2024-11-03

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Ukrainiečių poezijos vertimai

JARYNA ČORNOHUZ

Poetė, karo medikė ir žvalgė (žvalgybos būrys, 140 atskiras jūrų pėstininkų žvalgybos batalionas). 2019 m. ji baigė Kijevo nacionalinio universiteto Humanitarinių mokslų fakultetą ir įgijo filosofijos magistro laipsnį.

2019 m., baigusi pirmosios pagalbos pagrindų kursus, tapo „Hospitaljerų“ savanorių medicinos bataliono paramedike. 2020 m. gegužę ji pasirašė sutartį dėl karinės tarnybos Ukrainos jūrų pėstininkų pajėgose. Kai 2022 m. vasarį Rusija įsiveržė į Donbasą, Jaryna jau buvo Donbase. Ji dalyvavo įnirtinguose mūšiuose prie Popasnos, Mariupolio ir Bachmuto.

Turi vyresniojo jūreivio karinį laipsnį. 2022 m. gegužės mėn. ji buvo apdovanota medaliu „Už išgelbėtą gyvybę”.

Jarynos pirmoji poezijos knyga Як вигинається воєнне коло (Kaip riečiasi karo ratas) pasirodė 2020 m. Antroji poezijos knyga [dasein: оборона присутності] (dasein: esaties gynyba) buvo išleista 2023 m. Už šią knygą 2024 m. autorė pelnė Nacionalinę Taraso Ševčenkos premiją.

kvadratiniai skliaustai

visi filosofai iš tikrųjų buvo šamanai

vargstantiems giedoję prie laužo

giesmes apie iniciaciją ir  išgyvenimą

visi filosofai išbando savo tvirtybę

prie rusų filtracijos stovyklos vartų

šiame šimtmetyje – visi filosofai

pražūva mūšio lauke

visa mūsų sukurta

visi mes

apskliausti kvadratiniais skliaustais

vietos kurioje gimėme

siurrealistinių refleksijų vieta  užleidžia

vietą siurrealistinėms išvadoms

neaprėpiamybė užleidžia vietą tiesumui

filosofai neraukia

kai ridena kvadratą

ir tašo apskritimą

mes turime pasirinkimą be pasirinkimo

ir todėl vis dar esame laisvi

noriu giedoti kol galiu

apie laisvę

kuriai tarp daug metų

trunkančių karo veiksmų

atrodytų –

neliko vietos

jei mes su tavimi liksime gyvi

                                                                                      Vežikui

jei mes su tavimi liksime gyvi

aš pirmąkart gyvenime pabandysiu

pasodinti augalą dar

neužminuotame lauke

pasodinti jį miestietės rankomis

kuri tik prasidėjus karui

pastebėjo

kas slepiasi po asfaltu

jei mes su tavimi liksime gyvi

tai gyvensime žemėje

kur su kiekvienu atodūsiu

prieš akis

išsipildo praeitis

nematoma gelianti

mėnuo melsvės ir gaus mūsų ausyse

kas mėnesį būsiu ledu išsiuvinėta kreivais

      žemėlapiais kalnuose ir stepėse

ji dingo toli užnugaryje

kartu su didvyriškumu

palikusi man tavo buvimo

akimirką…

pražilusią ir aistringą

mes kviečiame į svečius Mirtį kad ji

šildytųsi kartu su mumis prie medinio laužo

kad muštų mus savo medinėmis lazdomis

mes trinsime jai

sužvarbusias rankas

jei tik mes liksime gyvi

aš ne taip skaudžiai ištverčiau

geliančią pavasario šviesą

kuri mane žeidžia

ji neišvengiamai nušvinta po žiemos kurios

negaliu pamiršti

šioje šalyje žiemos nepamirštamos

Mergina iš Šiaurinio

                                           (tiems, kas žuvo)

vasara suskeldėjusio kelio vingyje

slapsto nesuskaičiuotus rudenio lapus

ir baigiasi

baigiasi nuo technikos ir sviedinių duobių

                      suremontuotas kelias

bet ne merginos

iš Šiaurinio gyvenimas

mergina varosi dviratį palei išlenktą it botagas

                      Šiaurinio kelią

ir jos rožiniai drabužiai atrodo rūsčiau

nei kamufliažas

nesaugiau nei nesprogusi kasetinio šaudmens mina

kiek jūsų jau žuvo

pasaulio tyloje?

karas įprastas kaip girgždesys

dengtuose kaimų

kiemuose

karas įprastas kaip eilėraštis

be įvaizdžių

„niekas nėra pamirštas

niekas nėra pamiršta“

lieka tik teiginiu

pasaulio tyloje

ir girgžda pafrontės sūpynių grandinė

ir niekas nepastebi

koks įprastas karas

kaip išlaikyti jus savyje

tylint pasauliui?

kai kiekvienam iš tūkstančio gyvųjų

lieka amžinai gyvas

tik vienas

iš tūkstančio žuvusiųjų?

kaip nepaleisti jūsų

kai baigsis gyvenimai gyvųjų

ir tų kurie išgyveno

ir tų kurie dėl gyvenimo žudė?

kas paims už jus mokestį?

žeme vandeniu oru

„laisvų miestų žiburiais“?

kas pasakys kad tas mokestis būtinas?

Iki šiol.

kas nepamirš nė vieno iš jūsų vardų?

pasaulio tyloje

išrausti terikonai lengvai

sugeria saulę ir laiką

tiesos ieškoma taip ilgai ir ji nusileidžia rytuose

                      mano kalba.

lai kas mėnesį vardan meilės jau

pasibaigia septynerių iš mūsų gyvenimai

svabiausia kad nesibaigia gyvenimas

merginos iš Šiaurinio

iš ukrainiečių kalbos vertė Marius Burokas