Atvirumas – tai spąstai

Aušra Kaziliūnaitė

Šiame neįprastame poetiniame-filosofiniame kūrinyje autorė pirmą kartą tiesiogiai sujungia dvi atskiras savo veiklos sritis – poeziją bei filosofiją. Aušra Kaziliūnaitė literatūros pasaulyje geriau žinoma kaip penkių poezijos knygų autorė, kurios kūryba išversta į dvidešimt kalbų, tačiau autorė taip pat yra humanitarinių mokslų daktarė, 2020 m. Vilniaus universitete apsigynusi filosofijos disertaciją „Michelio Foucault panoptizmas ir distopiniai diskursai: žvilgsnio asimetrija filosofijoje ir kine” (vad. Prof. Nerijus Milerius). Pati filosofė teigia: „Nors profesionaliai poeziją rašau jau beveik dvidešimt metų, tačiau iki šio kūrinio visada save muštruodavau ir stengiausi šias dvi savo veiklas visiškai atskirti. Man pačiai tai visiškai netikėta ir nauja patirtis, kuri atskleidė, jog kartais suderinus, tai ką prieš tai laikei nesuderinamais dalykais, gali gauti labai įdomius, netikėtus ir naujo žvilgsnio galimybę atveriančius rezultatus“. Dr. Aušra Kaziliūnaitė yra Filosofijos ir kultūros studijų katedros, Vilniaus Gedimino technikos universitete, asistentė.

Atvirumas – tai spąstai

Kiekviena smėlio smiltelė yra maža dykuma. Kurioje galbūt dabar kažkas klaidžioja. Ieško savęs. Susitinka su savo demonais. Ir kalbasi su šventaisiais.

Šiaip ar taip, „detalė” jau seniai buvo teologijos ir asketizmo kategorija: kiekviena detalė yra svarbi, nes Dievo akyse nėra didesnio dalyko už detalę, ir nėra tokio mažo dalyko, kurio jis nebūtų panorėjęs. (Foucault 1998: 170)

Tu klupai pagrindinėje miesto gatvėje. Prie didelės parduotuvės. Prie didelės prasmės. Prie erdvės ir laiko. Prie ribos, kurią bijom peržengti.

Prie šio detalės išaukštinimo, turinčio didžias tradicijas, be vargo pritaps krikščioniškojo švietimo, mokymo arba karo pedagogikos smulkmeniškumas, o galiausiai – visos muštro formos. (Foucault 1998: 170)

Laikai ištiestą delną. Renki išmaldą. Tykai. Tavo jaukas yra praeitis. Tavo jaukas yra rytas ir kylanti saulė.

Disciplinuotas žmogus, kaip ir tikras tikintysis, neabejingas nei vienai detalei, bet ne tiek dėl joje slypinčios prasmės, kiek dėl turinio, kurį suteikia jį supančioti siekianti valdžia. (Foucault 1998: 170)

Tavo jaukas juokiasi pats iš savęs ir iš praeivių. Jie skuba. Jie lėtina žingsnį vien tam, kad vėl jį pagreitintų. Mūsų žvilgsniai tavo delne. Ką už juos pirksi?

Per tuos 150-200 metų, kai Europoje buvo įdiegtos naujos baudžiamosios sistemos, teisėjai ilgainiui – šis procesas tęsiasi jau labai ilgai – pradėjo teisti ne nusikaltimus, o kažką kitą – nusikaltėlių „sielą”. (Foucault 1998: 27)

Mūsų žvilgsniai tavo delne. Kam ir už ką jais mokėsi?

…siela tampa valdžios mechanizmo partnere. Senosios baudimo „anatomijos” išleidžiamos poilsio. (Foucault 1998: 123)

Mūsų žvilgsniai tavo delne. Noksta kaip vynuogių kekės.

Bausmė nėra būtina – pakanka nubausti mintyse. (Foucault 1998: 115)

Akių kekės, atspindinčios šaltą rudenio saulę.

Bausmė turi turėti šalutinį poveikį. Bausmė labiausiai turi paveikti tuos, kurie nieko nepadarė. (Foucault 1998: 116)

Kartais žmonės paslapčia patys nuo savęs nori, kad jiems nepasisektų. Trokšta, kad jų kojos staiga – paprastai, bet lemtingai – nustotų kilnotis ant amžinybėn nusidriekusio bėgimo takelio. Tame slypi laisvės galimybė. Tame veisiasi pagunda. Tame krebžda kažkas, kas galėtų būti tikra.

Neturėtume sakyti, jog siela yra iliuzija arba kokios nors ideologijos apraiška. Priešingai, turėtume teigti, kad ji egzistuoja, yra reali, kad ją be perstojo kuria – aplink kūną, kūno paviršiuje, kūno viduje – valdžia, kuriai paklūsta tie, kuriuos ji baudžia – o platesne prasme ir tie, kuriuos jie prižiūri, kuriuos muštruoja ir auklėja, kuriai paklusta bepročiai, vaikai, mokiniai, kolonizuotos tautos, tie, kurie įtraukiami į gamybos mechanizmą ir kontroliuojami iki gyvenimo pabaigos. (Foucault 1998: 39)

Mes vaidinome mažus vabalus ir didelius vabalus, vėliau vaidinome medžius ir miško žvėris. Turiu nuotrauką, kurioje vilkiu megztą žydrą kostiumėlį. Ant mano galvos užmaukšlinta tigro kaukė.

Siela – politinės anatomijos išdava ir instrumentas. (Foucault 1998: 39)

 Aplink stovi kiškiai, briedžiai, elniai, lapės, katinai ir voverės.

Siela – kūno kalėjimas. (Foucault 1998: 39)

Dabar vaidinam tik save. Ant kiškių, briedžių, elnių, lapių, katinų, voverių ir tigrų galvų užmaukšlintos žmonių galvos.

