Genovaitė Lukšaitė. Eilėraščiai

moliūgmetis – pereinamasis metas

vis labiau artėja lapkritis ir daugėja moliūgų gana nelietuviškai,
bet jau įpratom slinkti gatve nebekrūpčiodami nuo jų
vaiduokliškumu virtusio kadaise saulėto oranžo,
o pelės, žinia, gal net labai džiaugiasi tuo riedėjimu į vakarus
ir tamsoje paliktais moliūgais, nors dažniausiai – nuviliančiai tuščiais.
slapstomės nuo tamsos ir artėjančio šalčio salių šviesose
ir tai ką gauname ne visada prilygsta mūsų bočių slėptuvėms kadaise
dabar jau seniai baigtose sapnuoti gryčiose ir neįmantriai paprastuose gyvenimuose,
kur rudenys tekėdavo ramiai, su pasipasakojimais baisių dalykų
pasakomis virtusių, be žymių žmonių citatų, savais žodžiais išporintuose.
salių šviesose irgi kartais išgirsti baisių dalykų nuo kurių pasišiaušia plaukai
ir pagaugais nueina oda. štai ir šiandien išgirdau iš tribūnos apie buvusius
„buržuazinius“ laikus, kurių skambesys privertė apsidairyti ir tada staiga pamačiau, –
kad sėdžiu tarp “buržuazinių nacionalistų“, o oda pasišiaušė kaip tik mokėjo
ir nuo ko negalėjau suprasti – ar nuo jų, ar nuo to – kad ir jų
staiga pasišiaušė iš baimės lyg laikas būtų sustingęs, o mes visi –
tik inkliuzai kažkieno sapne save susapnavę patys…
bet viskas baigėsi laimingai – jie nenužudė manęs, jų – niekas.
O tos laimingos pabaigos ženklan didžiosios pelės susėdo karieton ir išbildėjo namo,
nes vieną kartą metuos išgraužė moliūgą. esame matę ir mažųjų peliukų
net po keletą sudrožiančių per mėnesį oranžiškųjų ir ką, – jiems nieko,
nei karietos, nei rato, nes lygybės svertas visada turi svyruoti teisingai:
daug moliūgų – įprasta, vienas – didinga. o greitai kartosim visi,
kad sninga, sninga, sninga… ant visų taip vienodai apsninga.

*

Lapkričiui kaip visada netikėtai ir sparčiai persiritus į antrąją pusę
Gal jau reikėtų ir Naujų laukimą prie širdies prisisegti
Kaip Žvaigždę Kalėdų, ar užsivynioti lyg šaliką –
Storą, raudoną ir šiltą. Bet,… kad vėjas nespygauja dar šakose
Kandžiojamas gruodo ir rankos neieško kišenių nei pirštinių.
Taip, rodos, neseniai išsišveitėm visus koridorius
Sugulę kaip lapai, chemijos puikiausios nemokamai apsvaiginti,
O po to kepėm ir kepėm kotletus, troškinom kitokias gėrybes,
Kol kažkas atsivalgė. Tokia jau ta moterų dalia – neprisėsti prie knygų,
Lakstyti ir rūpintis viskuo ir visais – reikia nereikia,
Apraudoti numirusius, apmazgoti dar gyvus, smūtkeliais parimusius
Ant kiekvieno kampo, kiekvienam pastatyt po smūtkelį – lai laikosi.
Juk jei turi spėkų ir galios ar gaila? – Gali nubėgt toli už pakluonės,
Gal net į kaimyno tvartą ir ten apsiliuobti, o knygos palauks,
Kurgi dėsis, ne Šveñta. – Ateis, užsitiesime staltiesę baltą, bet sniego
Kažkodėl tai nesuskaitmenina Dievas vis dar ir nesuskaitmenina…
Matyt Šventas Petras raktus nuo durų pamiršo, kai atras, tai jau bus –
Apsikasime visi iki pat pavasario, kai iš naujo viskas į vandenį virsta,
O į vyną taip niekada ir niekas. Nes Velykoms tikriausiai ir vėl
Daug modernesnės akcijos bus sugalvotos nei šitas senovinis virsmas.

pasiandersenimas

Žiema vis dar nesuskaitmenina nei vienos snaigės
Ir nuolat atsirandantys, iškniausti šiukšlynai niekuo neprisidengia,
Bet apie tai šiukštu – nes dar dings Kalėdos, o graži, bet liūdna
Senuko Anderseno pasaka baigsis dar liūdniau –
Mergaitės su degtukais sudeginimu… Kai visko tiek dedasi aplink,
Pradedant suvertais ant iešmo knygų šašlykais, o netolimoje ateityje,
Galimai, jau net ir glavlito giljotinomis apie tai rašantiems,
Nieko nebelieka daugiau, kaip tik tarti – Kajus, Kajus, Kajus,
Kaltas yra tik tas mažas, Nelabas berniukas Kajus, arba jo sesutė Gerda,
Bet tik ne ji, įnoringoji Sniego karalienė, kuri kaip Princesė ant žirnio
Tik madaruoja sau Raudonais bateliais, tik madaruoja
Kratydama lietų į mūsų Laimės kaliošus, bet žirnis,
O gal ir visi Penki iš vienos ankšties, vis niekaip neišrieda…
Ir jau matyt niekada nebeišriedės, kad ir kaip bebūtų liūdna.
Gal visa žiema tokia ir liks? Gal sugedo didysis dangaus snaigių
Skaitmeninimo aparatas? Todėl šiemet – tik Undinėlių šlepenimai balomis,
Tik Bjauriųjų ančiukų lengvi pačiuožimai nuo Elfų kalno,
Daugiau nieko, jokių pramogų, kuriose nešmėžuotų Nauji karalienės drabužiai
Nes dabar – lygios teisės, tik Mergaitės su degtukais ir Alaviniai kareivėliai,
Deja, to nežino. Jiems neleista, galbūt todėl, kad senukas Andersenas
Vis dėlto rašė apie juos, o ne apie lapes, kurios, nežinia kodėl, dabar tampa laime
Ir edukuoja viską, pradedant kiškiais ir baigiant Laukinėmis gulbėmis bei tiesiog – vištomis.

Skerdyklos nr. 5 ir gyvulių ūkio sąsajos

Kartais gyvulių ūkio gyventojai
Užsilaiko ilgiau nei numatyta –
Skerdyklos jau paruoštos, o jų kumpiai
Vis dar nesuantspauduoti ir ne ant prekystalių…
Gali būti, taip atsitinka tik dėl to,
Kad 1984-ieji negali taip greitai,
Lyg niekur nieko sugrįžti. –
Viskas turi vykti nepastebimai,
Palaipsniui, diena iš dienos pratinat
Prie visuotinės gyvulių lygybės,
Kurioje kiaulės yra lygesnės už kitus
Ir turi teisę savo šnipukais antspauduoti
Likusiųjų ištampytas gyslas,
O jų kumpiai – tokio neišpasakyto jautrumo,
Kad niekada negulės ant prekystalių
Ir nebus antspauduoti per patį vidurį.
Tokiais atvejais, gražiaisiais šnipukais,
Antspauduojami pirma laiko kiti
Ne tokie lygūs, bet lygiai lygiai –
Per patį vidurį snukio, kad tik kartais
Nedingtų iš skerdyklų akiračio.