2021-08-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Kai kurių knygų skaitytojai laukia net keletą mėnesių

Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktorė Vida Garunkštytė.

Pasibaigus metams skaičiuojami rezultatai. Ar pagal juos galima spręsti – bus reikalingos bibliotekos šio amžiaus viduryje? Į šį ir kitus egzistencinius klausimus bandoma atsakyti Vytauto Kazelos pokalbyje su Utenos A. ir M. Miškinių viešosios bibliotekos direktore Vida Garunkštyte.

Kokie buvo praėję 2019 metai? Ką pavyko ir ko nepavyko padaryti?

Praėjusiais metais gavome labai mažai pinigų renginiams iš Kultūros tarybos, tačiau mūsų biblioteka jau yra tapusi tokia vieta, kur visi nori organizuoti renginius. Ne tik iš Utenos, bet ir iš viso regiono.

Džiaugiuosi, kad pernai mums pavyko pakeisti visus minkštus baldus. Tai ir poilsio baldai, ir netgi darbuotojų kėdės. Tam panaudotos struktūrinių fondų lėšos. Pradėjo veikti skaitmeninių veiklų centras, finansuotas iš bendro Lietuvos ir Latvijos projekto, kuriame dalyvavo Utenos, Zarasų, Daugpilio ir Preilių rajonai. Centras veikia ir priima lankytojus. Pradėjus dirbti šiam skaitmeninių veiklų centrui ir mes jau turime tris kultūros paso programas. Vykdome ir neformalųjį vaikų švietimą – veikia keturi vaikų švietimo būreliai. Taip mes stengiamės užsidirbti šiek tiek pinigų. Toliau tęsiamas Utenos veiklos grupės projektas, skirtas daugiau vaikams.

Kodėl kalbu apie tai? Šie projektai iš dalies lėmė, kad nesumažėjo bibliotekos lankytojų skaičius. Kaip buvo maždaug 480 apsilankymų per dieną, taip ir liko. Mažėjant gyventojų skaičiui išsaugoti čia nuolat apsilankančius žmones – tai taip pat nemenkas iššūkis.

Galime pasidžiaugti ir bibliotekoje vykstančiais renginiais. Praėjusiais metais šventėme mūsų krašte gimusio vieno žymiausių lietuvių poeto Alfonso Nykos-Niliūno gimimo šimtmetį. Turėjome labai daug šiam jubiliejui skirtų renginių. Mūsų kraštas gali didžiuotis neeiliniais rašytojais. Pernai vyko ir devintoji tarptautinė poezijos šventė, kurioje dalyvavo poetai iš Sakartvelo, Lenkijos, Latvijos ir Lietuvos. Tai elitinis renginys. Tokie renginiai kuria miesto identitetą.

Dar viena gera naujiena, kad kultūros sektoriaus darbuotojams keliami atlyginimai. Tas padidėjimas labai nedidelis ir gal tik padengia infliacijos lygį, bet žinant, kad 30 metų mūsų valstybėje kultūros sektorius visiškai nebuvo reformuotas – liko didžiulis kultūros įstaigų tinklas – tai jau ir taip neblogai. Aš kalbu net ne apie savivaldybių, bet apie valstybinį sektorių. Atlyginimai 10 proc. bus keliami ir šiais metais, prisidedant savivaldybei.

Įsigijome naujų knygų, ir ne po vieną egzempliorių, bet norint perskaityti pačias populiariausias tenka palaukti ir kelis mėnesius. Pinigų knygoms įsigyti iš valstybės gauname mažai – maždaug 32 tūks. eurų visam rajonui. Dar 14 tūks. eurų gauname iš savivaldybės biudžeto. Utena – viena iš penkiolikos šalies savivaldybių, kurios skiria papildomų lėšų knygoms įsigyti. Pernai mes nupirkome apie 4000 knygų. Knygų leidyba brangsta, todėl už tuos pačius pinigus gali nupirkti vis mažiau. Turime kilnojamą knygų fondą, kuriame yra po tris, kartais net penkis egzempliorius pačių skaitomiausių knygų, kurios iš eilės keliauja per kaimo bibliotekas. Taip mes sprendžiame naujų knygų paklausą, nes sukomplektuoti kaimo bibliotekų fondų neturime galimybių.

Periodinių leidinių užsakome kiekvienai bibliotekai. Kaimo bibliotekų tinklas išlieka stabilus.  Čia svarbiausia  – interneto paslaugos. Mes kartu su Lietuvos nacionaline Martyno Mažvydo biblioteka ir Viešosios interneto prieigos asociacija dalyvaujame didžiuliame projekte „Prisijungusi Lietuva“, kurį finansuoja Europos Sąjunga ir Lietuvos valstybė.

Pagal šį projektą gyventojai mokomi naudotis internetu arba gilinti savo žinias. Mokymai bus tęsiami ir šiais metais, todėl visus kviesčiau tuo pasinaudoti. Šiandieninis gyvenimo ritmas diktuoja savo taisykles – nemokantis naudotis kompiuteriu jau lieka užribyje. Tiek bankų, tiek medicinos, savivaldybės ir valstybės paslaugos jau persikėlė į internetinę erdvę ir žmogus, neturintis elektroninio pašto, lieka nuo viso to atkirstas. Gyvenimas bibliotekininkams vis randa naujų veiklų.

Prieš 10 metų aš pati skeptiškai žiūrėjau į kaimo bibliotekų ateitį. Galvojau, kad jos neišgyvens šito virsmo, o jos ne tik išgyveno, bet ir atsigavo, tapo labai reikalingos. Ne tik kaimo gyventojai jau neįsivaizduoja gyvenimo be bibliotekos, bet jos akivaizdžiai reikalingos ir valstybės funkcijoms realizuoti. Kur kitur galima vykdyti rinkimus, jei ne kaimo bibliotekoje, turinčioje gerą internetinį ryšį?! Tai daro Lietuvą civilizuota valstybe.

Ko tikitės ir ką planuojate šiems metams?

Tikimės, kad šie metai bus šiek tiek geresni. Nors didieji projektai jau baigti, bet vėl rašome naujus. Tikimės gauti lėšų iš Norvegijos fondo, Lietuvos kultūros tarybos. Šį kartą regioninė Kultūros taryba buvo dosnesnė – gavome šiek tiek pinigų renginiams. Po keletą visų Utenos rajono bibliotekų darbuotojų vyks susipažinti su moderniausia pasaulyje Odi biblioteka Helsinkyje.

Seimas šiuos metus paskelbė Eugenijos Šimkūnaitės metais. Gavome lėšų elektroninei knygai apie Eugeniją Šimkūnaitę sukurti. Tai žadame padaryti kartu su jos vardo fondu. Knyga bus skirta visiems. Dar viena mūsų veiklos sritis – Tečiojo amžiaus universitetas. Asociacija reziduoja mūsų bibliotekoje. Bendradarbiavimas su mumis asociacijai ir jos nariams duoda daug gero. Tai ir bendri renginiai, ir turiningesnė fakultetų veikla. Mes daug prisidedame ir prie projektų rengimo, kad būtų galima padaryti turiningesnį ir kokybiškesnį pagyvenusių žmonių gyvenimą. Visa Lietuva sensta, o mūsų apskritis – ypač. Žmonės, kaip Lietuvos ir Europos Sąjungos piliečiai, turi teisę turėti kokybišką gyvenimą.