Vytautas iš karalių miesto

Projektą finansuoja:

Kas bent kiek domisi arba yra domėjęsi menine fotografija, gerai žino, kas yra broliai Algimantas ir Mindaugas Černiauskai. Kaip rašoma enciklopedijose, Mindaugas gimė 1942 metais Groblių kaime, Ukmergės rajone. 1948 m. su tėvais ištremtas į Igarką be teisės grįžti į Lietuvą. Brolis Algimantas gimė 1953 metais Igarkoje. Kūrybinis Algimanto ir Mindaugo krikštas – paroda Vilniuje, Rašytojų sąjungos klube, 1981 m. po vienu vardu – „Broliai Černiauskai“. Jų kūryboje vyrauja sudėtingas kaimo žmogaus gyvenimas, veikiamas istorinių įvykių ir traiškomas politinių pervartų. Nuotraukos dažnai komponuojamos su tekstais apie portretuojamų žmonių išgyvenimus, įvykius, kurie labiausiai įsirėžė į tų žmonių Atmintį. Lietuvos Respublikos Vyriausybės kultūros ir meno premijos (2010 m.) laureatai. Su Mindaugu gyvenime taip ir neteko susitikti, o štai su Algimantu turėjome net ir bendrų projektų. Bet ne apie juos šis pasakojimas. Norint papasakoti apie šių dviejų kūrėjų gyvenimą ir likimą reikėtų parašyti neploną knygą, bet manau, kad ir jos neužtektų. O ir prasmės nematau – Broliai Černiauskai patys puikiai valdo žodį – turėjau didelį malonumą peržiūrėdamas keturis Algimanto ir Mindaugo fotoalbumus „Fotografija“. Ne tik žiūrėdamas nuotraukas, bet ir skaitydamas tekstus. Tai tas atvejis, kai skaitai ir galvoji, kad Dievas šiuos žmones apdovanojo dideliu talentu.

Algimanto vyriausiąjį sūnų Vytautą mačiau įvairiuose renginiuose skaitantį savo eilėraščius, kartu su žmona Rita dainuojantį senąsias mūsų dainas. „Taurė persipildė“ atsitiktinai apsilankius Merkinėje, Algimanto sodyboje. Tiesa, pamiršau pasakyti, kad labai gražioje Merkinės vietoje, netoli piliakalnio, Algimantas ir jo sūnus Vytautas dalinasi vienu erdviu kiemu. Kiemas nepadalintas, neužtvertas tvoromis. Jo pakraščiai ir kai kurios erdvės apstatytos Vytauto sukurtomis skulptūromis. Turiu silpnybę skulptūrai, ypač medinei. Kai pamačiau Vytauto skulptūras, atėmė žadą – labai jau originalios jos man pasirodė. Net iš pirmo žvilgsnio pajutau, kad autoriui pavyko užkabinti giluminius mūsų tautos klodus. Ir štai aš Merkinėje, Vytauto ir jo žmonos Ritos sodyboje.

Vytautas, vyriausias Algimanto ir Genoefos sūnus, gimė Vilniuje. Abu tėvai tuo metu dar buvo studentai. Kurį laiką šeima gyveno sostinėje, o vaikai vasaras praleisdavo kaime. „Ten buvo daugiau spalvų“, – šypsosi Vytautas. Abu tėvai to paties krašto žmonės – tarp jų tėviškių tik dvylika kilometrų. Tėvas Algimantas mokėsi Giedraičiuose, mama Genoefa iš pradžių lankė mokyklą Dubingiuose, bet vyresnėse klasėse persikėlė į Giedraičius. Čia jie ir susipažino.

