstantį kūną

neliūdna o ašaros byra

yra po truputį ir ko nebebūna

***

begalinė trasa

siautuliai be ribų

gal lengviau kaip kare

dantimis įsikibus už būvį

spinduliuojanti  nerimo plynė

giliame šuliny gyvastis

ir savi nesavi

užmiršti dyvini

atsivėrę iš sniego  lietaus

***
vėlokas pokaris viena karta
žolynų medžių upės miesto
ji neišėjo akyse drumsta
pripildo vyno neatmiešto
daug kraujo gyslose ryškių ženklų
moderno stiklą akys dėvi
ir po mirties gyventi nevėlu
dievai išnyksta lieka Dievas

Dailininko Valdo Pilkausko piešinys