Selemonas Paltanavičius

PASKUTINIŲ BARAVYKŲ KVAPAS

Ruduo tais metais, rodos, niekur neskubėjo – dar ir po „bobų vasaros” viena kitą lenkė gražiosios dienos, ore snyguriavo plonučiai vorų siūlai ir niekas nelaukė šalnų.

      Nelaukė jų ir baravykai – rudagalviai, baltai liemenėti, jie tais metais dygo kupstais, ir jų užteko viso kaimo pintinėms prikrauti. Gražus šio grybo vardas buvo kiekvienoj kaimo kalboj, kiekvienoj mintyje. Kas rytą, vos sukritus rūkui, galėjai matyti  rasoj išmintas brydes, kaimą iš visų pusių  sujungusias su mišku. Patys baravykautojai tokiu metu jau būdavo toli, senose savo grybarautės vietose, ir nors kiek pasivėlinęs galėjai juos sutikti su puspilniais krepšiais ir laimingus.

 Greitai pakvipdavo visas kaimas. Rudenio ramumoj   džiovinamų baravykų aromatas telkėsi kiekvienoj kertėj, smelkėsi į rūbus ir visus daiktus. Virtinės trapių grybukų jau seniai svarino sienose įkaltas vinis, o prie jų buvo vis kabinamos naujos.

Vakaro miglos  įsisukdavo į kaimą, subrisdavo bulvienon, aptūpdavo tvoros statinius, tik kieman, kur perdien kaito grybus džiovinusios krosnys, neatplaukdavo. Miglos kvepėjo kažkuo šaltu ir rudenišku, ir niekas nenorėjo bristi į jų gilumą. Net ir vaikai, šiaip jau mielai lekiantys nežinion, susėsdavo patvory ant suolo, klausydavosi suaugusių  šnekų, tylėjo ir godžiai į plaučius traukė baravykais kvepiančią šilumą.

Niekas nelaukė šalnų. Net ir nenujautė, kad tą vakarą džiovinti baravykai šį rudenį buvo jau paskutiniai. Kai ant vinių sukabino dar šiltas jų virtines, kai kaimas sumigo, į kiemus įvilnijo pilkšva migla. Ji susimaišė su gardžiu grybų kvapu ir pakilo aukštyn. O paryčiais braškantis gruodas sunaikino visus grybų tiltus.

Iki pat žiemos mūsų kaime žmonės kalbėjo, kad rūkas jiems kvepia baravykais. Gal jie ir klydo, bet jeigu jis tikrai kvepėjo, tai paskutiniais baravykais, rinktais prieš didžiąją šalną…

                             KAD VĖL IŠGIRSTUM  VARLES…

     Prieš daug metų palikom namus; tada jie dar alsavo senojo kaimo atminimais, taip panašiais į pasaką.  Tačiau tai buvo ir viskas – mūsų kaimas jau seniai virto bedvase prieglauda, kokią galima  sukurti tik vargo nukamuotiems ir apie nieką šviesaus nesvajojantiems žmonėms.  Priemenėj palikę moliu aplipusius batus, mes klausydavomės saldžiabalsio radijo ir negalėjom nepritarti tėtuko žodžiams: meluoja, rupūžės… oi, kaip meluoja.  

      Tik tėvai nesakė nieko – dabar aš žinau kodėl ir tam suprasti reikėjo beveik keturių dešimtmečių. Jie saugojo mus…

        Vasaros vidury, kai vanduo kastiniam tvenkiny prie fermų sušildavo ir apaugdavo žaliaukom, nutaikę laisvesnę akimirką puldavom jame maudytis. Šiandien tokia maudynė atrodo keistai, o tada…

        Tada mes buvom nematę jūros, nežinojom, koks miestas yra  Vilnius. Tada daug ko nežinojom. Ir labai pavydėjom Aloyzui, kuris gyveno prie pat fermų ir kūdros – jam kas, iškart nuo slenksčio murkt į vandenį  ir atgal.  Niekas negalvojo apie fermų dvoką, apie traktorių ratais išmaigytus kelius.

• Aš niekada čia negyvenčiau… jei tik galėčiau… – pasakė kartą Aloyzas, kai mes likom vieni.
• Bet tau pavydi… Visi kaimo vaikai norėtų gyventi prie tvenkinio ir jame maudytis. Juk sodželkų seniai nebėra… O rudenį, kai karosai kimba…
• Nieko tu nesupranti. Kas man tas maudymasis ir tie tavo karosai! Tu nežinai, kaip bjauru gyventi čia – nors vieną naktį pasiklausytum, kaip kvarkia varlės… Dieve, aš niekada to neužmiršiu…
• Bet Aloyzai, kuo čia dėtos varlės?…
• Žinai, baik!