Tačiau minėtosios taisyklės nulemia ir tai, kad pasikeičia tos galios taikinys: tai nebėra kūnas su savo ritualiniu žaidimu, besaikėmis kančiomis, sukrečiančiais kankinimo apeigų ženklais; dabar tai yra protas, arba, tikriau sakant, vaizdiniai ir ženklai, nepastebimai, tačiau atkakliai ir akivaizdžiai įsiskverbiantys į visų mintis. (Foucault 1998: 123)

O jeigu pakeltų vidury nakties ir sakytų: greitai renkiesi kokiu vabzdžiu būdama nugyvensi visą likusį savo gyvenimą? Beje, vabzdžiai gyvena nuo kelių valandų iki keliasdešimties metų. Pavyzdžiui, termitų karalienė Afrikoje gali išgyventi daugiau nei penkiasdešimt metų.

Bausmių humanizacija slepia taisykles, įtvirtinančias, dar daugiau, reikalaujančias „švelnių” bausmių, kuriomis paremta naujoji galios bausti sąranga. (Foucault 1998: 123)

Jei visos gėlės, kurias kada nors tau kas nors dovanojo staiga atsirastų viename kambary. Jei pelytų, pūtų, džiūtų ir žydėtų visas tas istorijas, kurių tiesiog neatsimeni. O kas jei jos ir žydi, džiūstą, pelija ir pūna visas tas istorijas. Nuolat. O kambarys pildosi.

Tokia yra šios sielos, kuri, skirtingai negu nuodėminga ir baustina siela krikščioniškoje teologijoje, gimsta veikiau kaip baudimo, priežiūros ir prievartos procedūrų padarinys, istorinė realybė. (Foucault 1998: 39)

Fabrikuose gaminama vienatvė, bažnyčiose gaminamas dievas, mumyse gaminama siela. Stoviu čia taip tarsi norėčiau pakelti galvą ir pamatyti, bet mano rankos per plonos kojos per sunkios, akys prinokę vynuogės.

Kad baudimas apskritai, o konkrečiai – kalėjimas yra politinės kūno technologijos dalis, šito mane išmokė ne tiek istorija, kiek dabartis. (Foucault 1998: 40)

Kartą kai pradėjo svilti laidai, pasikviečiau elektriką. Tada pirmą kartą susimąsčiau, kas darosi mane supančiose sienose. Kad ne viskas taip paprasta kaip galėtų atrodyti.

Kankinimai taip buvo įsigalėję teisminėje praktikoje todėl, kad jie atskleisdavo tiesą ir per juos pasireikšdavo valdžia. Tai, kas parašyta, būdavo ištariama, tai, kas slapta, – išviešinama, tai, kas įrodyta kvotoje, patvirtinama prisipažinimu. (Foucault 1998: 68)

Atvirumas – spąstai, bet aš vis tiek noriu tau papasakoti visus saulėtekius ir saulėlydžius. Drauge ištylėti visus ežerus, upes ir upokšnius.

Senąjį valdžios principą „atimti prievarta” disciplinos pakeičia nauju – „švelnumu gaminti naudą”. (Foucault 1998: 258)

Daug kam atrodo, kad šis vėjas kaip vėjas. Tačiau iš kur vidury žiemos tas jo nešamas liepžiedžių kvapas. Kurį tempia užsivertęs ant pečių kaip nepakeliamą naštą.

“Senas organizacijos modelis grįžta ir “kolonizuoja” naujo laiko revoliucinius projektus” (Certeau 2000: 187)

Kiaušinis yra svarbus gyvybės simbolis. Dažniausiai apie jį kaip kalėjimą nė nesusimąstome, nes paukščiukas anksčiau ar vėliau snapu prakerta lūkštą.

Jis žvelgia į nematomą tašką, kurį mes, žiūrovai, vis dėlto galime nesunkiai atpažinti, nes šis taškas – tai mes patys: mūsų kūnas, mūsų veidas, mūsų akys.

Mažuose miesteliuose ir pakelėse įsikūrusiuose muziejuose neretai galima pamatyti įvairių žvėrelių bei paukščių iškamšų. Viena akis aukščiau, kita žemiau.

Reginys, kurį jis stebi, yra dukart nematomas: nes jis nėra atvaizduotas paveikslo erdvėje ir yra būtent šioje aklojoje dėmėje, šioje esminėje slėptuvėje, kur mūsų žvilgsnis pasislepia nuo mūsų pačių tą akimirką, kai mes žiūrime (Foucault 2017: 105).

Iškamšos žiūri tiesiai į tavo sielą, tarsi norėtų pasakyti baisią paslaptį. Tarsi norėtų pasakyti visą tiesą. Tarsi norėtų pasiskųsti. Tarsi norėtų įspėti, kol dar nevėlu.

Pereinant nuo visuomenės, kurioje vieni nariai uzurpuoja kitų narių juridines ir politines teises, prie visuomenės, kurioje nusavinamos darbo priemonės ir jo rezultatas, vagystė tampa pirmuoju iš didžiųjų bandymų išvengti įstatymiškumo gniaužtų. (Foucault 1998: 106)

Išėjus pro duris kartais apima tas jausmas. Su kiekvienu žingsniu jis auga. Norisi grįžti atgal ir patikrinti ar durys gerai uždarytos. Ir ne todėl, kad kažkas neapvogtų. Tam, kad kažkada nekiltų pagunda grįžti atgal.

Kryžkelėse, soduose, prie taisomų kelių arba statomų tiltų, dirbtuvėse, kurių durys atviros visiems, šachtų gelmėse, kurias galima aplankyti – visur tūkstančiai mažų bausmės teatrų. (Foucault 1998: 138)

Sako, lenk medį kol jaunas. Sako, Šiaurėje nyksta baltosios meškos. Sako, reikia stengtis būti geriausia savo versija. Sako, kartais būna potvyniai, o kartais atoslūgiai. Sako, nieko tokio, kad tau dreba rankos. Sako, praeis.

Jaunasis Narcizas savo atvaizdą veidrodyje per klaidą palaikė kitu žmogumi. Jo paties tęsinys veidrodyje padarė nejautrias jo jusles, ir jis tapo pagalbiniu mechanizmu savo paties pratęstam ir atkartotam vaizdui. (McLuhan 2003: 58).

