Regina Katinaitė-Lumpickienė

ŽALA PRE SLINKSČIA

eilėraščiai aukštaičių uteniškių tarme

***

neprais mana kalba šių denų čysčiaus                                                                                                      ale neišimsiu žodžių iš sava mirusias mačiutes dainas

neaždrausiu susiedam šnekėtis tarmi

nesarmatysiu kad šnekoj šitek daug svetima krašta žodžių

abe anys liudija mūsų gyvenimus, mūsų istorijų

neskaitysiu niekam pamokslų kas gerai, a kas nevalnia

tik džiaugsiuos kaip vaikas kad mūsų sanoji kalba gyva

kad pulkelis jas žodžių nutūpe mana ailėraščiuos

jeg išbraukys juos kadu ar sudegins svieta teisieji

gal liks ben žodis a gal visas lapas

ar kur ažsimetus knyga

žodžiai gi kaip žala – ir pra akmenį kalas

***

rugsėja žvaigždes trotina širdį

imk ir simk nars reškučiam ir neškis

ir barstyk in dirvona aždek žiburėliais in medžių

ir tumsiausiam lungi

kur privarga jau laukt

davanok kam tik nori

kam raikia

ir visatas audžiunčiam šviesiųjų pusį

ir ainunčiam sava nakčiu

***

buva čėsas

kai aradijas dainuodava

kad ir Marsi baltas obelys žydes

razam niūniuodavau svarstydama

kaip raiks tas obelis pasadint

dūšiaj numaniau – nu negali teip būt

ale vis tiek kaip gražu

gal viskas gražu, ka negali būt

***

nigdi nebuvau lyguma

gal terp kalvų išaugus

nemakėjau

saka lygumoj laisvas vėjas

a par mum vis atsimuša

tai in akmenį tai in kalna viršūnį

saniai visas linijas jau suskirtį

arba išsitrynį

tiek ta kelia – par sakala plūksnų

***

auga pre slinksčia žala

pati stipriausia

pa sauli

pa metų virtinem nuplasnojunčiam

Paukščių Taku

mìndama auga

nebemìndama

praauga slinkstį duris ir lungus

ir atsminimus

Iš ažkalbėjimų

vaikel

šitas skrynelas nerūšiak

išlaisi svetimų sopį –

raiks su sãvim pasimt

ar pakelsi ar paneši

tai tik ištol atroda

kad sunkiausia yr tau

da nežinai kų kitas nešioja

Adolfo Sinkevičiaus nuotr.