Klausi, kada persikėlėme Į Merkinę? Aš dar darželinukas buvau. Mama baigusi mediciną įsidarbino Merkinės ligoninėje, o šeima išsinuomavo pusę namuko prie ligoninės. Ką atsimenu iš vaikystės – tai greitosios pagalbos automobilių švyturėlius. Tie automobiliai važiavo ir važiavo… Prisimenu, tėvai paprašė manęs užkopti ant piliakalnio ir papasakoti, kas nuo jo matosi. Užkopiau, apsidairiau ir supratau, kad pilis ant jo negalėjo stovėti – per mažai vietos. Paskui paaiškėjo, kad iki dvidešimto amžiaus pirmos pusės didžiąją dalį Merkinės piliakalnio nuplovė Stangės upė. O ką mačiau nuo piliakalnio? Didžiulį slėnį. Merkio ir Nemuno santaką. Tiesa, pirmasis įspūdis apie Merkinę buvo ne šis. Prisimenu, kai pirmą kartą atvažiavome į Merkinę ir miesto centre pamačiau stovinčią cerkvę, pagalvojau, kad čia turbūt gyvena daug rusų. Paskui paaiškėjo, kad jų čia ne daugiau nei kur kitur, o pati cerkvė buvo pastatyta buvusios rotušės vietoje.

O kaip po mokyklos rinkaisi kur studijuoti toliau? Kaip rinkaisi specialybę?

Pirmiausia aš visai nenorėjau kažkur studijuoti. Mano abu seneliai buvo nagingi ir mokėjo prakalbinti medį. Mokėjo ne tik namus statyti, bet ir duris, langus pasigaminti. Senelis Jonas Černiauskas sugrįžęs iš tremties savo namus pastatė kaip rūmus – tiek iš vidaus, tiek iš išorės medinėm mozaikom išpuošė. Dažnai pagalvoju, kaip žmogus nepalūžo – perėjo tremtį, grįžo į Lietuvą ir dar atrado jėgų kurti. Visi dėdės ir tetos rankas turėjo – audė, pyragus kepė. Mamos tėtis Bolius Baliulis mane įvairiausių darbų mokė. Taip natūraliai atsirado potraukis medžiui.

Iš pradžių įstojau į fotografiją, bet ten nė vienos dienos nesimokiau. Kam? Tėtis mane visko išmokė. Buvau išvažiavęs į Prancūziją, bet ten ištvėriau tik mėnesį laiko – toks didelis ilgesys ėmė kamuoti. Paskui buvo pedagoginis universitetas. Studijavau technologijas ir dailę. Tais laikais mus „plaktukais“ vadino. Studijuodamas ir su būsima žmona Rita susipažinau. „Skamba skamba kanklių“ vakaronėje Vilniaus karininkų „Ramovėj“, išsivedžiau Ritą šokti…

O kada drožyba atėjo į tavo gyvenimą?

Neseniai. Gal kiek daugiau nei prieš dešimt metų. Daug dalykų susidėjo. Ir pati vieta čia tokia mistiška. Gyvename ant kalno, šalia miškas, netoliese Kukumbalis.

Kas tas Kukumbalis?

Tokia pelkėta, mistinė vieta. Aukštapelkė. Trumpiau kalbant, tai vieta, kurioje gyvena Kukis. Toks mistinis personažas, kuris mėgsta žmones ir gyvulius klaidinti. Buvo ir mus paklaidinęs. Eini ir eini, ir vis išeini prie tos pačios pušies. Atrodo, kad eini tiesiai, o pasirodo, kad ratus suki ir jauti, kaip kažkas su tavim žaidžia. Pažaidė ir paleido. Jei Kaukas tau atneš dovanų, jų išmesti negalima. Čia jau taip yra atsitikę ne kartą. Tvarkai kiemą ir randi kokią geležėlę ar kokį kitą daiktą, kurio čia neturėtų būti. Dar galima pridėti, kad, galbūt, Kukumbalyje yra vartai į kitą dimensiją, o kaukai yra savotiški tų vartų sergėtojai. Mat tame Kukumbalyje stūkso dvi, be galo paslaptingos kalvos. Jų tarsi nesimato, tačiau užkopus ant jų atsiveria visai kitas vaizdas. Nutiko ir tokia istorija. Bevaikščiodamas ten sutikau keistą būtybę. Ruda, kreiva, visa apaugusi kailiu. Žiūri į mane ir kikena. Nei kalba, nei loja, o kikena. Žinojau, kad jokiu būdu negalima mirktelti. Bet kiek tu nemirksėdamas gali ištverti? Sumirksėjau ir būtybė išnyko. Gal kas gali pasakyti, kad tai pasakos, o aš tikrai žinau, kad tai tikras susitikimas.

Gal tos kalvos buvusi šventvietė?