Nuo to laiko prabėgo daug metų. Nebėra tų fermų, ko gero – užako ir srutų pilnas tvenkinys. Mes užmiršome savo kaimą, nes niekas ten netraukia. Pasimiršo mieli vaikystės ir jaunystės takai, lakštingalos gyvenvietės pakrūmėse. Ar papasakosi kam apie tai, ar kas supras tave?…

Neseniai gatvėje  sutikau Aloyzą. Pasisveikinom, nes seniai nebuvom vienas kito matę. Mano vaikystės bičiulis buvo sunykęs, vieną po kitos rūkė cigaretes ir nieko neklausė.

• Aloyzai, tu kaip? – neiškenčiau aš.
• Kaip kaip… Blogai aš, tu gi matai….
• Bet kodėl? Juk dabar galima viską daryti, net kur nori važiuoti…. Atsimeni, kaip mes svajojom apie Ameriką.
• Kas man ta Amerika…. Aš tik vieno noriu…
• Tik nesakyk, kad – numirti…
• Ne, numirti aš dar nenoriu. Aš labai norėčiau sugrįžti į savo vaikystę, kur dieną naktį, vasarą ir žiemą  dvokia srutos ir kvarkia varlės. Labiausiai   – varlės.
• Bet tu jų taip nekentei. Atsimeni?
• Aš viską atsimenu. Viską!
• Bet jau vėlu, jau nieko nebėr…
• Žinai, baik!  – Aloyzas grindinin švystelėjo beveik nedegusią cigaretę ir nuėjo tolyn.

Žiūrėjau jam iš paskos ir taip norėjau bėgti ir prisipažinti, kad ir man trūksta viso to. Tačiau tik stovėjau ir žiūrėjau, kaip jis nueina…

TAKELIS PAS RUDĮ

      Rudis – pats paprasčiausias katinas, kuriam likimas skyrė žiaurų išbandymą: prieš daug metų žmonės jį išmetė iš namų. Tiesa, jo nevežė į mišką, neklaidino, bet paliko priemiesčio kolektyviniuose soduose ir skubiai pasišalino. Namuose ilgokai tinginiavęs katinas jautė kažką negera, tačiau tai, kas įvyko, suprato tik po keleto valandų. Buvo vėlyvas ruduo, sodai ištuštėję, ir nė vienas namelis nealsavo šiluma, nekvepėjo maistu. Sutemo, ir katinas leidosi sodo takais, suko apie namelius ne vieną ratą, kol pagaliau aptiko palėpę,  joje likusį seną minkštą krėslą, ir įsitaisė ant jo. Pirma naktis buvo šalta ir nejauki, o rytas aušo taip vėlai. Kažkur krebždėjo pelės, bet katinas tada dar nemokėjo jų medžioti.

        To neišmoko ir per keletą kitų dienų. Orai buvo šalti, ir alkanas  gyvūnas ėmė ieškoti kelio į namus. Tačiau išėjusį iš sodų teritorijos jį užpuolė šuo, ir tik per stebuklą jis išnešė kailį. Vėl grįžo palėpėn, atsigulė ant fotelio ir … neužmigo.

        Namelyje kažkas vaikščiojo: katinas išgirdo trakštelint spyną, čežant rūbus. Nedrąsiai, atsargiai jis nusileido iš palėpės, atsitūpė prie namelio durų ir ėmė laukti. Viduje žmogus tvarkėsi – kūrė krosnį, barškino indus. Kai jis pradarė duris, rudis smuko vidun…

       Tokia buvo pradžia, ir tai buvo prieš aštuonerius metus. Rudas katinas, įsmukęs pro duris, pasiliko čia, iš esmės pakeitęs namelio šeimininko gyvenimą.

       Anksčiau nuo rudens iki pavasario sodo nelankantis vyras įgijo nepaprastą atsakomybę: kasdien atvažiuoti iš miesto, atvežti šilto maisto, pakūrenti krosnį, kad ant jos galėtų pasišilti rudis. 

      Bėga metai. Platyn auga sodo medžiai. Tik takelis po jais neužauga žole ir neužpustomas sniegu. Jei kada būsite tame sode, iš toli pamatysite juos: takely stovintį žilaplaukį vyrą ir greta tupintį rudą katiną. Jiems abiem taip labai gera.

