2025-02-09

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

JUOZAS ŠIKŠNELIS

PAISTALIOJIMAI APIE GYVENIMO SPALVAS

PULTI

Vos ištarus šį žodį atmintyje suskamba: „pulkim ant kelių visi krikščionys didžiai ištroškę Jėzaus malonės“. Taigi puolama ant kelių ko nors prašant, pavyzdžiui mylimosios (dabar reikėtų sakyti: mylimųjų) rankos, atleidimo prisikiaulinus, pasiduodant išgirdus komandą: ant kelių, rankas ant sprando. Puolama ant kelių, ką nors pametus, kuo brangesnis daiktas, tuo žemiau puolama. Puolama, bet ne ant kelių, gal greičiau ant pilvo, kai iškrypstama iš doros kelio ir nueinama šunkeliais.

Tai tik viena šio veiksmo pusė susijusi su atgaila. Kita priskiriama jausmams. Puolama ant kaklo, kai dviejų žmonių draugystėje priartėjama prie tam tikros ribos. Kabinamasi ant kaklo, kai viena pusė trokšta, o kita ne. Puolama į glėbį, ilgai nesimačius. Puolama slėptis nenorint matyti.  Karštligiškai puolama nusimetinėti drabužius, kai reikalas pribręsta. Puolama teisintis, sakant teisybę arba akiplėšiškai meluojant. Puolama išsisukinėti slepiant galus. Puolama neigti akivaizdžius dalykus. Puolama prisiekinėti konstitucija, šventu raštu ar vaikų sveikata.

O smurtas artimoje aplinkoje? Nesinori net pradėti, nes jei tikėti reklama tai kas trečia moteris nuo jo kenčia. Eidamas gatve skaičiuok: vienas, du, trečia su mėlyne paakyje ir t.t.

Toliau puolimas susijęs su agresija. Puolamas priešas. Plačiu ar siauru frontais. Puolamas negražiai pasielgęs kaimynas arba agresyvus kaimyno šuo puola niekuo nekaltą pilietį. Plėšikas iš patiltės puola brangiais rūbais apsirėdžiusį pilietį. Išauklėtas jaunuolis puola padėti senutei pereiti gatvę ar panešti nešulius. Būna, kad su nešuliais nueina tolyn, palikęs raudančią senutę. Psichopatriotų minia puola mažumas tiek seksualines, tiek rasines. Yra tam tikra grupė žmonių, tikinčių, jog žemę nuolatos puola ateiviai.

Neužtektų septynių buivolo odų aprašyti, kiek ir kokių puolimų sutinkame gyvoje gamtoje. Daržus puola šliužai atkeliavę net iš Amerikos, sprendžiant iš pavadinimo, bulves Kolorado vabalai irgi iš tenai, sodus puola šalnos ir kitokie kenkėjai, miškus tipografai. Vietines žuvis vidaus vandenyse puola invazinės, vietines medžių rūšis išstumia invaziniai, kuriuos už didelius pinigus perka valdininkai ir kaišioja kur papuola taip, neva, plėsdami žaliuosius plotus.

Akylesni skaitytojai tikriausiai bus pastebėję, kad šiame tekste vardijami tik puolimai, bet nei žodeliu neužsimenama apie apsigynimą nuo užpuolimo. Pasakysiu visiškai atvirai, nieko neslėpdamas ir daugelį jūsų nuvildamas: nėra universalios priemonės apsiginti nuo užpuolimo. Čia netinka krikščioniška „atsuk dešinį skruostą“, nes tai tiesioginis smurto skatinimas, netinka nešioti registruotą ar ne šaltąjį, ar karštąjį ginklą, nes tavo savigyną apsukrūs advokatai lengvai pavers agresija, netinka ir Van Damo kovos įgūdžiai, nes lygiai taip pat gali likti kaltas. Išeitis viena: nelauk, kol užpuls, pulk pirmas ir ieškok apsukraus advokato.

