JARYNA ČORNOHUZ
Poetė, karo medikė ir žvalgė (žvalgybos būrys, 140 atskiras jūrų pėstininkų žvalgybos batalionas). 2019 m. ji baigė Kijevo nacionalinio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir įgijo filosofijos magistro laipsnį.
2019 m., baigusi pirmosios pagalbos pagrindų kursus, tapo „Hospitaljerų“ savanorių medicinos bataliono paramedike. 2020 m. gegužę ji pasirašė sutartį dėl karinės tarnybos Ukrainos jūrų pėstininkų pajėgose. Kai 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Donbasą, Jaryna jau buvo Donbase. Ji dalyvavo įnirtinguose mūšiuose prie Popasnos, Mariupolio ir Bachmuto.
Turi vyresniojo jūreivio karinį laipsnį. 2022 m. gegužės mėn. ji buvo apdovanota medaliu „Už išgelbėtą gyvybę”.
Jarynos pirmoji poezijos knyga Як вигинається воєнне коло (Kaip riečiasi karo ratas) pasirodė 2020 m. Antroji poezijos knyga [dasein: оборона присутності] (dasein: esaties gynyba) buvo išleista 2023 m. Už šią knygą 2024 m. autorė pelnė Nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją.
kvadratiniai skliaustai
visi filosofai iš tikrųjų buvo šamanai
vargstantiems giedoję prie laužo
giesmes apie iniciaciją ir išgyvenimą
visi filosofai išbando savo tvirtybę
prie rusų filtracijos stovyklos vartų
šiame šimtmetyje – visi filosofai
pražūva mūšio lauke
visa mūsų sukurta
visi mes
apskliausti kvadratiniais skliaustais
vietos kurioje gimėme
siurrealistinių refleksijų vieta užleidžia
vietą siurrealistinėms išvadoms
neaprėpiamybė užleidžia vietą tiesumui
filosofai neraukia
kai ridena kvadratą
ir tašo apskritimą
mes turime pasirinkimą be pasirinkimo
ir todėl vis dar esame laisvi
noriu giedoti kol galiu
apie laisvę
kuriai tarp daug metų
trunkančių karo veiksmų
atrodytų –
neliko vietos
jei mes su tavimi liksime gyvi
Vežikui
jei mes su tavimi liksime gyvi
aš pirmąkart gyvenime pabandysiu
pasodinti augalą dar
neužminuotame lauke
pasodinti jį miestietės rankomis
kuri tik prasidėjus karui
pastebėjo
kas slepiasi po asfaltu
jei mes su tavimi liksime gyvi
tai gyvensime žemėje
kur su kiekvienu atodūsiu
prieš akis
išsipildo praeitis
nematoma gelianti
mėnuo melsvės ir gaus mūsų ausyse
kas mėnesį būsiu ledu išsiuvinėta kreivais
žemėlapiais kalnuose ir stepėse
ji dingo toli užnugaryje
kartu su didvyriškumu
palikusi man tavo buvimo
akimirką…
pražilusią ir aistringą
mes kviečiame į svečius Mirtį kad ji
šildytųsi kartu su mumis prie medinio laužo
kad muštų mus savo medinėmis lazdomis
mes trinsime jai
sužvarbusias rankas
jei tik mes liksime gyvi
aš ne taip skaudžiai ištverčiau
geliančią pavasario šviesą
kuri mane žeidžia
ji neišvengiamai nušvinta po žiemos kurios
negaliu pamiršti
šioje šalyje žiemos nepamirštamos
Mergina iš Šiaurinio
(tiems, kas žuvo)
vasara suskeldėjusio kelio vingyje
slapsto nesuskaičiuotus rudenio lapus
ir baigiasi
baigiasi nuo technikos ir sviedinių duobių
suremontuotas kelias
bet ne merginos
iš Šiaurinio gyvenimas
mergina varosi dviratį palei išlenktą it botagas
Šiaurinio kelią
ir jos rožiniai drabužiai atrodo rūsčiau
nei kamufliažas
nesaugiau nei nesprogusi kasetinio šaudmens mina
kiek jūsų jau žuvo
pasaulio tyloje?
karas įprastas kaip girgždesys
dengtuose kaimų
kiemuose
karas įprastas kaip eilėraštis
be įvaizdžių
„niekas nėra pamirštas
niekas nėra pamiršta“
lieka tik teiginiu
pasaulio tyloje
ir girgžda pafrontės sūpynių grandinė
ir niekas nepastebi
koks įprastas karas
kaip išlaikyti jus savyje
tylint pasauliui?
kai kiekvienam iš tūkstančio gyvųjų
lieka amžinai gyvas
tik vienas
iš tūkstančio žuvusiųjų?
kaip nepaleisti jūsų
kai baigsis gyvenimai gyvųjų
ir tų kurie išgyveno
ir tų kurie dėl gyvenimo žudė?
kas paims už jus mokestį?
žeme vandeniu oru
„laisvų miestų žiburiais“?
kas pasakys kad tas mokestis būtinas?
Iki šiol.
kas nepamirš nė vieno iš jūsų vardų?
pasaulio tyloje
išrausti terikonai lengvai
sugeria saulę ir laiką
tiesos ieškoma taip ilgai ir ji nusileidžia rytuose
mano kalba.
lai kas mėnesį vardan meilės jau
pasibaigia septynerių iš mūsų gyvenimai
svabiausia kad nesibaigia gyvenimas
merginos iš Šiaurinio
iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas
Daugiau straipsnių
„Atokių stočių” sutiktuvės
Ąžuolyno bibliotekoje atrastas unikalus leidinys – 1639 metų Motiejaus Kazimiero Sarbievijaus „Odė palaimintajam Stanislovui Kostkai“
Laukiame