Mokslininkai mano, kad žodžiai su šaknimi kuk- gali reikšti šventvietę. 2001 m. vasarą dr. Vykintas Vaitkevičius su archeologų ekspedicija ant plokštikalnės miške, orientuodamiesi į Kukumbalio vietovardį, atkasė senąsias Merkinės kapines – griautinius kapus su įkapėmis, datuojamus XIV – XV a. Kad čia buvo senosios Merkinės kapinės, tai faktas. Aš mąstau, kad ten galėjo būti laidojami karaliai. Nes Merkinė yra karalių miestas. Dar vienas įdomus dalykas: Vykintas Vaitkevičius liepos šeštą dieną vedė ekskursiją, mes negalėjome dalyvauti – turėjome repetuoti. Atėjo ekskursantai prie Kukumbalio šaltinio ištakų ir išgirdo, kaip mes prie piliakalnio dainuojame. Merkinėje labai įdomūs dalykai vyksta su skambėjimu. Mūsų sodyba ir Merkinės bažnyčia gana toli viena nuo kitos, bet mes čia būdami girdime, kas vyksta bažnyčios šventoriuje.

O darant skulptūrą yra kažkoks ypatingas jausmas? Ir ar pradėjęs daryti jau žinai, kokia ji bus, ar tai paaiškėja tik dirbant?

Kai pradedu daryti, kažkodėl jaučiu, kad turiu skubėti. Yra įvairiai buvę. Esu pasidaręs keletą eskizų, bet dažniausiai pradėdamas daryti aš jau matau, kokia ji bus. Yra dalykų, kurie tau kažką diktuoja. Pavyzdžiui, medžiaga. Ji diktuoja apimtį, dydį. Ir dar. Skulptūras kuriu iš pušies, kuri nėra populiari tarp drožėjų. Dar ir piešiu. Ir nežinau, kas svarbiau – piešinys ar skulptūra. Daugumą skulptūrų dažau. Nedažytos jos greitai sunyktų. Didžiausią grupę sodybos teritorijoje stovinčių skulptūrų sudaro deivės. Ir aš puikiai žinau: jos gyvos, jos naktimis vaikšto ir nesvarbu, ar mėnesiena, ar ne, jos saugo ir suteikia jaukumo.

Deivės yra labai susiję su mūsų gyvenamąja vieta, kuri pilna mistikos. Tik atvažiavę gyventi į Merkinę su Rita sumąstėme sukurti panašių žmonių į mus, besidominčių etnografija, bendruomenę. Galvojome, kad tai bus mūsų bendraamžiai, bet išėjo taip, kad jais tapo mūsų mokiniai. Rita mokykloje turėjo folkloro būrelį, kurį laiką neturėjusį net pavadinimo, o kartą per savaitę rinkdavomės Merkinės lankytojų centre atskira mudviejų ir mokinių grupe. Iš pradžių vadinomės Entuziastų klubu. Jau pirmais savo gyvenimo metais Merkinėje Rita sugalvojo galingą renginį Merkinėje pavadinimu „Kūčių stalo repeticija“. Bendruomenei labai patiko. Sugrįžome po renginio namo ir pradėjome svarstyti, kokį pavadinimą klubui pasirinkti. Buvo minčių: „Pušelė“, „Kankorėžis“. O tada sėdim, kalbamės ir jaučiu, kad į mane plūsta kažkokia jėga, kažkoks koncentratas ir nei iš šio, nei iš to sakau: „Kukumbalis!“ Taip atsirado klubo pavadinimas. Panašių dalykų yra buvę ir daugiau. Papasakosiu įdomią istoriją. Statėme vieną skulptūrą ir ėmė lyti. Pastatėme. Lietui praėjus skulptūrą apjuosė vaivorykštė. Tėtis spėjo ją nufotografuoti. Vadinasi, dievai priėmė ir palaimino.