SKRIAUSTI

Tai primesti savo valią kitam asmeniui. Sėkmingiausiai sekasi skriausti silpnesnius – tiek fizine, tiek socialine, tiek psichologine prasme. Pranašesniems už save patartina duoti kelią ir veikti už nugaros, tai yra išbandytu partizaniniu metodu. Asmuo gali skriausti kitą asmenį, jų grupę ar net visą šalį, jei užima toje šalyje aukščiausią valdžios postą. Gyvenime taip surėdyta, kad nėra ir tikriausiai jau nebus valdžios, kuri ko nors neskriaustų – nuskriaustų toli ieškoti nereikia, jų niekada netrūksta. Prisiminkite mitingų šūkius: „visa valdžia – vagys“. Įrodymų nėra, bet kam jų reikia, juk ir taip aišku.

Tėvai skriaudžia savo vaikus: apkarpydami kišenpinigius, reikalaudami grįžti namop iki aštuntos vakaro ir taip toliau, kol ateina laikas pasikeisti rolėmis ir vaikai ima skriausti tėvus.

Likimas skriaudžia be pasirinkimo, karmos dėsnis veikia, bet ne visais atvejais.

Gamta skriaudžia nepasiturinčius, kurie visus metus taupo atostogoms prie jūros, o nuvykę tik vieną dieną lepinasi pliaže, nes kitomis dienomis lyja.

Didžiosios valstybės skriaudžia mažesniąsias, didžiosios korporacijos skriaudžia mažesniąsias, didieji prekybos centrai skriaudžia mažesniuosius, vienu žodžiu, prieš vėją nepūsk – pritruks oro.

Žmonių tarpe ne visada didesnis gali nuskriausti mažesnį, čia lemia ne ūgis, o smūgis.

Įdomu būtų patyrinėti koks procentas skriaudėjų daro tai sąmoningai, o koks nesuvokia, jog elgiasi neetiškai.

Gali būti šventasis ar tik palaimintasis, bet būna momentų, kai imi ir nuskriaudi nekaltą: pagalvok, kiek skruzdžių ir dar mažesnių vabalėlių žūva po tavo kojomis, kiek žolės stiebelių sutrypi, kiek kubinių metrų tyro oro įsiurbi į save?

Kiek elgetų gatvėje lieka be tavo aukos ir gailesčio?

Kiek reikalingų projektų kuriamų iš labdaros lėšų nesulaukia tavo paramos ir lieka neįgyvendinti?

Kiek visuomenei aktualių peticijų nesulaukia tavo parašo ir lieka tik popieriuje?

Teisybė ar ne, bet ėriuką visi skriaudžia, nes jis tyli.

Turtingas ir dosnus gali kitus apdovanoti savęs neskriausdamas, bet ar tokių dar taikosi žemėje?

Dievas nenuskriaudė sveikata, bet pagailėjo proto.

Neskriausk kitų ir tavęs kiti nepagailės – tiesa užrašyta aukso raidėmis.

Nori nuskriausti save – laikykis dietos, mesk rūkyti, atsisakyk alkoholio.

SKRISTI

Norint skristi reikia sparnų, turint sparnus, patartina patikrinti ar jie kaip Ikaro, nėra sutvirtinti  vašku. Kas atsitiko Ikarui, daugeliui mūsų žinoma iš mokyklos laikų.

Laimingi skrenda be sparnų, o nelaimingi sliūkina sparnus vilkdami purvina žeme.

Skrendama, paprastai, į laimę, nelaimė, paprastai, pas mus atskrenda savais sparnais. Skristi galima greitai, lėtai ir iš viso neskristi, laukiant palankaus vėjo, oro ar tinkamo reiso patogiu laineriu.

Skraido ne vien laimingieji, džiugios žinios, kosminiai laivai su komerciniais turistais, bet ir akmenys į langus ar judančius taikinius, be to dar skraido strėlės, ietys, kulkos, patrankų sviediniai, raketos, atominės ir paprastesnės bombos.

Skraido beveik visų rūšių paukščiai, net dinozaurų padermėje buvo skraidančių, neskraidantys turi sparnus, bet naudoja juos tik trumpiems skrydžiams.

Yra padermė žmonių, skraiduolių. Vieni skraido nuo simpatijos prie simpatijos, ieškodami idealo ar turtų, kiti skraido iš vieno darbo į kitą darbą, aiškindami nepakeliamomis sąlygomis, nepalankiu mikroklimatu ar dar šimtais savo elgesio pateisinimų.

Dar neseniai mes matydavome plokščią žemės vaizdą, dabar atsiradus dronams vis dažniau mums ją rodo iš paukščio skrydžio. Pasikeitus žiūros taškui, sumažėjo tikinčių, jog žemė plokščia.

