Aldona Ruseckaitė

Iš spaudai rengiamos knygos „Naktiniai pokalbiai“. (Kunigų Juozo Tumo-Vaižganto ir Ričardo Mikutavičiaus gyvenimų paralelės)

POKALBIAI:

teatras, išpažintys, aistros

Kaip taręsi,  susitinka po savaitės ant Vytauto Didžiojo bažnyčios laiptų, vasara, vakaras šiltas, vėjas plaiksto jų retėjančius plaukus ir švelniai glosto veidus. Ir  jie nesitardami tęsia aną pokalbį.

                      -Dėl visko, bra, tekdavo aiškintis, – guodžiasi Vaižgantas, – ir dėl teatro. Mano laikais buvo uždrausta kunigams eiti į teatrą, o aš labai mėgau ir vaidinimus, ir koncertus. Juk savo kūrybos pradžioje ir pats rašiau scenos vaizdelius, visi jau svajojome apie vaidinimus, ogi nebuvo ką vaidinti, labai trūko komedijų, dramų, tai griebėmės rašyti: ir Juozas Vilkutaitis-Keturakis, ir Žemaitė, ir Bitė – Petkevičaitė, tik jiems geriau sekėsi negu man, aš negabus scenos menui, neišeina viską tinkamai sudėlioti, tai vėliau ir mečiau – nemoku tai nemoku, tegul kiti rašo. Tačiau teatrui smalsumas niekada neatslūgo. Mudu su Maironiu rizikuodavome, į visus spektaklius nulįsdavome, tyčia kartu nesėdėdavome, kad mažiau patrauktume dėmesį. Bet vis tiek kas nors įskųsdavo, tada gaudavau iš arkivyskupo laiškus. Štai 1928 metais mano ganytojas Juozapas raštu įspėjo, kad nelankyčiau teatro, nes tas lankymas neapsieina be didesnio ar mažesnio papiktinimo tikinčiųjų, o kadangi aš teisinausi, kad vaidinimai man reikalingi dėl literatūros dėstymo universitete, tad buvo keliamas klausimas – gal tuomet dėstymo turėčiau atsisakyti, nes  teatras nesuderinamas su kunigo misija. Tokie buvo mūsų laikai – juodašimtiški, panie… O jeigu arkivyskupas būtų suuodęs, kad aš Paryžiuje su Petru Klimu nulindau į teatrą nuogų moterų pasižiūrėti – tai jau būčiau  likęs be sutanos…

-Taigi vėl mudu, Vaižgantėli broleli, panašūs – ir aš esu didelis teatro fanas, iš jaunystės dienų važinėdavau į Vilnių, į Operos ir baleto teatrą, lankydavausi pas savo vaikystės bičiulį garsų solistą Eduardą, vieną kartą po Šekspyro „Otelo“ operos mudu  įsišnekome iki paryčių apie dramą, muziką, scenografiją, mano draugas net juokavo – taigi galėjai ir muzikos tyrinėtoju būti… Džiaugsmas yra tas, kad dabar jau niekas nedraudžia kunigams lankyti teatro, niekas neseka ir nepranešinėja, šviesesni mūsų laikai. O tu gi, kunige Juozai, dar ir recenzijas rašydavai apie spektaklius, apie solistus.

                      – Rašiau, panie, nes nebuvo kam parašyti, atsiliepti, vandenį sudrumsti, ogi, menininkams dėmesys labai svarbus, vertinau visada  geranoriškai, išgirdavau artistus, gal ir per daug, jau ir pasišaipydavo iš tų mano recenzijų, kad visas solistes lakštingalomis vadinu,  laukiau, kada priaugs tikrų vertintojų karta, tačiau nesulaukiau… O tada rašiau arkivyskupui Juozapui ilgiausią pasiaiškinimą, kodėl lankau teatrą, šiek tiek atgailavau, bet ir nepasidaviau, nes teatrą laikiau meno šventykla, teigiau: man būtų didelė asmeninė skriauda, jei mane per nevalią sulaikytų, kada vaidins prelato Jono Maironio parašytą Vytauto trilogiją. Pasiaiškinau ir  toliau vaikščiojau į teatrą iki kito skundo, tada vėl pasiaiškinu, ir vėl einu… Teko net pašventinti Kauno valstybinį teatrą, pasakiau tada ilgą kalbą, artistus vadinau švelniąja tautos dalimi, sakiau, kad artistas privalo būti mistikas, visada turėti vaizduotę, kad kūrėjas yra kentėtojas, kad artistai esą dvasios atstovai, ne kūno. O tada dar pabrėžiau, kaip aukštai meno šventykla sukimba su Dievo bažnyčia, ir linkėjau visiems tegaubia kiekvieną jūsų žingsnį Dievo dvasia, Aukštybių dvasia. Juk artistams ne po žemės dumblą voliotis skirta…

