Giedrė Maybe. Eilėraščiai

***

Na o kas gi mane? O mane tiktai Dievas paprotina.
Paširdžiuos kartais ima, taip ima ir stipriai sudilgsi.
Kas gi būtų, jei priešais sėdėtų dabar tėvas, motina…
Kaip tada, jiems išeinant, netarčiau trumpai – pasiilgsiu…
Šitoks keistas gyvenimas, keistas, kai papučia vėjas –
Ima mausti per riešą, jaučiu, kaip prasikala vinys…
Ir įauga į žemę šaknim – nesimelsiu išėjusiems –
Tiktai kartais sudilgsi giliai…
————————————————————————

Dievo kojos ledinės…

Rytas, kai…

Atsikeli –
lyg nupaišyta viskas…
Ranka dievulio smulkiai pritaškyta.
Baltai baltai
kažkas už lango tviska –
rasos karoliai,
nors nepasakytum…
Šalna?
Stebuklas?
Minus trys ir ką?
Lašai per stiklą
viens ant kito ritas…
Paglosto dangų dieviška ranka,
kad saulė atsibustų.
Bunda.
Rytas.

Sapno sodų nemigos

Bus tamsu.
Gal naktis.
Sapno soduose pasivaidensiu
du kartus iš eilės –
trečiąkart patekės pilnatis.
Tu šitos pilnaties nuogumu
nuo manęs prisidengsi –
suskaudės vyšnioj volungę…
dar sykį –
vėlei nutils…
Bus naktis,
kai tamsa pasaloj
susigers tau į odą –
nebijok,
tai tiktai retušuoja šešėliai dėmes
pilnaty,
kai veiduos
viens prieš kitą nuogi pasirodom.
Juk žinai,
kad sapnus ir spalvas
išgalvojome mes.

Duos Dievas

Bus visko…
Dievas duos –
ir bus Velykos.
Stebuklas bus 
ir lukštas skils per pusę.
Ir saulė eis dirvonais atsilikus
per žingsnį nuo manęs,
ir aš dar būsiu…
Duos Dievas –
saujon paukštį baisiai baltą.
Spurdės širdis tarp pirštų,
jausiu – gyvas,
tasai, 
kur vakar numirė prikaltas
ant kryžiaus.
Plyš ir vėl žydės alyvos…
Duos Dievas –
taip skaudės nuo to plyšimo,
į sielą kris prinokę rojaus vaisiai.
Suglaudę delnus  lauksim išrišimo –
stebuklo, 
tartum paukščio, 
balto baisiai…

Miestai. Smėlio ir sniego

Tarsi nieko nebūta ir,
rodos, nebuvo gyventa.
Pakeliui smėlio pilys
subyra į kūną ir laiką…
Kai įremsim pasaulį
į pūvančią ąžuolo lentą –
man paskolinki vėjo pėdas,
už kurių užsilaiko
dienos nešdamos nerimą
snaigių baltumo vasarį
į naktis, užpustydamos
žingsnį
po
žingsnio
––– atlėgo –––
tarsi nieko nebūta…
o manėme
viską padarę –
mūsų miestuose,
mylimas drauge,
iš smėlio ir sniego…