Niekas nieko nežino, bet visi vis tiek kažkaip gyvena. Prisitaiko. Vairuoja mašinas ir valgo fermentinį sūrį. Sėdi prie kompo, o vėliau apsiperka parduotuvėje. Jautrių nervų žmogus apie tai ilgiau pagalvojęs veikiausiai tiesiog apsiverktų.

Panoptinė schema, įsigalėdama visuomenės kūne, neištirpsta ir nepraranda nė vienos iš savo savybių; ji linkusi tapti visuotine to kūno funkcija. (Foucault 1998: 245).

Už lango auga medis. Ant jo labai daug lapų. Tiksliai nežinau kiek. Bet tikrai daug. Papūtus vėjui kiekvienas virpa savaip. Vis kita kryptim.

Štai kodėl Panoptikonas toks efektyvus: kalinys be perstojo jaučiasi stebimas, ir tuomet valdžia ima funkcionuoti automatiškai. (Foucault 1998: 238).

Gerai, kad nedažnai į tą svetainę patenka stiprus vėjo gūsis.

Sekimas veiksmingas net tada, kai būna pertrūkių; valdžia taip tobulai subalansuota, jog nuolatinis jos demonstravimas nebūtinas; architektūrinis mechanizmas kuria ir palaiko valdžios santykius, nepriklausomus nuo valdytojų; vienu žodžiu, patys kaliniai yra juos valdančios valdžios šaltinis. (Foucault 1998: 238).

Jeigu šios sienos galėtų kalbėti, tai jos dainuotų apie įtrūkius. Visai kaip ir mes. Kol mes sėdim saulės atokaitoje ir lėtai geriam kavą, matau, kaip jie po truputį ryškėja ant tavo rankų, rankovių. Pečiais kyla aukštyn. O po to dramatiškai leidžiasi. Mes kalbame apie laiką. Šnekučiuojamės apie minutes, ignoruodami valandas.

„Kiekviena kamera – mažas teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius“  (Foucault 1998: 237).

kūdikis

užminuotas

akim

išlindo

iš dantų

pastos tūbelės

it džinas

jis mums sakė,

kad rytas

kad vakaras

kad lietus

(Kaziliūnaitė 2009: 39)

Galiausiai visus šiuos mechanizmus valdo ne vienas koks aparatas ar institucija, o kovos būtinybė ir tam tikros strategijos taisyklės” (Foucault 1998: 365).

Alenas Ginsbergas grįžęs savo bute rado liūtą. Ir išbėgęs laukan šaukė: Liūtas! Liūtas! Mes savo namuose kažkur nukišom liūtą. Veikiausiai iš karto nerastume net jei gerai paieškotume.

Tai svarbus mechanizmas, automatizuojantis ir deindividualizuojantis valdžią. (Foucault 1998: 239).

Tai nėra paprastas lietus. Tai nėra paprastas vėjas. Tai nėra paprasti vandens lašai, merkiantys tavo rūbus.

Mes esame mažesni Graikai, negu manome esą. Mes esame ne amfiteatre ir ne scenoje, o panoptinėje mašinoje, persmelkti valdžios, kurios efektus patys sukeliame, nes esame vienas iš jos dantračių. (Foucault 1998: 256)

Tai niekada neišsiųstas laiškas, kurį pagaliau gavai. Jame nėra raidžių ar garsų. Nėra siuntėjo. Nėra kreipinio. Nėra sakinių ar skyrybos ženklų. Vien stiebelius aukštyn keliančios nuo kaitros išgeibusios žolės.

Naudojamos kitokios priemonės: nebe sustiprinamų ir skleidžiamų vaizdinių žaismas, o nuolat kartojamos prievartos formos, privertimo schemos. (Foucault 1998: 158)

Nežinau ar esu, bet jei esu, tai veikiausiai mano būtis jau nebegali būti atskirta nuo Fabriko. Nuo garo mašinos, elektros, dujų, besisukančių sraigtų, mikroschemų, įtarių žvilgsnių ir tų, kurie drąsina. Visa tai gamina mane.

Ne ženklai, o pratybos: tvarkaraštis, dienotvarkė, privalomi veiksmai, reguliari veikla, apmąstymai vienumoje, bendras darbas, tylėjimas, stropumas, pagarba, geri įpročiai. (Foucault 1998: 158)

Gamina saulę, kuri savo šviesa skrodžia mintis. Gamina laiką, atmintį ir žydinčius alyvų krūmus.

Disciplina gamina nuolankius, ištreniruotus, „paklusnius” kūnus. Disciplina gausina kūno jėgas (ekonominės naudos požiūriu) ir jas mažina (politinio paklusnumo prasme). Vienu žodžiu, ji atskiria galią nuo kūno; ji pažadina ir stengiasi ugdyti kūno „uolumą”, „darbingumą”; kita vertus, ji pasinaudoja atsirandančia energija, galia, ir nejučia užmeta griežtą pavergimo tinklą. (Foucault 1998: 168)

Kartais svajoju apie vienuolyną. Besimeldžiančius kūnus. Jie anksti keliasi ir anksti eina miegoti. Tame yra kažkas neapčiuopiamo.

Benthamui pasaulis nėra fikcija Dievo vaizduotėje, labiau – Dievas pats yra fikcija šio pasaulio subjektų vaizduotėse. (Božovič 2011: 20)

Yra vitražai. Juose lizdus suka šviesos paukščiai. Raudoni, mėlyni, geltoni ir tiek kiti. Paukščiams atrodo, kad jiems meldžiasi. Jie sucypsi.