Skraidyti galima visoje erdvėje jei koks diktatorius ar apsidraudėlis nepaskelbia virš savo urvo neskraidymo zonos. Tada jau laikykis netyčiomis ten užklydęs, nes pamiršta pasakyti, jog ne viskas skrenda horizontaliai ar vertikaliai žemyn, yra pragaištingų išradimų, kurie savo mirtinai pavojingus „žaisliukus“ siunčia vertikaliai aukštyn, tai vadinasi „žemė oras“.

Skristi galima į kitą miestą, kitą valstybę, į niekur ir į dausas. Visi išvardintieji, išskyrus paskutinius skraiduolius, dar gali sugrįžti atgalios.

Svarbu, kad išskridus pavyktų pasiekti numatytąjį tikslą ir nusileisti reikiamame aerodrome, o ne kaimyninėje šalyje. Svarbu, kad padarius gerą darbą, pavyzdžiui pervedus per gatvę senutę, neimtų atrodyti, jog tai pakankamas pagrindas išaugti angelo sparnams. Tokiems piliečiams bandymas skristi baigiasi nusileidimu dausose.

Nors iš pirmo žvilgsnio dangaus erdvė – beribė, visgi tam tikros eismo taisyklės egzistuoja, pabandyk jų nepaisyti ir kadaruosi ant aukštos įtampos linijos mėlyna liepsnele rūkstančiu kailiu.

Ir prisimink, kad ir kaip „reikėjo berniukams beribio dangaus“, žemės traukos nenugalėsi, ji taip lengvai nepaleidžia iš glėbio savo vaikų.

ŠOKTI

Pasirinkimas neribotas, nes šokti galima į aukštį, žemyn, į šonus, atgal, iš lėktuvo su parašiutu ir be jo, šokti į akis, o už akių galima tik apkalbėti, šokti galima sportinius, linijinius, Lotynų Amerikos ir kitokius šokius. Su partneriu, partnere, su žmogumi ir su žmoga – Lietuvos įstatymai nereglamentuoja partnerio pasirinkimo. Šis veiksmas slepia savyje nemažai pavojų ir rizikos. Nustebote? Ne malonumą, o riziką? Taip, taip, rizika ne laiku ir ne vietoje susijaudinti, įsimylėti, pamesti galvą ir palikti šeimą, pagaliau užsikrėsti kokia limpama liga, net neminint apie realią grėsmę pakeisti savo seksualinius polinkius.

Gerai, jei šokant į aukštį prisižeminimo vietoje laukia krūva minkštų čiužinių, o jei betoninės ar medinės grindys? Apskritai, šuolis į aukštį yra patrauklus tik tarnyboje, kada pajunti po savimi minkštą ir patogią su daugybe papildomų funkcijų kėdę. Tik tokiu atveju reikia giliai įsidėti į galvą, kad kilti aukštyn yra kur kas sunkiau nei šokti žemyn, todėl kategoriškai nepatartina tarp viso kito atsidūrus viršuje nešokinėti į akis dar viršesniems, nes gali užtekti vieno kartelio, kai viskas apsisuks šimtu aštuoniasdešimt laipsnių ir vienu ypu nušoksi žemyn. Be parašiuto, be pusės metų išeitinės, kaip neseniai vienam tokiam generaliniam direktoriui teko, jis nešokinėjo niekam į akis tik tapo atpirkimo ožiu. Su tokia išeitine ir aš sutikčiau tapti atpirkimo ožiu.

Šokti priešais judančią transporto priemonę, nesvarbu: vaiko vėžimėlis, dviratis, paspirtukas, mopedas, motociklas, automobilis, traukinys ar netgi kosminis laivas, nepatartina, nes net pašlijusiu stogu piliečiui turėtų būti aišku, jog svorio kategorijos ir iš to išplaukianti inercijos jėga, nėra lygios.

Šokti žemyn, tarkime iš meilužės buto, netikėtai sugrįžus jos vyrui, patartina tik tuo atveju jei butas ne aukščiau pirmojo aukšto, nusileidęs žemėn šalin nueisite švilpaudamas, bet  savo kojomis. Jei butas aukščiau šalin nuvažiuosite greitosios pagalbos vėžimėliu arba įpakuotas į lavonmaišį. Prisiminkite: tik vienas iš šimtų tūkstančių šokdamas iš devinto aukšto sveikas pasiekia žemę.

