2024-07-25

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Taigi, kame išganymas? II dalis



Šiaulių apskrities Povilo Višinskio viešoji biblioteka nuo karantino pradžios vykdo iniciatyvą, kurios metu skirtingų sričių atstovams užduoda vieną ir tą patį klausimą, tikėdamiesi sulaukti naudingų patarimų ir rekomendacijų, kaip išgyventi šį neįprastą ir netikėtai užklupusį pandemijos periodą. Klausiame: „Kokia knyga, filmas ar spektaklis gali paaiškinti (arba atspindi) šiandienos situaciją ir kodėl? Ir, kaip klausė Maironis, – kame išganymas?“

„Šiomis dienomis kviesčiau prisiminti Päro Lagerkvisto „Barabą“. Išgyvename savotišką atskirtį, kaip Barabas turime slapstytis, būti tarsi nematomi. Negalime lankyti artimiausiųjų, net išėję į gatvę privalome trauktis nuo žmonių. Šis virusas apribojo mūsų žmogišką artumą, socialumą, tuo pat metu parodė tai, ko nežinojome esant savyje ar šalia savęs. Kiekviename iš mūsų Barabas slypi ir dėl vidinių prieštaravimų, (ne)tikėjimo paklydimų. Barabas – nusikaltėlis, išdavikas, melagis, būtybė, kurios, sakytumei, lengva nekęsti. Tačiau jis ir tas, kuris parodo savo meilę tuomet, kai niekas to nesitiki. Su Barabu galime iš naujo savęs paklausti, kas yra meilė Kitam, kitokiam, nustumtam į paribius, „manyje“ gyvenančiam Kitam. „Juos tikriausiai jungė jų mokymas, jų „meilė vienas kitam“. Tačiau ar jie mylėjo tą, kuris buvo ne toks kaip jie, – šito geriau jų neklausti.“ Ir kokia meilė gali būti Kitam, kol nepamilsti pats savęs?.. Lagerkvisto romane įtraukia viskas: stilius, siužetas, išskirtiniai personažai… Autoriaus meistrystė nepaleis nei jūsų akių, nei sielos. Maironio klausimas „kame išganymas?“ provokuoja. Norisi iš naujo atsiversti Dantės „Dieviškąją komediją“. Manau, kad Dantę, kaip ir Maironį, kamavo panašus rūpestis ar siekis – leistis į pragarą, skaistyklą ar rojų, klausiant, kame išganymas, kame prasmė… Ko kito, jei ne išganymo, savotiško Rojaus, mes ir ieškome visą gyvenimą? Tad svarbiausia – ieškoti, nepasiduoti, turėti viltį, užsispyrimą, nepamesti valios.“




„Biologijos 7-os klasės vadovėlis, skyrius apie virusus. Apie tai, ką valgo žmogus. Ir apie tai, kas valgo žmogų. Nepastebimai, mažyčiais kąsneliais.
Jeigu norisi tiesaus atsakymo, bet su įspūdingesniu horizontu, ir jei gerai būtų, kad mažiau skaityti reikėtų, galima atsiversti Šarūno Saukos albumą ir atidžiau patyrinėti, iš ko sudaryta žmogiena.
Jeigu norisi ne nuogo atsakymo, tuomet Olgos Tokarczuk „Praamžiai ir kiti laikai“ paaiškins, kaip priežastis ir pasekmė nebūtinai vaikšto drauge už rankų susikibusios.
Galų gale arčiausiai širdies gulinti poezijos knyga paaiškins viską. Apie būtį. O ko daugiau?„
Klausimas „Kame išganymas?“
Kvėpavime. Įkvėpime ir iškvėpime. Ir toje akimirkoje tarp jų.“

