Česlovas Skaržinskas

***                

Nemėgstu laikrodžių

Skaičiuoti

Pamesiu valandas ir vėl kažkur

Ir merkiasi dangus sulopytas

Pušelės parke nė mur mur

Kam laikrodžiai

Kai skverbias mintys

Ir patriukšmavusiam perdien mieste

Nedaug kas lieka

Ir sukasi į priekį

 Ir sminga nebūtin

Strėlė nepavaldi

***

Nežinau

Savo metų

Likusių

Bus daugiau

Nei gyventa

Netelpa kišenėje raktas

Nuo pragaro

Durų

***

Nusidėjėliams jūra iki kelių

Jie neskaito dešimt Dievo įsakymų

Kuriuos parašytus ant akmeninių plokščių

Perdavė Kūrėjas Mozei ant Sinajaus kalno

Du beginkliai Ievos kūriniai

Troškulį malšina

Jūra sekli

Debesys žemai

Lapkritis

Kur monotoniškai

Tik laikrodžiai tiksi

Ir skaičiuoja

Bet ką

Kur girdisi

Iš penkto aukšto

Nubėga į kanalizaciją

Tamsus daugiabutis

Bet po sekundės

Vėl miestas miega

Tik laikas vidurnakčio

Ištrūkęs iš pilko sapno

Sustingsta iš baimės

Tarytum begarsiame filme

Žibintai lyg vizijos naktį

Nutolusios šviečia

Artėja ne svečias   

Paklydęs kaip lapkritis dronas

Ir miestas nugrimzta

Sapne į bedugnę

***

Aptvėrė baltas būtybes

Piemuo gano aveles

O jos neklusnios

Lyg blusos šuns kailyje

Peršoka  elektrinį piemenį

Angelai su sparnais

***

Pėdinau į senąjį Vilnių

Lyg jaunuolis Daukantas

Iš Mažeikių

Žemaitijos

Pėščiomis į Alma Mater

Pasitiko kreivos gatvelės

Kaip nūnai

Degė horizontas virš Neries

Vakaras Vilnelėje plovė

Kojas apdulkėjusias

Pėdinau per akmenis

Alma Mater grindinio

Lyg per būtąjį į būsimąjį laiką

Viename

Lyg Sarbievijaus kieme

Pertraukos metu

Vaikštinėjo

Daukančiukai