Nusikaltėliui išduria akis; uždaro geležiniame narve ir pakabina ore virš miesto aikštės; jis visiškai nuogas; liemenį juosia geležinis diržas, pritvirtintas prie narvo virbų; iki gyvenimo pabaigos jį maitina duona ir vandeniu. (Foucault 1998: 139)

Įsivaizduok. Tavo kūnas pagamintas iš gryno aukso. Auksinės rūpestingai sušukuotos plaukų sruogos. Auksiniai nagai ir auksiniai pirštai, ir auksiniai žiedai ant tų pirštų. Auksinė širdis ir auksinės kraujagyslės, kuriomis teka auksas. Auksinės krūtys ir auksinės akys. Ir auksiniai skruostai. Jie šiek tiek nurausta viešumoje liečiant tavo auksinę šlaunį. Iš tavęs galima nulieti daug mikroschemų. Daug auksinių dantų. Iš tavęs galima nulieti auksinę pievelę ant kurios galėtum prisėsti pietų pertraukėlės metu.

Dievas savo žvilgsniu palaiko visatą, bet yra šios visatos subjektai, kurie įsivaizduoja, kad šis žvilgsnis iš tikrųjų egzistuoja. (Božovič 2011: 20)

Man niekada nepatiko auksiniai papuošalai. Na, kai kiti nešioja tai gal visai ir nieko. Tačiau pačiai man visada labiau patiko sidabras. Tačiau kai prieš kelis metus išgirdau apie mišką, kurį vadina auksine giraite, niekaip negaliu nustoti įsivaizduoti auksinių samanų gurgždėjimo po kojomis ir auksinių pušų ošimo virš galvos.

Panoptikono pasaulis sugriūtų tą pačią akimirką, kai kaliniai liautųsi įsivaizduoti Dievą, arba, tiksliau, tą akimirką kai jie liautųsi įsivaizduoti prižiūrėtoją kaip Dievą” (Božovič 2011: 20)

Mus mokė, kad dievas yra. Kad dievas yra rustus pusamžis žilaplaukis vyras su ilga barzda. Bet kas jei dievas yra moteris ilgais geliniais nagais, vilkinti miniaką ir kas antras žodis sakanti karoče? Ar tokiu atveju mums tikrai būtų ramiau žiūrėti į visus tuos pasaulinius kataklizmus beigi kentėjimus?

„Taip jis patirs visų metų laikų negandas; jo galvą drengs sniegas. kepins negailestinga saulė. Ši kraupi egzekucija, panašesnė į užsitęsusią mirtį skausmuose negu į gyvenimą kančiose, bus deramas atpildas piktadariui, nusipelniusiam patirtį visą gamtos siaubą, pasmerktam nebematyti dangaus, kurį jis paniekino, ir nebegyventi žemėje, kurią jis suteršė.” (Foucault 1998: 139) (Panaudota citata F. M. Vermeil)

Sako, kad delnuose užrašytas visas žmogaus gyvenimas. Jo trukmė, sėkmės ir nesėkmės. Ligos ir sveikata. Talentai ir meilės. Ir dar daug visų kitų dalykų, kurie tiesiog ima ir šiaip sau nutinka. Tik pasirodo ne šiaip sau. Tik ar matyti tame delne ta diena, kai jis ilgai žiūrės į tviskantį sniegą, o vėliau sukaupęs ryžtą nusuks akis ir nueis it nieko nebūtų nutikę.

Kaupiamas didžiulis individualizuotų žinių korpusas, atskaitos tašku imant ne tiek įvykdytą nusikaltimą (bent jau ne tik jį vieną), kiek pavojus, kurių galima laukti iš individo ir kurie atsiskleidžia kasdien stebint jo elgesį. (Foucault 1998: 155)

Esam sudėlioti iš vazonų, kuriuose auga gėlės. Kaktusai, sukulentai, begonijos, difenbachijos, senseverijos. Kartais viena kuri nors pražysta. Ir mes patys nustembam. Nežinom ką su visu tuo daryti.

Akinanti šviesa ir prižiūrėtojo žvilgsnis įkalina geriau negu šešėlis, kuris galų gale ir apsaugo. Atvirumas – tai spąstai. (Foucault 1998: 237)

Kai mes visi tąnakt kopėm į kalną ir po mūsų kojom gylin į bedugnę birėjo smėlio grumztai, jau tada žinojau, kad jie garma dienon. Kaip ir mes.

Mūsų visuomenė ne reginio, o priežiūros visuomenė. (Foucault 1998: 255)

Gera vaikščioti kalnuose. Kvėpuoti grynu oru. Švilpiniuoti. Fotografuoti baltas gležnas gėlytes. Ir šiaip atostogauti. Kol supranti, kad kopi į save.

Po vaizdų paviršiumi – iki kaulų smegenų persmelkti kūnai. (Foucault 1998: 255)

Vasaros vėjas plaiksto dienines užuolaidas. Vis greičiau ir greičiau. Jau beveik inirtingai. Kažkur toli griaudėja. Dar turime šiek tiek laiko nieko nedaryti.

Kiekvienas yra reikalingas ir būtinas kitam; kiekvienas kitam pasitarnauja kaip modelis. (Foucault 1998: 260)

Gėlių žiedlapiai pagaminti iš vandens, gėlių kotai pagaminti iš vandens, gėlių lapai pagaminti iš vandens. Gėlių vanduo pagamintas iš vandens. Niekada nepamiršk nuskinto vandens pamerkti į vandenį. Kaip gražiai jis žydi. Kaip gražiai šypsosi tau. Kaip skaniai kvepia. Lašas po lašo.

Kontrolė skverbiasi į gylį, valdžia intensyvėja ir šakojasi. (Foucault 1998: 235)

Yra žmonės ir yra visi kiti žmonės, kurių tiesiog pasirenki nematyti, nes kitaip tektų keisti pažiūras, tikėjimą, gyvenimo būdą arba tiesiog suabejoti ar esi geras žmogus. Ant tavo kelių glostoma murkia naktis.

Kiekvienam individui – savo vietą, kiekvienai patalpai – po individą. (Foucault 1998: 174)

Liečiu rankomis jūrą ir ji man kalba apie nuskendusius laivus. Dalis juose plaukusių žmonių nė nebandė gelbėtis. Tarsi visą gyvenimą būtų tik to ir telaukę.