Šokti atgal, kai jau esi padaręs ne vieną ryžtingą žingsnį pirmyn, gali tik drąsūs, strategiją ir taktiką išmanantys, bet nebūtinai skaitę Lenino veikalą “Du žingsniai pirmyn ir vienas atgal“. Išstudijavę šį veikalą netoli tenuėjo.

Tikriausiai tarp visų šokinėjimų pats gudriausias yra šokinėjimas vietoje, kitaip sakant vaidini šokantį stovėdamas lyg įkastas tvoros stulpas. Ir visi tuo tiki.

Daugiausia perspektyvų turi bandymas iššokti aukščiau bambos. Būkime teisingi, praktiškai to padaryti nei vienam dar nepavyko, bet juk joks Europos Sąjungos grėsmingas teisinis dokumentas nedraudžia bandyti iššokti aukščiau bambos.

ŠLUOSTYTI

Dažniausiai šį veiksmą panaudojame šluostydami kitiems nosis. Gink Dieve, ne tiesiogine prasme, nebent tai būtų nuosavas snargliuojantis kūdikis. Nosis šluostome kaimynams, statydami aukštesnius namus, pirkdami prabangesnes mašinas, netgi kapinėse lenktyniaudami paminklais artimiesiems. Nosis ypatingai mėgsta vieni kitiems šluostyti pramogų sferos veikėjai, besiturškiantys portalų balelėse. Vienas puikuojasi nauja mašina, kurią pasipuikavęs grąžina į saloną, kitas egzotiška kelione, trečias dar egzotiškesne. Ir jei pavyksta surinkti daug patiktukų, apima begalinis pasitenkinimas, o neretai net orgazmas. Galima drąsiai teigti, jog nosies šluostymas artimui savo yra savotiškas visuomenės pažangos variklis. Klausimas tik kur link varo laivą pukšėdamas toks variklis? Ar toli nuplauksime, ar neužneš ant seklumos, rifų? Manyčiau, kad atsakymui neapsimoka aušinti burnos.

Kad šį veiksmą dažniausiai atlieka valytojos irgi nėra reikalo aiškinti, bet tai vyksta realiame, kasdieniniame gyvenime. Politikoje visai kitaip. Ir dėsniai kiti, ir santykiai, jau nekalbant apie madas. Politikas, turiu galvoje rimtą politiką, valgantį sočią politinę duoną, turi giliai įsidėti į galvą, kad negali pasitikėti valytojomis, nesvarbu, kokią algą joms mokėsi kaip universiteto profesoriui ar ne ką daugiau. Politikas pats privalo nusišluostyti savo pridirbinius, nes priešingu atveju yla atras laiką išlįsti iš maišo. Dažniausiai prieš rinkimus arba jų metu. Prisidirbai – šluostyk nusukęs šalin nosį ir prisimerkęs, o dar geriau dairydamasis ar niekas neseka. Kita vertus, gal prisimerkti nereikėtų, nes kažkur netoliese konkurentas gali užsiimti tokiu pačiu veiksmu, tad pravartu tai fiksuoti ir atėjus momentui paviešinti. Blogiausia politikoje, kad gali nesudėtingai nušluostyti veiksmus, bet ką daryti su ne vietoje ir ne laiku išsprūdusiais ir kontekstą gadinančiais bei mundurą teršiančiais žodžiais? Seilėtą burną gali nusišluostyti drėgna ar sausa servetėle, o kaip nušluostyti žodžius, kuriuos tau paskui konkurentai ar opozicija prikaišios visą politinį gyvenimą? Štai problema, kaip pasakytų Danijos princas. Na, niekas neišrado prietaiso panašaus į dulkių siurblį, kuris gaudo pasakytus žodžius. Tad belieka nemirkčiojant, o žiūrint tiesiai tautai į akis neigti juos sakius. Stenkis net suprakaitavęs, kai koks nors žurnaliūga ima ir įjungia diktofoną su tavo gėdingu įrodymu. Šluostykis toliau teigdamas, jog tai paimta iš konteksto, sumontuota ir apskritai čia ne tavo balsas.