                      -Ogi ir aš, Vaižgantėli, šventinau vieną Kauno teatrą, atidarė naują, režisierius Stanislovas pakvietė, nors jis pats nebuvo katalikas, nuėjau, kalbėjau ir tikintiems, ir laisvamaniams – visiems. Laiminau jų ateitį, darbus, meną. Linkėjau, kad šio teatro aktoriai – pavadinau juos gandriukais – skraidytų su spektakliais toli po Europą, kad įkūnytų geriausią Lietuvos ir pasaulio literatūrą, juk ir Šekspyrą, ir Fiodorą Dostojevskį neįvertino amžininkai, pripažinimas atėjo daug vėliau, tad ir dabartyje reikia surasti geriausius kūrinius. Linkėjau, kad nustumtų nuo savęs visus nereikalingus dalykus, kurių aplinkui tiek daug, kurie veda į niekur, į tuštumą, o žmonėms reikia pagrindo po kojomis, jiems reikia išminties. Galop pabrėžiau visai nebijodamas kitokių pažiūrų ar įsitikinimų, kad teatras taptų šventove, kuri bylotų Evangeliją. Dar ir savo eilėraščių tąsyk paskaičiau, ugnies ir apeigos viduje laukiu, po tuštumos ir pilnumos skliautu, laukiu širdyje… Vėliau labai susidraugavau su šituo teatru…

– Įdomu, įdomu! Tu, kunige Ričardai, pasakojai apie Šekspyro „Otelą“, taigi ir aš žiūrėjau Šekspyro veikalus, statė juos tuomet Kaune, ir Henriko Ibseno dramas, ir lietuvių kūrinius. Studentams apie juos kalbėdavau.

                      -Taip, taip, ir mano laikais ir šie, ir kiti autoriai rodėsi scenoje, kai Kaune gyvenu, bėgu į visas premjeras, laimingas esu, garbinu teatrą – tą paslaptingą efemerišką meną… Tas pats režisierius Stanislovas pastatė Fransua Rablė „Gargantiua ir Pantagriuelį“, norėjau pamatyti, bet vis nesiryžau, ten žiūrovų labai mažai, visi gurkšnoja šampaną, tad susiorganizavome su bičiuliais – rektoriais, profesūra – ir su sava draugija pamatėme. Koks malonumas žiūrėti, kai tavęs niekas iš šalies netyrinėja… Vaje, broleli, vos nepamiršau pasakyti – taigi ir tavo kūrinius teatras stato, ir aš mačiau Šiaulių dramos teatre inscenizuotą apysaką „Dėdės ir dėdienės“ – puikus buvo pastatymas, ten ir tu pats buvai įtrauktas kaip veikėjas, aš net du kartus tą vaidinimą mačiau, žiūrėčiau ir trečią, pagavo tavo dvasią, tikrai pagavo…. Ir „Nebylys“ į teatro sceną jau perkeltas.

-Bra, čia tai naujiena! „Dėdės ir dėdienės“ scenoje, ir Severiutė su Mykoliuku išėjo vaidinti – nesitikėjau, įdomu, įdomu… Kai klausi, kunige Ričardai, ar norėčiau aplankyti savo muziejų – tai sakau, gal ir ne, bet šitą porelę ir Geišę scenoje būtų smagu pamatyti… O „Nebylys“ – čia jau man baisu, kaip jis ten scenoje jaučiasi? Tai mano vėlyvųjų gyvenimo metų pašėlęs kūrinys, aistros, nuodėmės, jo gal nė nenorėčiau žiūrėti, per daug jaudinčiausi… – svarsto Vaižgantas.

-„Nebylys“ įdomiai talentingo režisieriaus pastatytas, pelnė daugybę visokių apdovanojimų, buvo aptarinėjamas, recenzuojamas, tavo, broleli, vardas pagarbiai skambėjo tarp lūpų…

Staiga Vaižgantas ima juoktis – garsiai ir skambiai, pašnekovas Ričardas net sutrinka, nustemba, laukia, ką besijuokiantysis pasakys.