PASIMATYMAS PRIE TVOROS

 Jeigu apie tai nieko nežinočiau, tiesiog neturėčiau ką pasakyti. Dabar aš  stoviu jau greitai mišku tapsiančiame dirvone, rankom liečiu kerpėtus tvoros stulpus, ir bandau viską įsivaizduoti…

  Kalbėdamiesi jiedu tikriausiai  stovėdavo čia, prie tvoros – kiekvienas savo pusėje. Naktis ringuodavo rūko sruogas, upės karklyne pašėlusiai skiemenuodavo lakštingalos, o jiedu šnibždėdavo vienas kitam žodžius ir nejausdavo bėgančio laiko. Paskui lakštingalos nutildavo, pakvipdavo ražienos. Dar vėliau  ruduo pašiaušdavo pamiškės viržių  šakas. Kai vėjas pakreikdavo pirmųjų snaigių maršką, ateiti prie tvoros tapdavo pavojinga…

                      Tačiau jis atėjo: reikėjo pasakyti kai ką labai svarbaus. Jiedu ilgai stovėjo savo pamėgtoje vietoje, paskui jis apglėbė ją ir persikėlė į savo pusę. Jie buvo jauni, ir jiems buvo gera. Tik pasaulis, kur buvo apie juos, tada buvo toks žiaurus.

                      Jiedu vėl ilgai kalbėjo, snigo šlapias sunkus sniegas, merkė juos, bet jie nieko nematė. Pačioj nakties juodumoj jis perkėlė ją per tvorą ir pats išnyko tamsoje. Sniegas beregint paslėpė jį ir jo pėdas. Pūga užgožė ir vienišo šūvio aidą.

                      Kiek metų prabėgo! Skaičiuok – nesuskaičiuosi. Per tą laiką neliko kaimo. Liko tvora – ne visa, tik viena jos dalis.

                      Sustoju ant kelelio, išjungiu automobilio variklį. Kažkas nepaprasto slypi kerpėm apaugusiose kartyse. Nežinau, ar tai paslaptis. Tik puokštė lauko gėlių, įsprausta prie tvoros stulpo, liudija apie gyvenančią atmintį. Matyt, kažkam dar tebeaidi žodžiai, tada ištarti prie šios  tvoros.       

    SUDEGINTAS AVILYS

                      Vėlų rudenį keliaudamas per miškus aptikau  sodybvietę.

Gal ir nebūčiau į ją pakliuvęs, jei ne Merkio link vinguriuojantis žolėm apaugęs takas. Jo vedamas išėjau kalvelėn, kokių reta šiame lygumų krašte, ir pasijutau apsuptas ąžuolų. Kažkada jie augo eilėmis,  matyt – juos sodino žmogaus ranka. Lengvam priešpiečio vėjely šlamėjo parudavę ąžuolų vainikai, čežėjo žemėn krintančios gilės ir blyškioj  saulės šviesoj iš žolių  kyšojo pamatų akmenys. 

                      Sodyba  išnyko seniai – kiek besižvalgiau, neradau daržo, tvoros ar bent kokių kitų žymių. Net šulinio rentinio nesimatė.

                      Atsisėdau ant išblukusio akmens, kažkada, matyt, gulėjusio prie sodybon vedančio kelelio, ir susimąsčiau. Kažkoks liūdesys gaubė šią vidur miško esančią  salą – galbūt, žmonės ją paliko visai to nenorėdami. O gal – paliko ieškodami geresnės ir ramesnės vietos. Bet ar gali būti ramesnė sodyba už stovinčią tokioje vietoj?

                      Besižvalgant akis užkliuvo už avilio – senoviško, nedidučio: tokių jau seniai niekas nedaro. Nubridęs per žoles, atsiklaupiau prie jo ir pažvelgiau lakon – gal bent jame gyvena kas nors?

                      Pro laką suspindo bitės sparneliai, prie jos – kitos. Vadinasi, ne tuščias avilys. Dieve mano, ar gali taip būti? Juk niekas jų neprižiūri, negloboja, niekas rudenį nemaitina. Bet ir medaus iš jų neatima – taip pat…

                      Tąsyk kažkaip liūdnai palikau šią sodybvietę ir nubridau per rudeniškus miškus. O dabar atėjau vėl:  buvo sausio vidurys, nelauktas atlydys ištirpdė visus sniegus. Ėjau per žvarbią girią, prie ledais apšapusio Merkio ir prisiminiau seną takelį ir kalvą.