Merkinėje ir jos apylinkėse gausu nepaprasto grožio vietų. Dirbame kartu su žmona Rita toje pačioje gimnazijoje. Rita moko vaikus lietuvių kalbos ir literatūros, o aš dailės. Ji yra idėjų generatorius. O aš dalyvauju jos projektuose. Ritai ir kilo mintis surasti pasaulio medį. Tiek apie jį daug skaitę ir girdėję, o kaip atrodo, nežinome. Prieš išeidami su „Kukumbalio“ vaikais į ekspediciją sutarėme, kad tai turėtų būti išskirtinis ąžuolas arba obelis. Buvo žiema. Eidami radome daug gražių šaltinių – vanduo kyla ir pakraščiuose užšąla, kyla aukščiau ir vėl užšąla. Neapsakomas grožis. Einame ir einame, o pasaulio medžio kaip nėra, taip nėra. Paskui atsivėrė akys. Žiūri ir matai, bet jų ne vienas, o daug, ir visi jie atitinka pasaulio medžiui keliamus reikalavimus – turi plačias ir stiprias šaknis, tvirtą kamieną, galingas šakas.

Gausu čia ir įdomių pasakojimų apie milžinus. Štai, kad ir toks: ėjo milžinė ir pradėjo stangintis. Tai yra jai nubėgo vandenys. Ji ne tik pagimdė, bet ir davė pradžią upei, kuri taip ir vadinasi Stangė. Dzūkijoje labai daug įdomiausių šaltinių. Yra vienas pasagos formos, kitas, žiūrėk, bėga bėga ir kažkur pradingsta, paskui vėl iškyla į žemės paviršių. Kitas, trykštantis šalia kelio, niekada nužšąla. Labai mėgstu po aplinkinius miškus vaikščioti.

Deivės, manau, yra ne vienintelė tema tavo kūryboje? O ar skiriasi deivės nuo laumių?

Taip. Laumė yra pirmapradė stichija. Ji tiek anksčiau, tiek dabar valdo orus. Galinga jėga. Juk ne šiaip sau Perkūno sužadėtinė buvo.

Yra deivių tema, yra karaliai, yra milžinai, „Žiedų valdovo“ pasaulis, yra Kauko tema. Yra užsakymų, kurie tau padiktuoja temą. Dar viena gal netikėta tema yra prakartėlės. Tuometinė Merkinės kultūros centro direktorė iškėlė idėją, kad būtų smagu, jei prieš Kalėdas Merkinė pasipuoštų prakartėle. Aš ją ir padariau ir dabar ji prie bažnyčios prieš kiekvienas Kūčias stovi. Dar po prakartėlę atsirado Darželiuose, Subartonyse, Alytuje ir Rietave. Darželiai ir Alytus užsakė, o kitiems padovanojau. Ne viskas pinigais matuojama – bendraminčiams reikia padėti.

Tai koks dabar yra tavo tikėjimas?

Besiformuojantis. Tas tikėjimas, kurį gavau vaikystėje, yra tik todėl, kad nebuvo kito pasirinkimo. Kai tu užaugi, subręsti, įvyksta įvairių dalykų, kurių tu tradicinės religijos ribose negali paaiškinti. Žiūrint į istoriją – tai krikščionybė yra naikinanti religija.

Čia į pokalbį įsijungia Vytauto žmona Rita: ne pati religija yra naikinanti – ji yra tik naikinimo įrankis. Tai, ką daro žmogus naudodamasis tikėjimu, yra įrankis. Štai ką aš radau skaitydama Krėvės „Skirgailą“: Skurdulis pasako Skirgailai, kad jis dabar ieško atsakymo, ką rinktis – krikščionybę ar senąjį tikėjimą. Ir dar vienas dalykas – jis sako, kad religija yra tik išaugtinis rūbas. Koks skirtumas, kuriuo vardu Praamžių šauksi, svarbiausia, kad jis gyventų žmogaus sieloje. Ir duoda Skurdulis valdovui moralinį imperatyvą: gyvenk taip, kad „savo darbais nenuskriaustai kitų, nepriverstum jų kentėti“. Keistai atrodo taip kalbantis viduramžių personažas. Bet Krėvė yra modernistas. Prisimenu, kunigas per Motinos dieną sakydamas pamokslą pradėjo nuo Motinos deivės. Ir tai yra teisinga, nes visa tai vienas ant kito išaugo. Remiuosi savo močiutės pavyzdžiu, kuri buvo beraštė, gimusi 1913 metais. Ji buvo labai tikinti, poterius kalbėjo dviem kalbom – lietuvių ir lenkų. Bet visi tie dalykai, likę iš praeities, jai buvo šventi. Tai, kuo tikėjo jos tėvai ir seneliai. Juk vienas kitam tai netrukdo.