• Tai sakai, panie, ir mane kaip veikėją į sceną išvedė. Ogi man ne naujiena, nes mano laikų satyros teatras „Vilkolakis“ dažnai mane patį vaidindavo. Bet man satyra ir visokios pašaipos labai prie širdies, nulįsdavau į jų vaidinimus, žiūrėdavau, garsiai replikuodavau. Jiems net savo sutaną ir akinius paskolindavau, o jie rupūžiokai iš rūbinės nukniaukdavo ir mano katiliuką, žiūriu – savo akimis netikiu, bet juokas ima… Sakyki, Ričardai, ar mėgsti satyrą, humorą, pokštus, anekdotus? Aš tai labai šio žanro pasiilgdavau ir nuo „Vilkolakio“ pastatymų niekas neatbaidydavo, net vyskupas…
• Brangus broli, mėgstu gerą humorą, tik pats anekdotų nemoku, iškrenta iš atminties… Bet juoko jausmą turiu, tikrai turiu. Ogi koks mudviejų įdomus susidūrimas ties „Vilkolakiu“, Kaune yra vaikų ir jaunimo teatras „Vilkolakiu“ pasivadinęs, tad jame pagal mano knygos „Poterių upė“ eilėraščius pastatė spektaklį, buvau sujaudintas, gyriau jaunuosius artistus, nors nelengvi tie mano tekstai…
• Taigi, girdžiu, kad tavo eilėraščiai filosofija kvėpuoja. O aš buvau ir Filharmonijos narys (Nr.180), kurios uždavinys rengti muzikos simfonijas, lankiau koncertus, vėlgi aiškinausi arkivyskupui – negi turėčiau muzikos klausyti kur nors per tvorą… Muziką labai mėgau, ji mane atgaivindavo.

                      – Koncertus… Aš irgi ruošiau koncertus su talkininkais, bičiuliaujuosi su talentingu kompozitoriumi Giedriumi, tad mudu parengėme programą: „Mirties vilties veidai“, mano eilėraščiai, jo muzika, publikai labai patinka, pasirodome ir pas gerą bičiulį režisierių Stanislovą nedideliame, bet jaukiame teatre, ir kitose vietose, po Lietuvą pavažinėjame. Esu laimingas tarp tokių savų žmonių.   Dvasios punktyrai jau turbūt iki begalybės… Brangus klasike, nepyk, drįstu paklausti, kaip tau pavyksta taip giliai įlįsti į žmonių, tai yra savo veikėjų psichologiją, aistringai išreikšti jų veiksmus, juk kalbėjome apie moteris, nepažįstame jų, o pavaizduoji lyg pažintum visas meilės gelmes? Juk tas Jonas iš „Nebylio“ – kaip stipriai jį sukūrei…

                      Vaižgantas neskuba į šį klausimą atsakyti, šelmiškai šypsosi, sako:

• Ar tu, panie, per vaidinimų pertraukas bendrauji su moterimis, ar kur bufete slepiesi?
• O, žinoma, kad bendrauju, būriu sustoję kalbamės, pokštaujame, pasimatymus skiriame – į rimtas temas nelendame, bet kodėl klausi, brangus bičiuli?
• Aš prisimenu daug linksmų dalykų iš teatro lankymo. Juk publika vieni kitus pažinojo, vis tie patys lankytojai, tai ir mane moterys per pertraukas apsupdavo būriu, išdrįsdavo klausti, kodėl mano tokie skaistūs skruostai, kokia paslaptis, joms atsakydavau: aš kiekvieną rytą gerai nusiprausiu šaltu vandeniu ir muilu.  Daug juoko būdavo. Tavo, panie Ričardai, klausimas apie aistrų įkūnijimą yra gana keblus, matyt, turiu lakią vaizduotę, stebiu žmones ir  atvirai, bra, prisipažinsiu – kartais remiuosi išpažintimis, nusidėjėliai prie klausyklos dažnai būna atviri, tarsi iš naujo pergyvena savo jausmus, įsijaučia, ir verkia, ir kartais juokiasi, juk pats žinai… Tai ir panaudojau kūryboje, juk perkuriu, paslapčių neišduodu.
• O, Vaižgantėli, išpažintys – nepagalvojau… Išties prozininkui gali būti medžiaga, poetui – tai ne, eilėraščiai per save eina, per širdį, iš gyvų versmių plūsta ir plūsta…

Šį vakarą jie išsiskiria tarsi vidury pokalbio, net neatsisveikinę, nieko nesusitarę.

Mildos Kiaušiutės nuotr