Po Lietuvos kultūros tarybos rezultatų paaiškėjo dar 12 būsimų „Slinkčių“ knygų

Antroji metų pusė „Slinkčių“ komandai bus itin produktyvi – iki metų galo pasirodys dar 12 Lietuvos kultūros tarybos remiamų knygų. Dalinamės trumpais, įvairovę išryškinančiais anonsais.

Po Lietuvos kultūros tarybos rezultatų paaiškėjo dar 12 būsimų „Slinkčių“ knygų.

Poezija:

Salio Šemerio poezijos rinktinė (sud. Linas Daugėla, įvadinio straipsnio autorė dr. Aistė Kučinskienė). Kaip ir kiti keturvėjininkai, eilėraščiuose Šemerys daug šmaikštauja, ragina keisti pasaulį, griauti nusistovėjusią tvarką, kurti nauja, eilėraščiai kupini avangardui būdingų retorinių sušukimų, įvairių frazių, dažnai imasi ir binkiškai rimuoti, be to, jo eilėraščiai dažnai tampa sodrūs metaforų, tad jis išskirtinai iš kitų keturvėjininkų jungia ekspresionizmą, stiprią raišką ir veržimąsi su simbolistiniais vaizdiniais.

Vitalijos Bogutaitės poezijos rinktinė (sud. Martynas Pumputis, įvadinio straipsnio autorė – dr. Žydronė Kolevinskienė). V. Bogutaitė – viena ryškiausių išeivijos poečių. Jos kūryboje reiškiasi bežemių pasaulėjauta, išeivių lemties, atskirties nuo gimtosios kultūros refleksijos, kartai būdinga netekties, skausmo, nepritapimo tema. Tačiau dėl reiškiamo egzistencinio nerimo eilėraščiai įgauna nuo laiko ir erdvės nepriklausomą aktualumą – nesijaučia nė kiek pasenę dabartiniame poezijos kontekste.

Edmundas Kelmickas – „Atminties kalėdojimas“. Rinktinėje publikuojami eilėraščiai iš 3 bibliografine retenybe tapusių poeto knygų: „Durys už durų“ (1983), „Smėlis ant slenksčio“ (1987), „Žiemos parafonija“ (1997), o ją palydės paties poeto parašyta įvadinė esė.

Vytautas Kaziela – „Juodi išbaidyti žvėrys“. Pagrindine eilėraščių rinkinio tema tampa žmogiškosios egzistencijos trapumas ir neapibrėžtumas tamsos kupiname pasaulyje. Poetas gilinasi į žmogaus vidinį pasaulį, atskleidžia kovą su savimi ir aplinką, beprasmybės jausmą. Ypač ryški ir viena svarbiausių temų – susidūrimas su mirtimi, šio susidūrimo fone drąsiai, nesidangstant filosofiniais nėriniais apie amžiną gyvenimą, išsakoma mirties ir nebūties baimė.

Gvidas Latakas – „Gavendos“. Šioje poezijos knygoje G. Latakas ir toliau sėkmingai demonstruoja savo vaizduotės galimybes. Tekstus vienija lyrinis subjektas, kuris perpasakoja matytus ar girdėtus nuotykius. Susišaukimai tarp gavendų suteikia knygai konceptualumo ir vientisumo jausmą.

Alina Borzenkaitė – „Laikrodininkas buvo girtas“ (darbinis pavadinimas). Vienas laukiamiausių poezijos debiutų. A. Borzenkaitės eilėraščiai pasižymi pastabumu detalėms, subtiliu humoru, juose persipina miesto gyvenimo stebėjimas ir archeologiniai, istoriniai, netgi paveldosauginiai motyviai. Eilėraščiai liudija – viskas yra vienis, o šiuolaikinis žmogus turi gebėti aprėpti viską, istoriją perleisti per asmeninę patirtį, sujungti skirtingus vaizdinius ir taip pasaulį išgyventi dar tikriau, aštriau, ryškiau.

Marija Dejanović – „Duonos etika ir arklys“ (vert. Kristina Tamulevičiūtė) – debiutinė garsios kroatų poetės knyga. Tai ekofenimistinė kilmės istorija, prisodrinta slavų mitologijos, žodinės tradicijos ir tikrų istorinių įvykių. Įdomu tai, kad poetės eilėse aptinkami tamsūs tautosakos motyvai atpažįstami ir šiuolaikinių apdovanotų lietuvių poečių Linos Buivydavičiūtės, Kristinos Tamulevičiūtės, Aušros Kaziliūnaitės tekstuose. Tai parodo, kad Europos poetinis laukas itin glaudžiai susijęs, todėl M. Dejanović kūryba neabejotinai sudomins lietuvių skaitytojus.