Kvota, apginklavusi empirinius mokslus, tikrai nutraukė ryšius su inkvizicine procedūra, kurioje istoriškai glūdėjo jos šaknys, o egzaminas liko labai artimas jį suformavusiai disciplinarinei valdžiai. (Foucault 1998: 265)

Mūsų pirštų galiukai vos vos liečiasi. Atrodytų ar begalėtų būti kas nors intymesnio. Keistas šis miestas.

Ekonominis išnaudojimas tik atskiria darbo jėgą nuo jos pagamintų produktų, o disciplinarinė prievarta, galima sakyti, įtvirtina ryšį tarp didėjančio uolumo ir stiprėjančio dominavimo, kuriam paklūsta kūnas. (Foucault 1998: 168)

Ne žmonės nutiesia kelius ir gatves, o gatvės ir keliai nutiesa žmones. Net pačius savarankiškiausius.

Tobulai valdomo miesto utopija – maru užkrėstas miestas, hierarchijos, sekimo, žvilgsnių, dokumentų miestas, sukaustytas ekstensyvios valdžios, kuri užvaldo visus (bet skirtingais būdais) individualius kūnus. (Foucault 1998: 236)

Tomis gatvėmis kurios nutiesė mus, kurios mus sujungė, o dar vėliau ir išskyrė šiltais vasaros vakarais klaidžioja iš namų pabėgęs šuo. Praeiviai pašaukia jį ciu-ciu-ciu. Mažų kavinaičių darbuotojai palieka maisto likučių.

Kruvinuose ritualuose visuomenė atgaudavo stiprybę ir akimirkai susiliedavo į vieną kūną. (Foucault 1998: 255)

Jei kas kada paklaustų, gali sakyti, kad tarp mūsų šiuo metu yra tik šiltomis vasaros naktimis senamiesčio gatvėmis besiblaškantis benamis šuo. Kartais jis būna alkanas.

Kūno ir sielos vienatvės būtinybė bylojo apie tam tikrą asketizmą: jie bent retkarčiais turi vienumoje patirti pagundą ir galbūt Dievo rūstį. (Foucault 1998: 174)

Ar rytais kildama saulė nusikalsta? Noriu šokinėti ir pliaukšti nesąmones. Šokinėti ir pliaukšti nesąmones. O vėliau tris valandas gerti arbatą ir žiūrėti pro langą. Į save. Medžiai jau skleidžia pumpurus, o mašinos nepaiso greičio ribojimų.

Panoptikone nuteistųjų akivaizdoje turėjo būti surežisuota pati tikrovė, t. y. Dievas. Tokiu būdu nekaltieji išvengia nusižengimo vykdyti tikrą baudimą, išvengiama tikrų kančių. Kalinius nuo nusižengimų sulaiko Dievo fikcija. (Božovič 2011: 11)

Pameni, kai ilgai žiūrėjai į savo atvaizdą, taip ilgai, kad net pamiršai, jog jis priklauso tau? Šypsojaisi tada man iš vandens. Tavo gelmėse nardė mažos džiugios žuvytės. Jų uodegos kartais smagiai pliaukštelėdavo paviršiuje ir vėl nerdavo žemyn.

Benthamo panoptikonas pasižymi totaliu režisūros efektu – jis kuria Dievo su visais jo atributais fikciją. (Božovič 2011: 11)

Dideliuose miestuose gyvena daug žiurkių ir daug žmonių. Jie skuba į darbą. Ieškosi maisto, gina savo teritoriją. Laksto. Platina ligas. Veisiasi. Eina į kiną. Bendrauja ir šniukštinėja. Didžioji dalis jų niekada nė nesusimąsto apie vieni kitus. O kam.

Sindikas taip pat kasdien pereina jam priskirtą gatvę; sustoja prie kiekvieno namo; liepia gyventojams sustoti prie langų (tiems, kurių langai išeina į kiemą, paskiriamas langas į gatvę, kuriame negali pasirodyti niekas kitas); šaukia kiekvieną pavarde; teiraujasi apie sveikatą. O gyventojai privalo sakyti tiesą, kitai neteks gyvybės”; kam nors nepasirodžius lange, sindikas turi sužinoti priežastį: „Šitaip jis lengvai nustatys, kur slepiasi mirusieji arba ligoniai.” Kiekvienas savo narve, kiekvienas savo lange, kiekvienas atsiliepia šaukiamas pavarde ir pasirodo, kai to reikalaujama – tikras gyvųjų ir mirusiųjų paradas. (Foucault 1998: 233)

O kas jei vietoj pasisveikinimo staiga sutikęs gatvėje draugą tiesiog imtum laižyti jo veidą? Ne lūpas, skruostus, nosį ar kaktą. O tiesiog visą veidą. Tiesiog šiaip sau. Ar jūs ir toliau liktumėte geriausiais draugais?

Deleuze visuomenėje, kūnų paklusnumas nebėra svarbiausia, kur kas svarbiau čia formuoti vartotojus, kurių virtualūs kūnai (data-bodies) tampa svarbesniais negu jų tikrieji kūnai. (Galič, Timan, Koops 2017: 20)

Žmonėms patinka pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Žmonėms patinka miegoti ir mylėtis. Ir dar jiems patinka šilauogės.

„Stebėjimas” natūraliai pratęsia teisingumo sistemą, paskendusią disciplinariniuose metoduose ir egzaminavimo procedūrose. (Foucault 1998: 267)

Arba žmonėms nepatinka pusryčiauti, pietauti ir vakarieniauti. Ir jiems nepatinka miegoti ir mylėtis. Ir dar šlykščios tos šilauogės.

Nieko nuostabaus, kad vienučių kalėjimas, reguliari jo laiko tėkmė, privalomas darbas, priežiūros ir registravimo instancijos, normalumo ekspertai, perimantys ir išplečiantys teisėjų funkcijas, tampa moderniu baudžiamosios sistemos įrankiu. (Foucault 1998: 267)

Tačiau retai, kuris susimąsto, kad yra baigtinis skaičius pusryčių, pietų ir vakarienių prie kurio jie pamažu bet nenumaldomai diena iš dienos artėja. Šlykščios tos skanios šilauogės. Tokios apvalios ir tamsiai mėlynos.

