Alis Balbierius

LAIVAS

Tu statei laivą, kad plauktum per gyvenimą.

To laivo, išskyrus tave, galbūt neįžvelgė niekas.

Lygiai kaip ir jūrų marių upių, kurių vandenį jis vagojo, pučiant į visas puses ir iš visų pusių visiems vėjų rožės vėjams.

Tu statei laivą ir manei, kad pastatei mitinę Arką ar bent jau kažkokį laivą iš dar senesnio laiko, aprašyto Gilgameše.

Laivas tebeplaukia, tačiau staiga atsibundi sėdėdamas iš popieriaus sulankstytame laiviūkštyje.

Ir džiaugies bent tuo, kad jis ne iš bulvarinio laikraščio.

TRAUKINIAI

Į šitiek daug traukinių beviltiškai pavėlavai.

Nors buvai susikrovęs daiktus ir suplanavęs kelionės maršrutus – tarpines stotis, stotis su persėdimais, pagyvenimus pačiose įvairiausiose vietose, tačiau su mintim, kad nepamesi kelionės idėjos ir tikslo, kuris, kaip dabar aiškėja, buvo, yra ir galbūt bus nežinomas.

Tačiau tu beviltiškai pavėlavai į daugybę traukinių arba kartais net nedrįsai į juos įsėsti, apimtas nežinomybės baimės, to amžino žmogiško jausmo; kartais būdavo, kad ir traukiniai pavėluodavo ir neatvykdavo…

O, kiek būta traukinių! – bet tu pavėlavai ir neįsėdai, nepatyrei to, ką galėjai patirti, netapai tuo, kuo galėjai būti  t e n  arba  t e n  nukeliavęs.

Ar gyvenimas kartais nėra tik amžinas vėlavimas į traukinius,  a  p r i o r i  žinant, kad negali vienu metu pats vienas būti visuose traukiniuos ir keliuose, kuriuose norėjai būti.

Tebenori būti.

NUOVARGIO RUNA

Iškrenta tada, kai tu nieko negali pakeisti.

Kai tave veikiantys dalykai, reiškiniai, žmonės nuo tavęs nepriklauso, teka savo tėkme – švaria ar drumsta, pernelyg greita ar pernelyg lėta.

Ta runa iškrenta, ir tu staiga pasijunti lyg boksininkas, ką tik pakilęs nuo grindų po galingo aperkoto.

Tokia ta nuovargio runa, ir kartu su ja iškritus dar sunkesnė nesusitaikymo runa.

KONTEKSTAS

Renki pajūryje akmenėlius, medukus, kartais kokias plunksneles ar gamtos galių nušlifuotas stiklo šukes ir staiga suvoki, kad tai darei jau ne vieną dešimtį kartų ir prie šitos, ir prie kitų pasaulio jūrų/vandenynų; ir suvoki, kad tie lobiai neteks savo spindesio, vėliau dulkės kažkur palėpėse, stalčiuose ar dėžutėse; nes tikrasis jų spindesys yra gyvas, apgaubtas ta nenusakoma tos pačios akimirkos jūros dvasia, kai pučia vėjas, virš galvos klykia kiras, rieda smiltelės ir kvepia tuo, ką vadiname jūra.

Ir tada suvoki, koks svarbus yra šis pajūrio kontekstas – kaip ir visi kiti kontekstai, nes be jų pasaulis, jo daiktai ir net žmonės dulka rieda tolsta kažkur be didesnių prasmių; ir visai nesvarbu, kad dauguma tų prasmių tėra iliuzijos, miražų miražai, miražų simuliakrai ar simuliakrų miražai…

Kontekstas lyg dievybė kartais viską sujungia ir išmeta prasmės kauliuką.

VAIKAS

Vaikas liečia, ima daiktus, esančius aplink jį.

Visas pasaulis jo, absoliučiai visas.

Niekas neatimta, neuždrausta, neprivatizuota, nenusavinta įstatymų ir nerašytų taisyklių.

Bet trumpa ta akimirka, kai visas pasaulis yra vaiko.

V. Kazielos nuotr.