Proza:

Julija Iliukha – „Mano moterys“ (vert. Donata Rinkevičienė) – prozos apie Ukrainos moteris po 2022 m. vasario 24 d. rinkinys. Jį sudaro 40-ies moterų, kurių gyvenimą pakeitė karas, istorijos apie netektį, skausmą, vienatvę, pasiaukojimą, kerštą, meilę, viltį, gyvenimą. Ukrainoje „Mano moterys“ išrinkta geriausia 2024 m. knyga.

Tõnu Õnnepalu – „Rojus. Paribio valstybė” (vert. Danutė Sirijos Giraitė) – du didelio pripažinimo Estijoje ir Europoje sulaukę romanai. „Paribio valstybė“ – pirmasis kūrinys atgavusiose nepriklausomybę Baltijos respublikose, tiriąs, kokį poveikį mums daro Vakarai. Jis parašytas laiškų forma. Laiškų autorius, pagrindinis veikėjas – atvykėlis iš Rytų Europos. Romane įtaigiai vaizduojama Rytų ir Vakarų Europos kolizija, bandoma atskleisti Rytų europiečių savimonę ir pereinamojo laikotarpio sukeltą dvasinę reakciją. Tuo tarpu „Rojuje“ laiškai realistiškai ir kartu mitologiniu Biblijos stiliumi pasakoja apie autorių, atokų Hyjumos salos kaimą ir jame gyvenusius žmones. Tõnu Õnnepalu spalvingai vaizduoja tą vienišą vietą, jos gamtą ir metų laikus, vis dar archajišką Rojaus gyventojų būtį, taip pat aprašo džiugius įvykius, kai Estija atgavo nepriklausomybę.

Proza vaikams:

Aidas Jurašius – „Prakąsti obuoliai“ (darbinis pavadinimas) – apysaka 16-18 metų paaugliams. Siužetas vystomas dviem lygmenimis. Pirmajame – „realistiniame“ – lygmenyje iš septyniolikmetės merginos perspektyvos atskleidžiama, kaip dabarties paauglys reflektuoja socialinę trintį, byrančią tėvų santuoką, atsakomybę ir jaunatvišką maištą, seksualinės tapatybės paieškas. Šalia to paraleliai vystomas antrasis – „filosofinis“ – siužeto lygmuo: pagrindinė herojė netikėtai pradeda gauti anoniminius elektroninius laiškus. Šie laiškai, jos įprastam pasauliui vis labiau grimztant į chaosą, pamažu tampa vieninteliu stabilumo inkaru kasdienybėje.

Aušra Kaziliūnaitė – „Lapė Pavydnikė ir Kiškis Plepys eina į svečius pas Skorpioną Joną“ – pirmoji žymios poetės, filosofės knyga vaikams (6-8 metų). Joje postmoderniai dėliojamas herojų pasaulis, laužomi į kultūrą įaugę vaizdiniai ir situacijos. Ironiškas tonas nuo pat pradžių tarsi kviečia žaisti, nerti į vaizduotės pasaulį ir peržengti įprastas tikrovės ribas. Lapė čia turi kiškio ausis, kranklio snapą, katino kojas ir gyvena ji daugiaaukščio bute, kuriame auga medžiai, teka upelis ir noksta uogos. Tai fantazijos šėlsmas, kuris išjudina nusistovėjusius pasaulio standartus.

Monika Baltrušaitytė – „Į pasaulį žiūri gyvatyčiai“. Pirmojoje autorės pasakų knygoje, įkvėptoje pokalbių su savo vaikais, prabyla raganos ir žalčiai, voverės, kiaunės, kobros ir netgi biotualetas. Pasakose dokumentuojama visų vaikysčių tikrovė, kupina stebuklų, magijos., Raganos, beje, nėra jau tokios blogos – viena nuodingus obuolius vaikams dalija tik iš įpratimo, kita nepažįsta grybų, nors labai mėgsta keptas bulves su grybų padažu, trečia gyvena spintoje ir sprendžia kryžiažodžius, o ketvirtoji kartais įsilaužia į vaikų darželius per pietų miegą.