Nieko nuostabaus, kad kalėjimas panašus į gamyklas, mokyklas, kareivines, ligonines, o jie visi panašūs į kalėjimą. (Foucault 1998: 267)

Sienomis laipioja žali driežai ir kaišioja liežuvius. Vieno iš jų vardas Tomas ir jis jau kuris laikas po studijų baigimo yra prisiregistravęs darbo biržoje. Tomui patinka vaniliniai ledai, futbolas ir valandų valandas žiūrėti į terariumo sieną. Kitas driežas yra Asta. Ji dirba banke, mėgsta atostogauti po fikusu ir per pažinčių programėlę ieškosi romantinių pažinčių. Akimirką esu musė. Po to jau nebe. Asta pavydžiai žvelgia į Tomą. Jos apvalios akys bėgioja į visas puses.

Nors universaliai juridizuota Naujųjų laikų visuomenė, atrodytų, nubrėžia valdžios ribas, visur prasiskverbęs panoptizmas, nepaisydamas teisės normų, įsuka milžinišką ir kartu mikroskopišką mašineriją, kuri maitina, aštrina, gausina valdžių asimetrijas ir bergždžiomis paverčia pastangas išlaikyti nustatytas ribas. (Foucault 1998: 262)

Žmonės nemėgsta žmonių. Jie su jais sveikinasi ir šypsosi. Jie vieni kitiems dovanoja dovanas ir eina į vieni kitų vestuves. Tos suknelės giliomis iškirptėmis, tie gerokai per dideli skolinti kostiumai. Jie dovanoja vieni kitiems šaukštų komplektą ir šypsosi.

“Panoptizmas yra vienas iš tipiškų mūsų visuomenės bruožų. Tai tam tikro tipo galia, kuri naudojama prieš individus kaip individuali ir nuolatinė priežiūra, kaip kontrolė, bausmė ir atlygis, kaip taisymas, t. y. individų formavimas ir transformavimas pagal tam tikras normas” (Foucault 2020: 168).

Mes vis perkam virtuvės rakandus. Jau netelpa indaujose. Apkrautos visos spintelės, stalas, šaldytuvas, vyryklė. Puodais, stiklinėmis, taurėmis ir ledų vazelėmis, šaukštais, šaukšteliais bei virtuvės kombainais apkrauti visi čia gyvenantys žmonės ir net tie, kurie kartais užsuka į svečius jau vaikšo visi su puodais bei keptuvėmis ant pečių. Svarbu kurti namų jaukumą. Svarbu atkreipti dėmesį net į mažiausias detales. Svarbu rūpintis savimi.

Štai kodėl išorinė valdžia gali nusimesti savo sunkų fizinį apvalkalą; ji siekia tapti nekūniška; kuo arčiau šis tikslas, tuo pastovesnis, didesnis, visiems laikams įstringantis, vis pasikartojantis jos poveikis: tai nuolatinė pergalė, vengiantis bet kokios fizinės konfrontacijos ir visuomet nulemta iš anksto. (Foucault 1998: 240)

Ką bedaryčiau visur giržiu žingsnius tų, kurie buvo ir kurie bus. Šlepsėjimą, kaukšėjimą, kliuksėjimą ir dar kažką.

Ši valdžia turi apsiginkluoti nuolatine, išsamia visa apimančia priežiūra, kuri viską iškeltų į viešumą, pati likdama nematoma. (Foucault 1998: 252)

Tas kažkas iš paskutiniųjų bando neišsiduoti. Jauti tai tik iš virpančio oro. Veikiausiai tai link tavęs pamažu be atvangos sėlinantis stiklinis tigras. Visas permatomas ir minkštas. Jam einant letenos glosto žemę. Jo viduje skraido violetiniai drugeliai.

Tai būtų tarsi žvilgsnis be veido, visuomenės kūną paverčiantis percepcijos lauku. (Foucault 1998: 252)

Kiekviena knyga yra labirintas, kurio vidury dega žvakė. Kiekvienas labirintas turi veidą, kuris šypsosi pasiklydus juo einančiajam. Ta šypsena atidaro duris ir uždaro duris.

ir aš einu toliau, einu girdėdama, kaip senis po medžiu plūstasi

vis sukdama ratus, vis sutikdama tuos, kurie nori parodyti kelią

ir galvodama – gal tikrai reikia sustoti, gal leisti, kad paklaidintų ir apvogtų

gal kai paklaidina, esi mažiau paklydęs, nei kai pats pasiklysti

(Kaziliūnaitė 2021)

Šis vystymasis vyko paskutiniuosius 150 – 200 metų ir visiškai sutapo su panopticizmo augimo laikotarpiu. Vis labiau ir labiau mažuma galėjo stebėti daugumą, bet taip pat vis labiau ir labiau dauguma galėjo stebėti mažumą – VIP’us, žurnalistus, žvaigždes, beveik naują viešosios sferos klasę.” (Mathiesen 1997: 219)

Socialiniuose tinkluose žmonės dažniausiai dalinasi savo nuotraukomis, savo augintinių nuotraukomis ir savo vaikų nuotraukomis. Dar būna maisto, politikų ir atiduodamų daiktų kadrai. Žiūrėdama į jų veidus matau augintinius, vaikus, maistą, politikus ir atiduodamus daiktus.

“Stebi mano žingsnius ir mano poilsį, – pažįsti visus mano kelius” (Psl 139, 3).

Net jei kažkas ir sako kitaip, iš tiesų aš nesu tirštas. Į mane įbridusios gervės judina sparnus. Paskui nejuda. Ilgai žiūri į nendres.

Tai yra totalaus ir kintančio nepasitikėjimo mašina, nes joje iš tiesų nėra jokio absoliutaus taško” (Foucault 1998: 234).

Tie raudoni debesys virš mūsų galvų primena skerdenas. Plaukia lėtai dangumi. It tyčiotųsi. Vienas iš jų panašus į vorą. Ryškiai raudoną ir sparčiai dangumi judantį vorą, kuris sklaidosi.

