Alešas Štegeris

Alešas Štegeris – vienas žymiausių ir labiausiai į užsienio kalbas verčiamų šiuolaikinių slovėnų poetų. Jo lakoniškose ir tiksliose eilėse atsispindi kelionių aistra, ryšys su Vidurio Europos kultūra, šeiminiai ryšiai. Metams bėgant, keitėsi poeto eilių forma, bet centre išliko žmogus, gyvenantis besikeičiančioje visuomenėje, bėgantis, ieškantis ir randantis.

Leidykla „Slinktys“ išleido dvikalbę A. Štegerio poezijos rinktinę „Degantys liežuviai“, į lietuvių kalbą ją išvertė poetė, vertėja Kristina Tamulevičiūtė.

Gegužės 20–22 d. A. Štegeris kartu su slovėnų akordeonistu Jure Tori Lietuvoje surengs tris išskirtinius meninius performansus, kuriuose jungiamos kelios meno rūšys: poezija, muzika ir teatras.

Grįžimas namo

Kiekvienas iš mūsų

Iš kažkur ateina,

Kiekvienas nuolatos

Ateina

Iš kažkur.

Nesiliausime

Ėję, dainavę, buvę visais.

Žvaigždės, upės, kalnai –

Nepatikimi orientyrai.

Tik tai, ką turi,

Ką nuolatos

Nešiojiesi,

Kai ateini ir išeini,

Nuolatos,

Tik tai yra

Tik tai –

Vienintelis kraštas.

Visa, kas liko, yra iš kažkur,

Kiekvienas žengia į kažkur.

Pagirta būki,

Neapibrėžta ir laisva,

Mūsų kelionių kryptie.

Pasaulis nepažįsta kaltųjų

Tėvas yra mano žodžių pasekmė.

Jis auga mėgintuvėliuose ir debesyse.

Jis yra kaltės durys ir asmeninis prakeiksmas.

Sakau jam: eik subinėn.

Jis eina, žvilgčiodamas per burną.

Gyvenimas yra elipsė ir oksimoronas.

Jame – ne daugiau penkių žodžių.

Pirmas: meilė yra meteorologijos abejingumas.

Lietus – jokia blogybė.

Antras: pasaulyje nėra kaltųjų.

Mikčiodamas kuriu periodinę lentelę.

Trečias: laisvė dievų ūkyje.

Laimė yra palūžti.

Ketvirtas: visada mėgdžioju tėvą.

Jis plečiasi kaip kariesas ir miestai.

Penktas: teisingumo nėra, tiktai revoliucijos.

Oksimoronas yra gyvenimas elipsėje.

Jame ne daugiau penkių žodžių.

Šeštasis įstrigo giliai gerklėje.

Septintasis tikriausiai nevalgomas ir bežadis.

Elipsė yra gyvenimo oksimoronas.

Nepasiekiamas medis

Mano galvoje

Susisuka lizdą eilėraštis.

Kur jo namai?

Visur.

Kada jis egzistuoja?

Visada.

Jei visi eilėraščiai

Yra visada ir visur,

Kaip žinosiu,

Kad eilėraštis

Mano galvoje

Tikrai yra mano?

Čir-vir-vir

Pašaipiai jis čiulba

Ant nepasiekiamo

Medžio šakos.

* * *

Tapti nejudrumu.

Vieta, kur nieko netrūksta, iš kur nieko negalima paimti.

Kaip iš dangaus žydrynės ramumos.

Kaip iš žodžius lydinčios tylos ramumos.

Nėra nieko, kas tau galėtų patarti.

Nieko, kas tau ką nors galėtų patvirtinti.

Tavyje yra kompasas, balsas, garsėjantis šnabždesys.

Sek paskui jį.

Lauke aidės balsai.

Visi jie – tavo dalis.

Visi jie į tave įžengs, bus plytomis, kūno dalimis to,

kuo tampi.

Nėra prasmės prieštarauti.

Nėra prasmės jaučiant tylėti,

gyventi susigūžus iš baimės.

Stuburas nori būti tiesus.

Tekris šviesa tau ant veido.

Baimės tave pasivys.

Tepasiveja šiandien.

Baimės gydo, jei išliksi sąmoningas.

Nėra ribų.

Ribos – pats judėjimas.

Tavo judėjimas skirtas tik tau.

Neaprėpiamas vandens judėjimas į lietų.

Neaprėpiamas oro judėjimas į kvėpavimą.

Jau girdi svetimus, nepageidaujamus žingsnius?

Įsileiski juos. Težengia į tave.

* * *

Jauti, kaip tave laiko žemė.

Kaip tave supa griežtas, atsargus švelnumas.

Kažkas tai juto tūkstantmečius iki tavęs.

Kažkas tai jaus, kai iš tavęs neliks nė raidės, nė dulkės.

Tavo vardas išgalvotas.

Viską galima iškviesti mintimis, kurios mums šauna į galvas.

Tik leisk joms ateiti.

Galbūt tai svarbiausia tavo užduotis,

Paversti nesatį esatimi,

Kad kartą tai kažkam pasitarnautų,

Nepaliekant po savęs

Nei raidės, anei dulkės.

Tave užlieja didžiulė meilės banga.

Per daug meilės?

Per mažai meilės?

Negalvok, mylėk.