„Man, kaip prancūzų literatūros specialistui, šios dienos situaciją labiausiai atspindi A. Camus romanas „Maras“, kuris nušviečia ne tik įvairius epidemijos etapus, bet ir skirtingą žmonių elgesį. Juk šiandien mes, kaip ir romane, į gydytojus žvelgiame kaip į savotiškus didvyrius, kurie aukojasi dėl mūsų visų, neretai neturėdami poilsio, nematydami savo šeimos ir dar rizikuodami savo sveikata. Epidemija akivaizdžiai subanalina mirtį, ir mes, regėdami mirusiųjų skaičius Lietuvoje ir kitose šalyse, sunkiai beįsivaizduojame jų mastą. Dar vienas svarbus aspektas, išryškėjantis romane, yra žmonių solidarumas. Tik visų piliečių bendra veikla gali įveikti epidemiją. Juk ir pas mus yra tokių, kurie teigia kaip romano personažas Ramberas, kad jų ta epidemija neliečia ir jie gali elgtis kaip tinkami. Galima kaip kitam personažui Granui užsiimti tik savo reikalais (ar savo manija) ir nesikišti į kovą su epidemija. Galima žvelgti į marą kaip į Dievo bausmę ir nuleisti rankas kaip tėvas Panlu, kuris per antrąjį pamokslą keičia savo poziciją. Galima filosofiškai epidemija apibūdinti visas žmonijos nelaimes, kaip tai daro Taru. Vis dėlto Camus lieka įsitikinęs, kad tik visų piliečių solidarumas pajėgus įveikti bendrą nelaimę. Ir savo romano pabaiga jis dar įspėja, kad epidemija gali atsinaujinti. Kaip matyti, rašytojo žvilgsnis sugeba gana tiksliai atskleisti tam tikras reiškinio tendencijas, nors romanas parašytas 1947 m. O išganymas šiuo atveju gali būti tik vienas – kuo mes būsim sąmoningesni ir pasitikėsim vieni kitais, tuo daugiau vilties, kad mums pavyks susidoroti su šia epidemija.“

„Pirmiausia siūlyčiau skaityti Dievo užrašytą gamtos knygą – išgirsti paukščius, pamatyti, kaip skleidžiasi pumpurai… O jei norim skaityti žodžiais užrašytą knygą, iš Senojo Testamento siūlau paimti Išminties knygą. „Juk išmintis yra žmogų mylinti dvasia“ (Išm 1, 6). Šioje knygoje galima rasti Dievo pamokymą, kaip surasti Dievo išmintį ir kaip ja gyventi. Išminties knygoje randame perteiktą žmonijos istoriją nuo Adomo iki Mozės, Dievo rūpestį, kaip suteikti savo gailestingumą žmogui, perspėjimą, kaip nepasiduoti klystkeliams, devintame skyriuje randame ir maldą:
Mano protėvių Dieve ir gailestingumo Viešpatie,
kuris visa padarei savo žodžiu
ir savo išmintimi sukūrei žmogų
būti tavo padarytų kūrinių šeimininku,
valdyti pasaulį šventumu ir teisumu
ir dora širdimi tarti nuosprendį,
suteik man išminties, tavo sosto tarnaitės,
ir neišmesk manęs iš savo vaikų skaičiaus.
Moterys galėtų skaityti Juditos knygą, kuri šlovina Juditos narsą rūpinantis savo tautos išgelbėjimu. Vyrams rekomenduočiau Jokūbo istoriją iš Pradžios knygos, sutuoktiniams – Tobito knygą, visiems įsimylėjusiems – Giesmių giesmę.
Kame išganymas? Apie tai pakalbėsime, kai perskaitysit visas šias knygas.
Velykų rytą esame kaip mokiniai po Jėzaus mirties – įsibaiminę ir užsidarę Paskutinės Vakarienės kambaryje. Esame paliesti nežinios, užsidarę savo namuose. Evangelistas Jonas mus kviečia šiame kelyje, šiuo laiku būti ne stebėtojais, o išgyventi viską ta dvasia, kokioje buvo Marija Magdalietė, apaštalai Jonas ir Petras, skubėję prie Jėzaus kapo ir radę jį tuščią. Esame kviečiami būti Vakarienbutyje kartu su vienuolika apaštalų, kuriems pasirodęs Jėzus sako: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu. <…> Imkite Šventąją Dvasią.“ Dievo Dvasia mus palaiko ir įkvepia nepasiduoti baimei ir tikėti Gyvenimu.“