Spektaklis yra tokio kaupimo lygio kapitalas, kad tampa reginiu. (Debord 2006: 54)

Žiemas keičia pavasariai, pavasarius – vasaros, vasaras – rudenys, rudenis – žiemos. Žiemas keičia žiemos, pavasarius – pavasariai, vasaras – vasaros, rudenis – rudenys. Niekas nesikeičia, tačiau keičiasi viskas.

“Tai valdžios tipas, jos realizavimo modelis su savo instrumentais, technika, metodais, įgyvendinimo lygmenimis ir taikiniais. Tai tam tikra valdžios “fizika” arba “anatomija”, tam tikra technologija” (Foucault 1998: 254).

Kiekviena smėlio smiltelė yra maža dykuma. Kurioje galbūt dabar kažkas klaidžioja. Ieško savęs. Susitinka su savo demonais. Ir kalbasi su šventaisiais.

Tai buvo nenuilstamai skrupulinga, kartais beveik nepastebima, bet savaip svarbi technika, tam tikras politinės ir detalizuojančios kūno apgulties būdas, naujoji valdžios „mikrofizika”, nuo XVII amžiaus be perstojo užkariaujanti vis naujas erdvesnes teritorijas, tarytum būtų kėsinamasi aprėpti visą visuomenės kūną. (Foucault 1998: 169)

Turbūt vienos romantiškiausių profesijų yra specifinės ir beveik išnykusios. Kaip kad kokie žibintininkai ar kaminkrėčiai. Veikiausiai mažai kas norėtų dirbti šiuos darbus.

[…] regėjimas Foucault darbuose yra visuotiniau biurokratinis, tad paradoksaliai ne toks politiškas, nei buvo Sartre’o atveju, kuris ryškiai, nors ir mistiškai, kėlė išsivadavimo svarbą. (Jameson 2002: 129)

Bet išgirdus žodį „žibintininkas” kažkas nutinka. Įsižiebia ir pamažu vis stipriau rusena maža paslaptinga ugnelė, kuri po kelių sekundžių staiga plykstelėjusi užgęsta.

Tapatinant žiniją su galia, epistemologiją su viešpatavimo politika, linkstama išskaidyti pačią politiką kaip atskirą praktinės veiklos atvejį ar galimybę, visas žinių ir vertinimo formas paverčiant drausmės, kontrolės ir viešpatavimo formomis, o šitai visiškai panaikina siauresnės prasmės politiškumą. (Jameson 2002: 129)

Mūsų žvilsniai mūsų delnuose. Kiek ir už ką jais mokėsim?

Reikia kada nors liautis aprašinėjus valdžios efektus negatyviais terminais: esą ji „atmeta”, „tramto”, „slopina”, „cenzūruoja”, „abstrahuoja”, „maskuoja”, „slepia”. (Foucault 1998: 231)

Naktį tolumoje blyksi daugiaaukščių šviesos. Atrodo, kad tos juodos dėžutės levituoja juodo dangaus fone. Šviesa, tamsa, migla, savaitgalis, signalizacijos. Gražus tas gyvenimas. Teisingas.

Iš tikrųjų valdžia produkuoja; ji kuria realybę; kuria objektų sritis ir tiesos ritualus. Kaip tik to produkavimo metu atsiranda individas ir žinios apie jį. (Foucault 1998: 231)

Ant kiškių, briedžių, elnių, lapių, katinų, voverių ir tigrų galvų užmaukšlintos žmonių galvos.

Bet kuri daugybė – dirbtuvė arba tauta, kariuomenė arba mokykla – pasiekia disciplinos slenktį, kai daugybės ir valdžios ryšys tampa naudingu. (Foucault 1998: 259)

Platonas sakė, kad poetus reikia išvyti iš tobulos Valstybės. Valstybę reikėtų išvyti iš poetų ir Platono. O vėliau Platoną reikėtų išvyti iš poetų. O dar vėliau tiesiog prisėsti ant šalygatvio ir užvertus galvą žiūrėti į žvaigždes, kol jos nenusuko savo drovaus žvilgsnio nuo mūsų.

Graikų mituose epitetas Panoptēs „Visaregis“ buvo priskiriamas, pavyzdžiui, tokiems dievams, kaip saulės dievas Helijas, priklausęs ankstesnei senesniųjų dievų  – titanų  – kartai, ir aukščiausiasis dangaus bei viso pasaulio dievas Dzeusas, priklausęs vėlesnei dievų kartai bei viršiausias tarp Olimpo dievų. (Kardelis 2017: 50-86).

Gera vaikščioti kalnais. Kvėpuoti grynu oru. Švilpiniuoti. Fotografuoti baltas gležnas gėlytes. Ir šiaip atostogauti. Kol supranti kad kopi į save. Viršunėje ereliai ir grifai suka ratus.

Kad teisės ir įstatymai funkcionuotų visiškai kaip teorijoje, teisininkai lygiuodavosi į gamtą; kad pamatytų tobulai funkcionuojančią discipliną, valdantieji svajojo apie marą. (Foucault 1998: 236)

kaip graudu –

vietoj snukučių

žiurkės turi po perlą

(Kaziliūnaitė 2009: 33)

Mūsų socialinė santvarka nežaloja, nevaržo ir nekeičia harmoningos individo visumos; individas čia kruopščiai gaminamas, pajungiant ištisą jėgų ir kūnų taktikos arsenalą. (Foucault 1998: 256)

tos pačios žiurkės,

kurias pagimdė juvelyro

žmona –

gulėdama ant kanapos

šiek tiek praskėtė kojas,

o jos prasigraužė

kelią kaip pratusios

(Kaziliūnaitė 2009: 33)

Tobulai valdomo miesto utopija – maru užkrėstas miestas, hierarchijos, sekimo, žvilgsnių, dokumentų miestas, sukaustytas ekstensyvios valdžios, kuri užvaldo visus (bet skirtingais būdais) individualius kūnus. (Foucault 1998: 236)

O jeigu pakeltų vidury nakties ir sakytų: greitai renkiesi kokiu vabzdžiu būdama nugyvensi visą likusį savo gyvenimą?