                      Miške dar buvo šiek tiek sniego, ir jame radau žmonių pėdas. Jie, matyt, ėjo seniai, nes pėdos buvo įšalusios sniege ir pagal jas negalėjai pasakyti – nei kas ėjo, nei kiek tų žmonių buvo. Pagaliau supratau, kad ir jie rado žolėmis paženklintą takelį ir ėjo tiesiai kalvos link. Kažkokia negera mintis dilgtelėjo paširdžius, paspartinau žingsnį ir veikiai pasiekiau sodybvietę.

                      Čia žmonių pėdos išsiskyrė, jie kažko ieškojo, gal žvalgėsi po ąžuolais. O ten, matyt, buvo susikūrę laužą, nes po medžiais mėtėsi nuodėgulių krūva, nereikalingi popieriai, tušti buteliai. Ir tai, kas liko iš avilio – keli apdegę lentgaliai…

                      Nežinau kodėl, bet pasileidau jų pėdomis tolyn, klupau ir skubėjau, lyg tikėdamasis juos pasivyti. Tačiau pėdos vis nyko, o pamiškėj visai pradingo, nes čia sniego jau nebuvo.

                      Sustojau vienas, atsigręžiau sodybvietės pusėn. Šiandien aš dar kartą pamačiau, kaip žmogus gali sunaikinti pačias gražiausias mintis ir pačius brangiausius žemėje kūrinius. Ne aš tai padariau – kiti. Bet jau niekada negalėsiu grįžti į šią kalvą – tai man būtų per daug sunku.  Ir niekam niekada nesakysiu, kur ji  yra.

                      Tačiau  sunaikintos sodybos ir sudeginto avilio vaizdas lydės mane visą gyvenimą.

                                                    KVIETIMAS

         Ją pamačiau prie pat lango, ant nusvirusios belapės beržo šakos: paukštė tupėjo linksėdama uodegėle ir pakreipusi galvą žiūrėjo į mane. Mudviejų žvilgsniai susitiko, ir juodoje lyg rudenio naktis paukštuko akyje pamačiau smalsų žiburiuką. Virpindama sparniukus, liepsnelė spoksojo į rašomąjį stalą, apkrautą knygomis, į mane, paskui staiga nėrė nuo šakelės ir suplazdėjo prie paties lango stiklo. Tai truko vos keletą akimirkų, bet aš sugavau jos žvilgsnį – jis buvo ne linksmas, bet mįslingas ir gilus. Grįžusi ant savo šakelės, liepsnelė niekur neskrido ir vėl apžiūrinėjo mane.

         Keletą kartų rausvakrūtis paukštis purpsėjo sparnais prieš langą, priskrisdamas artyn taip, kad vos neatsidauždavo į jo stiklą. Atrodė, kad jis šaukia kažkur, vilioja; supratau, kad tai – girios paukščio kvietimas.

         Žingsniavau per nutilusią rudenišką girią, kojomis brazdinau šalnos sustingdytus lapus ir vis žvalgiausi liepsnelės. Tačiau jos nesutikau – kaip nuniro į juodą eglyną, taip ir pradingo – lyg nebuvus.

         Iš susimąstymo pažadino balsai. Aukštai, virš plikų beržų viršūnių skrido žąsys. Padrikas jų pulkas nukliksėjo į vakarus, nuskubėjo paskui saulę. Po to nupiksėjo kikiliai, skrido  čerškantys smilginiai strazdai. Nutilusi giria tankmėse skandino jų balsus, lyg norėdama juos išsaugoti iki pavasario…

         Neradau paukščio mąsliomis akimis, kuriose buvo užrašyta kažko nepaprasto nuojauta. Neaptikau jo girios platybėse, nepamačiau purpsinčio tarp šėmų bebalsių vakaro šešėlių.

         O ryte… Ryte pro langą įspindo balta žiemos šviesa. Ant žemės, eglių šakų, net ant liaunų beržo šakelių buvo sniegas – purus, kvepiantis pirmasis šios žiemos sniegas.

         Išbridau girion. Ir ne tik neradau liepsnelės, bet nesutikau jokio paukščio keliauninko, neišgirdau ilgesingų atsisveikinimo balsų…

         Tada prisiminiau juodas paukščio akis ir supratau, kokia paslaptis jose buvo užrašyta…