„Jei reikėtų išskirti tik vieną vienintelę knygą ar tekstą – tada skaitykite Koheleto knygą iš Biblijos. Ji amžina: pasakoja apie tuštybių tuštybę, apie niekių niekį, kurio pilnas mūsų gyvenimas ir kurį kaip vėją vaikomės po pasaulį. Ši knyga mus grąžins prie prasmingo darbo, išminties ir saikingo stalo. O jei jau norite skaityti didesnius pasakojimus, tada rinkitės. Pavyzdžiui, daugelis ir aš išskiria Albert’o Camus „Marą“. Ši knyga aktuali ir gali būti skaitoma kaip parafrazė Koheleto knygai. Camus pasakoja kaip buboninio maro atveju izoliuotame mieste krinta ir į dulkes subyra viena gyvenimo tuštybė po kitos, kaip išsisklaido apgaulingos Majos skraistės, atverdamos mūsų sielos banalumą, tuštybę, mirties absurdą, bet ir tai, kad už prasmę esi atsakingas tu ir tik tu pats, ir kokia didelė malonė yra suteikti gyvenimo prasmę kitam. Prasmingas veiksmas – retas įvykis, o žmonių tuštybė bando nusispalvinti ligos ir mirties spalvomis ir taip sukuria naują melą. O jei ir toliau siekiate svarstyti moralinį aklumą ir abejingumą epidemijos metu, skaitykite José Saramago „Aklumą“, kur pasakojama, kaip panika ir baimė atveria mūsų beskonį banalumą, abejingumą, kuris net nėra ciniškas ir nėra poetiškas. Kur kas rečiau skaitomas Thomo Manno „Užburtas kalnas“. Ši knyga savaip priešinga Saramago „Aklumui“. Tai ilga ir labai lėta knyga apie karantiną tuberkuliozės sanatorijoje ant „užburto kalno“. Knyga, kuri skirta „snobams“, apie tai, kaip ir jie praranda laiką, erdvę, kaip pasikartojantis ritmas suryja ir jų dienas, ir metus, apie tai, kiek reikia egzistencinės dvasios stiprybės pasipriešinti tirpimui savimeilės dykynėje. Savimeilė ir yra poetų ir rašytojų tuštybių tuštybė. Labai rekomenduoju Giovanni Boccaccio „Dekameroną“, kuris apie tai, kaip išsaugoti ir atkurti pasaulį, kurį mes mylime: pozityviausia knyga paties didžiausio ir baisiausio maro Italijoje, Florencijoje, metu. Gyva ir be snobizmo. Ir galiausiai su karantinu ir virusu nesusijusi knyga, tačiau savo idėja panaši į Boccaccio „Dekameroną“: brolių Strugackių „Nevilties miestas“ – apie instrumentiškai mąstančių žmonių pragaro ratą ir kodėl jame nėra poetų ir dailininkų, kodėl tie pasiliko ant „užburto kalno“.




„Paaiškinti ar iliustruoti šiandieninę situaciją gali dauguma futuristinių filmų, kuriuos žiūrėdami galvojome, kad tokie rytojai niekada mums neišauš… Ir filmuose epidemijos paveikti žmonės zombėja. Pas mus – ne. Mums kiti iššūkiai – kaip neprarasti žmoniškumo. Knygų tokių nepamenu. Paaiškinti? Nemanau, kad galima paaiškinti. Godumas yra visa ko priežastis. Paprastasis ir bukasis godumas. Džordžo Orvelo „Gyvulių ūkis“ dažniausiai iliustruoja tai, kas vyksta. O karantinas tik dar labiau išgrynina viską.“

„Gera literatūra, o ypač poezija, gali paaiškinti visas situacijas, tiek dabartines, tiek buvusias, tiek ir būsimas. Nežinau, ar Albert’o Camus „Maras“ paaiškina, bet atspindi tai tikrai – politikų, gydytojų, žurnalistų, skirtingų temperamentų žmonių reakcijas į epidemijos situaciją, į nežinomybę ir grėsmę. Perskaitai ir nebereikia kasdien skaityti ar žiūrėti žinių. O gera poezija apskritai visada kalba apie dalykus, kurių jokios situacijos nekeičia, o tik patvirtina. Gal todėl per karantiną ir grįžau prie poezijos. Sigitą Gedą galima bet kur atsiversti, viskas kalba. Bandau. Va, eilėraštis „Ganyklos prie namų“ prasideda:

„O kuomet iš mirties prisikėlei –
Saulės juosta ir žemė, ir gėlės! –
Buvo daug gražesni, stambesni
Man jurginai geltoni po langu,
Ir kitaip aš žiūrėjau į dangų,
Į ganyklų šerkšnotas avis,
Į pasaulį, kurio negailėjau,
Kažkada man atrodė išvis
Nenumirsiu, nesirgsiu, sapnuos.“