Joana Mikalauskaitė

Sapnų globėja

senolėlė motina gėlėta skarele

užklojo mylimo pavargusią širdį

paglostė lopinėlį purios žemės ir

tyli tvirta nušlepsėjo

pernelyg dideliais batais

švelnia kupra nusilenkusi

Birželio žolynams

gydantiems žemės žaizdas

Šalia

kai jūs gulite taip tyliai

o virš jūsų boružės

naująjį dangų piešia

svarstau

ar atleidai jam

gal vis dar ne

tavo kryžius

šiek tiek

nusisukęs

Gyvastis

tylos smilteles renku

į kambario taupyklėlę

pravers toms dienoms

kai mintys kurtins širdį

vabalo šešėlis

perskrodė gėlę

už lango voras paliko

murzinus išplyšusius namus

mažieji abejingi

sėkmei praradimams

jiems rūpi ar šiltas kūnas

kai nutupia ant manęs

Kalėdos. Atlydys

parnešėm iš lauko mišką

papuošėme

kaip mūsų protėviai

gebėjo gimdyti gražius vaikus

būdami medžiais

už lango nuo stogo

paspartintai kapsi lašai

kapt kapt kapt

taip įsčiose skuba

ką tik užgimusi

žmogaus širdis

Gimimo diena

ji padovanojo dangų

gabaliuke ledo

tekėjo per tavo delnus

kartu su visom pranašystėm

apie besiartinantį pavasarį

kuriam kasmet nespėji

pasiruošti

baltai juodas vaikystės laukas

tarsi gandro pamestas sparnas

o jau laikas gimti laikas

tik niekaip negali priprasti