Patekęs į matymo lauką ir tai žinodamas, individas pats imasi prievartinių valdžios funkcijų; jis spontaniškai leidžiasi jų valdomas; jis savyje įrėžia valdžios santykį, kuriame vienu metu atlieka du vaidmenis; jis tampa savo paties pavergimo principu. (Foucault 1998: 240)

mes neauginome gyvulių,

sesuo žaisdavo

su motinos kvepalais,

sakė, kad

violetinis buteliukas –

drakonas,

oranžinis – šmėklos,

o skaidrus, kur beveik

nematyti, –

tai mes

(Kaziliūnaitė 2009: 45)

Disciplinuotas žmogus, kaip ir tikras tikintysis, neabejingas nei vienai detalei, bet ne tiek dėl joje slypinčios prasmės, kiek dėl turinio, kurį suteikia jį supančioti siekianti valdžia. (Foucault 1998: 170)

šis žmogus

pervertas

perėjos ženklu

(Kaziliūnaitė 2009: 58)

Kiekviena kamera – mažas teatras, kur vaidina vienas, tobulai individualizuotas ir nuolatos matomas aktorius. (Foucault 1998: 237)

Vaikystėje mus supažindino su istorijomis apie princeses, drakonus ir riterius. Riteris nukerta galvą princesei ir gyvena ilgai ir laimingai su drakonu. Ar kažkaip panašiai. Gal dėl to taip ieškom visur to drakono. Po lova, ant palangės, stalčiuose.

Globaliniu mastu disciplina yra technika, padedanti suvaldyti žmogiškąsias daugybes. (Foucault 1998: 257)

Fabrikuose gaminama vienatvė, bažnyčiose gaminamas dievas, mumyse gaminama siela.

Kalėjimas – tai apverstas visuomenės atvaizdas, grėsme paverstas atvaizdas. (Foucault 2020: 194)

Jei visos gėlės, kurias kada nors tau kas nors dovanojo staiga atsirastų viename kambary. Jei pelytų, pūtų, džiūtų ir žydėtų visas tas istorijas, kurių tiesiog neatsimeni.

Kas nors galėtų sakyti, kad tai karikatūrinis, juokingas pavyzdys, savotiška utopija: gamyklos-kalėjimai, gamyklos-vienuolynai, gamyklos be užmokesčio, kuriose kartą visam laikui nuperkamas visas darbininko laikas, už metinį atlygį, išmokamą išeinant. (Foucault 2020: 117)

Atvirumas – spąstai, bet aš vis tiek noriu tau papasakoti visus saulėtekius ir saulėlydžius. Drauge ištylėti visus ežerus, upes ir upokšnius.

Šiaip ar taip, „detalė” jau seniai buvo teologijos ir asketizmo kategorija: kiekviena detalė yra svarbi, nes Dievo akyse nėra didesnio dalyko už detalę, ir nėra tokio mažo dalyko, kurio jis nebūtų panorėjęs. (Foucault 1998: 170)

Tai nėra paprastas lietus. Tai nėra paprastas vėjas. Tai nėra paprasti vandens lašai, merkiantys tavo rūbus.

Šio teksto pagrindu sukurtas muzikinis spektaklis – performansas “Aušra Foucault šešėlyje. Noktiurnas balsams, aktorei ir perkusijai”, kurį Šiaulių valstybinis kamerinis choras „Polifonija“, Pavelas Giunteris (perkusija), Guntars Freibergs (perkusija, Latvija) bei aktorė Ligita Kondrotaitė atliko 2023 m. gruodžio 1 d. Šiaulių dailės galerijoje ir 2024 m. sausio 18 d. Vilniaus dailės akademijos šachmatinėje salėje. Režisūra: Augustas Gornatkevičius. Muzika: Kristupas Bubnelis. Dirigentas: Linas Balandis. Video: Ūla Valentaitė ir Karolina Latvytė Bibiano. Choreografija: Denisas Kolomyckis. Scenografija: Liudvikas Kesminas, Barbora Matonytė.

Literatūros sąrašas

Božovič, M. 2011. Introduction: ‘An utterly dark spot’, in: The Panopticon writings. London: Verso. P. 1–27.

Certeau, M. 2000. Micro-techniques and Panoptic Discourse: A Quid pro Quo, in: Heterologies: Discourse on the Others. Minneapolis: University of Minnesota Press. P. 185–192.

Debord, G. 2006. Spektaklio visuomenė. Kaunas: Kitos knygos.

Deleuze, G. 2012b. Prierašas apie kontrolės visuomenę, in: Derybos. Vilnius, Baltos lankos. P. 272–280.

Foucault, M. 1998. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. Vilnius: Baltos lankos.

Foucault, M. 2017. Meninos, in: Athena: Filosofijos studijos. Nr. 12. P. 104– 115.

Foucault, M. 2020. Tiesa ir teisinės formos. Vilnius: Vaga.

Galič, M.; Timan, T.; Koops, B.-J. 2017. Bentham, Deleuze and Beyond: An Overview of Surveillance Theories from the Panopticon to Participation, in: Philosophy & Technology. No. 30. P. 9–37.

Jameson, F. 2002. Kultūros posūkis: rinktiniai darbai apie postmodernizmą (1983-1998). Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Kardelis, N. 2017. Panoramiškumas ir panoptiškumas senovės graikų kultūroje: apie antikines panoptikumo idėjos ištakas, in: Athena: Filosofijos studijos. Nr. 12. P. 50–86.

Kaziliūnaitė, A. 2009. 20% koncentracijos stovykla. Kaunas: Kitos knygos.

Kaziliūnaitė, A. 2021. Jūros nėra. Kaunas: Kitos knygos.

Mathiesen, T. 1997. The Viewer Society: Michel Foucault’s `Panopticon’ Revisited, in: Theoretical Criminology. No. 1(2). P. 215–234.

McLuhan, M. 2003. Kaip suprasti medijas: žmogaus tęsiniai. Vilnius: Baltos lankos. Metz, Ch. 1982