Vytautai, o ar jauti palaikymą iš tau artimų žmonių?

Žinoma. Didžiulį palaikymą. Aišku, buvo ir kritikos. Sveikos kritikos. Prisimenu, dėjau parketo mozaiką ir tėtis pasakė, kad kreivai išeina ir reikės perdaryti. Pasižiūrėjau – tikrai kreivai. Ėmiau ir perdariau. Geranoriška kritika visada yra naudinga, ji skatina tobulėti. Aš ne tik drožiu, bet ir piešiu. Ir mano piešiniuose buvo labai daug saulės. Už tai mane ir sukritikavo. Surinkau visus piešinius ir padariau performansą – sudeginau. Man pačiam buvo įdomu, ką aš, kaip kūrėjas, jausiu. Ar esu labai prisirišęs prie savo kūrinių? Sudeginau ir visai nesigailiu, nes iš pelenų iškilo kitas variantas, atsirado kita kryptis. Tai buvo įvykis, pasitikrinimas.

Dabar ruošiamės Rasų šventei. Pasidarome talką, dirbame visą dieną, o paskui švenčiame. Apie mūsų Rasas režisierius Jonas Jurašas yra labai taikliai pasakęs: „Visos dienos darbas dėl penkių minučių laimės.“ Dvidešimt metų kūrėme Rasas, kol pavyko tai, ko norėjome.

Darai tik dideles skulptūras ar ir mažas? Ar turėjai parodų?

Daugiausia dideles… O parodų turėjau keletą. Daugiau tai buvo piešiniai. Bet parodos nėra mano tikslas. Aš ką noriu pasakyti, pasakau darydamas. Padarai skulptūrą ir ji jau gyvena savo gyvenimą. Kaip ir eilėraštis.

Rašai eilėraščius – esu girdėjęs skaitant. Apie ką jie? Ir ką dar darai?

Eilėraščiai apie moterį ir mitologiją. Groju armonika. Mano močiutė grojo armonika. Rita sako – imk armoniką ir grok. Turi mokėti! Paėmiau. Bandau groti pritaikydamas pianino principus ir neišeina. Gal tik po penkerių metų, kai atsisakiau visų tų principų, pasisekė. Dar dainuojam. Visi mes dainuojam. Ir mes, ir mūsų vaikai. Vaikai pasirinko muzikantų specialybes. Kristupas – baigė gitaros mokslus, o Kotryna – šiuo metu studijuoja džiazą. Kristupas buvo įkūręs savo grupę „Sidabro“. Folkrokas plius žemininkų poezija. Ypač Bradūno. Kotryna irgi „Sidabro“ grojo. Be to, jie visą laiką su „Kukumbaliu“. Jei Kotryna baigė muzikos mokyklą, tai Kristupas baigė dailės. „Kukumbalis“ jam buvo tapo muzikavimo mokykla.

Ar galėtum pasakyti, kas tave augino kaip menininką, suformavo kaip asmenybę?

Visi. Seneliai, tėvai, dėdės ir tetos, žmona ir netgi vaikai. Aš dėl jų labai stengiausi. Dariau visokius žirgelius, kitokius žaislus. Kai baigsim kalbėtis, galėsiu parodyti vaikų žaidimų erdvę, kur viskas mano rankomis padaryta. Kotryna labai norėjo ypatingos lovos – su feniksais. Padariau. Vėliau padariau ir mums. Iš ąžuolo, ornamentuota, visam gyvenimui užteks. Smagu kurti, smagu eksperimentuoti, kai nežinai, kur ta kūryba nuves. Kalbant apie žmoną galiu pasakyti, kad mums abiems labai pasisekė, kad dievai mus suvedė.

Turiu padaręs pavėsinę, kur dabar gyvena skulptūros, kurias atvažiavęs žmogus gali įsigyti. Kuo plačiau jos pasklis, tuo geriau. Aš vis galvodavau, kaip gyvena tos deivės ir dievaičiai. Galiausiai priėjau išvadą, kad jie gyvena tol, kol juos kas nors mini, prisimena.