Česlovas Skaržinskas. Eilėraščiai

***

Šarma namų ir storos laiko sienos.

Prisiliečiu. Galbūt vaidenasi. Žiūriu

Į lapkritį, į naktį, mėnesieną –

Vardan to kryžiaus, svetimų, savų karų.

Lėtai tamsa į pašalius nugrimzta,

Į skersgatvius kreivus – kiaurų naktų.

Didžiūnų daug – ne vienas šimtas –

Prie plytų raudonų ir kryžių prikaltų.

Seniai nejoja, niekas nekariauja –

Atsiremiu į miesto tylą. Ir skaitau.

Ruduo vis atneša po lapų saują –

Žiedų nakties vėsios ir mėnesio baikštaus.

Garstyčių laukas

Laukas geltonojo vasaros maro,

Mirksta dirvonas sūrokas prie kelio,

Grimzta žemynas be kilimo žalio,

Slenka link marių. Pradingsiąs, ko gero.

Plyti garstyčios. Gal arfos. Negroja.

Tėvas vis siekia ranka horizontą –

Vienas jis kaime, negrįžęs iš fronto –

Keikia vienturtį, netapus artoju…

***

Kažkas klebena smarkiai laiko velkę –

Šiaurys į baltą miego sniegą.

Šarma vis smilkinį per dieną smelkia –

It drumzlinas ruduo, paliegęs.

Į delnus netelpa dangus ir snaigės –

Iš sąstingio ištrauks, supurtys.

Lėtai šaligatviai ir miestas baigias –

Daug trumpo džiaugsmo – gruodžio turtų.

Pūgoj

Poetui Stasiui Stacevičiui

Užmirštoj baltoj laukymėj –

Žemės kelias senas – vėtra mena.

Tau ant veido lieka Dievo žymės –

Ir nežemiškos gyvena…

Be žmonių, be kelrodžio, užmiršus laiką,

Gal tai tavo atmintis keliauja?..

Amžinai tik dykvietė sulaiko,

Kai pūga – it skausmas – nesiliauja.

Ten aukštai virš slėnio vėlės sklando

Taip ilgai – jau žemės dainiaus.

Pasilieka kaip Čiurlionio gandas –

Ir vienplaukis kaip dangus ateina…

Prigludę skiemenys

***

Stogo varvekliai –

Žiemos lauko antenos.

Rytas ledinis.

***

Kiemo balutės

Dangaus, žemės veidrodis.

Kovas sušlapęs.

***

Žirgai, kur lekiat?

Senelio naktigonė,

Birželio sapnas.

***

Nebaigta sakmė.

Tėvas tašo akmenį.

Kapinių dieną.

***

Lapkričio lietus –

Vienišos moters gaida

Vėjo gatvėje.

***

Tiltas virš upės.

Traukinys lėkė lėtai –

Visą vasarą.