Rūpinantis savimi, nereikėtų pamiršti šluostę pasiūlyti ir viršesniam už save, jei nepasitaikys kiaulės snukis, už paslaugas grąžins dešimteriopai – gavus seime daugumą paskirs ministru ar bent viceministru.

Kitaip sakant šis veiksmas daugiafunkcinis, tik netingėk, tik nesibridink, tik paprakaituok ir būsi ant arklio, ką ten gali žinoti, gal net ant balto, kaip Želigovskis. O jei suabejosi, patingėsi – suskilusi gelda po nosimi garantuota.

SLYSTI

Slysti tai veiksmas, kada viena ar abi kojos pataiko ant slidaus paviršiaus, o kūnas iš inercijos neišsilaiko vertikalioje pozicijoje ir atsiduria horizontalioje. Šis bandymas paaiškinti paprasčiausią veiksmą dar kartą įrodo, kas yra slydimas, bet apie tai kiek vėliau. Paslysti galima visur, net lygioje vietoje. Garsiausia paslydimo lygioje vietoje istorija nutiko vienos partijos lyderiui, palikusiam savo automobilyje dėžutę nuo konjako butelio pilną banknotų arba sveikatos apsaugos ministrei visai Lietuvai apskelbusiai, kad yra davusi kyšį daktarui. Tokių istorijų begalės, bet ne vieta ir ne laikas jas prisiminti.

Taigi paslysti galima lygioje vietoje, jei viena koja pataikai ant slidaus paviršiaus ar ant slidaus daikto, chrestomatiškai būtų banano žievė, bet gali būti ir ledo gabaliukas, sniego gniūžtė ar palietas aliejaus šlakelis, net vandens balutė. Būna, bet tik pasakose, kai žmogelis paslysta ant penkiasdešimt eurų. Nustebote, sakote pinigai neslidūs. Klystate, kitaip jie taip lengvai neslystų iš rankų, įžengus į parduotuvę.

Paslysti galima kojai užkliuvus už nelygaus paviršiaus, ypač, jei į tikslą žengi lydimas ne maršų, o laidotuvių muzikos ir kojas kilnoji ne kaip išmuštruoti garbės sargybos kuopos vyriokai, o kaip galudienis seniokas.

Tarp aukščiau išvardintų daiktų, kurie pasiunčia stačią žmogų į horizontalią padėtį, yra ir išmatos, švelniai kalbant, jos gali būti šunų ir kitų augintinių bei žmonių, kurie sąlyginai gali vadintis tokiais, jei tuštinasi viešose vietose ant tako. Šis paslydimas yra pats nemaloniausias, ir nors reputacijai nepakenkia, bet drabužiai nukenčia.

Ne visada paslydimai neša nuostolius, praradimus, sutrenktus sėdmenis, sukratytus smegenis. Pavyzdžiui studentams kartais pavyksta praslysti pro kirvių kirvį profesorių ir gauti normalų pažymį nesimokius. Tai istorija irgi iš pasakų srities, bet stebuklų gyvenime taikosi. Kitaip sakant, neteko girdėti, kad kupranugariui pasisektų praslysti pro adatos skylutę, bet ką gali žinoti.

Mažiausiai viešojoje erdvėje yra aptarinėjamas slydimas paviršiumi. Temos, problemos, klausimo paviršiumi. Paradoksas. Tai daroma viešai, bet tik vienetai supranta, kad esamas ar būsimas politikas užuot fundamentaliai atsakęs į klausimą slysta jo paviršiumi. Beje, daugelis klausytojų ploja, nes kalbėtojas slysta tobulai tarsi Vanagas ir Drobiazko kartu paėmus savo geriausiais metais ant ledo. Sklandi kalba, taisyklingas kirčiavimas, tobulas stilius, klausykis ir žavėkis, bet baigus kalbėti ausylesniam klausytojui kyla klausimas: ką jis pasakė, apie ką jis kalbėjo? Politiką, daugelis einančių į ją ir dar daugiau jais tikinčių, supranta kaip dailųjį čiuožimą. Svarbu kilnoti kojas, daryti trigubus suktukus ir nepargriūti.

Net mokant tobulai slysti svarbu nepaslysti ne laiku ir ne vietoje.

V. Kazielos nuotr.