2021-06-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Skirtingas vyrių girgždesys

Skirtingi. Eilėraščiai. Utena: „Kamonada“, 2021. 150 p.


Tomas VYŠNIAUSKAS

Sugirgždinti vartelių į transcendenciją vyrius visais laikais buvo viena iš svarbiausių eilėraščio užduočių. Tam tikslui pasiekti pritaikomos įvairiausios metodikos, platus temų diapazonas ir skirtingos raiškos priemonės: nuo durų išspyrimo purvinais batais iki subtilaus pastuksenimo į staktą, nuo kodo „laužimo“ užkoduojant metaforą iki patrypčiojimo tarsi nesiryžtant žengti per slenkstį. 2021 metais leidykla „Kamonada“ išleido dvylikos skirtingais stiliais eilėraštį materializuojančių autorių kūrybos rinktinę, pavadintą „Skirtingi“. Tad kuo gi skirtingi ir kuo panašūs šio rinkinio posmai?

Žvelgiant iš materialiųjų matų pusės, galima atkreipti dėmesį į varijuojančias eilėraščių apimtis. Įkarštis padaugžodžiauti metaforų koliažu atvėsinamas vienu kitu minimalistiniu tekstu. Iš pastarųjų įsiminė Justo Jasėno („Nešti žaizdą žėruojančią / Iki užmiegant / O vėliau / Tik tols ir išblės kaip žiede / Dar neatakus“ (p. 11), Rasos Milerytės („Tik dulkė ant angelo sparno / nukrito / ir nieko daugiau.“ (p. 123), Ritos Makselytės („rezistencinis“ „Mirsiu, kada norėsiu.“ (p. 104) miniatiūros.

Rinkinyje rasime ir rimuotų, klasikos dvasia alsuojančių tekstų. Vieną kitą surimuotą eilėraštį skaitytojas aptiks Dariaus Rekio publikacijoje. Tiesa, man labiausiai imponavo eilutės iš romantiškojo („Taip be tikslo laikrodžiams varvant / Aš beprasmiškai klausiu, kodėl / Tavo lūpų kampučiuose sninga?“ (p. 69) ir egzistencinio („Tavo Dievas / Giliai viduje, / Už sunaudotų antidepresantų / Ir kreivų šypsenų / Iš užmirštos praeities, / Vis dar numanai – tikiesi – bijai, / Kad už veidrodžio yra durys / Į kitą pasaulį, / Kurio Dievas dabar žiūri / Į tave savo veidrodyje.“ (p. 66) autoriaus verlibrų. Didaktika, klasikos reinkarnavimu, meile tradicinėms vertybėms (ir išraiškai) persmelktos nostalgiškos Rimos Petrilevičienės eilės: „Plasnoja snaigė, švelniai vėjo genama, / Šaltukas iš pakampių vangiai pūkščia. / Taip akinamai balta, nes vis dar žiema, / Ir laša uogom kraujas nuo šermukšnių“ (p. 95). Melancholijos, senkančio laiko nuojautos kupini Česlovo Skaržinsko eilėraščiai. Skirtingos dimensijos susilieja į vientisą nerimą eilutėse „Bet kodėl raibuliuoja virš beržyno, / Iš rugių tiktai kaliausė žiūri? / Blaško miegą – baikštų paukščių būrį – / sapnas tuščias – tarsi laukas plynas.“ (p. 129)

Ne viename eilėraštyje atrasime subtiliai išreikštą dievoieškos pastangą. Justas Jasėnas aplinkos objektuose stengiasi įžvelgti Aukščiausiojo potėpį: „Susitikimo vieta paežerė / Nenurodytas laikas / Klausiu kaip atpažinsiu Tave / Besijuokianti būsiu žuvis / Pažinsi iš džiūstančių tinklų kvapo“ (p. 10). Gamtos sakralumą pabrėžia ir Algis Jakštas: „Jordano / Upės vanduo / Seniai nutekėjo – / Šventumo / Neliko. / Nusimazgosiu / Kojas ežere.“ (p. 80)

Akylu žvilgsniu aplinką stebi ir daiktų savybes rekonstruoja Rasos Varnės eilėraščių subjektas: „ornamentinė vasara / širšių lizduos susisuka / beldžiu į pušį tuščiavidurę / genio akutės gęsta // netikėjau kad tokiu greičiu / persirengia boružės į vorus / ir pina kiekvienoj akies tinklainėj / po kalėjimą“ (p. 42). Žarstant margaspalvius įvaizdžius tikimasi užčiuopti prasmės grūdą. Arba išbarstyti emociją raidėmis: „pripiešiau sparnuočių / pilną palangę / kad sulestų liūdesį mano“ (p. 51). Subtiliu individo ir aplinkos santykio išryškinimu pasižymi aukštaičių uteniškių tarme rašyti Reginos Katinaitės-Lumpickienės eilėraščiai. Prigimties svarba, materijos laikinumas atskleidžiamas eilutėmis: „jakinga ir graudu / kai viskas slysta ir nuplaukia / ne abiem runkam nesuturėsi // toks dalikotnas dūmelis“ (p. 23) ar „nu ir prisirišei pre tas kamėtas / vadegas /palaisk tu jų – / pasidžiauge širdis – / jai savas kelias // ajai ažvertįs galvų / umžinai / runduotas pėdas / ir švesas daugiau / negu gali panešt“ (p. 25).

Jausmo, gamtos, kultūros elementų susipynimą galima aptikti Onos Marijos Dy Urbšytės publikacijoje. Lyrinis subjektas siekia išsilaisvinti iš daiktų ribotumo, kūniškumo gniaužtų: „kaip nubusti kitame apdare: / be kiaurymių, / purvinų skarmalų, / ar verta kaliausę dabinti rūbu / Marilyn Monroe, nudrėkstu peruku? / jai varnai dar vakar akis išlesė, / būki prakeiktas, / netikrume, ne kūne, / tavęs nekęsti geidžiu, / esu tik dulkė menka, / būties begalinėje dykumoje“ (p. 60). Materijos ribotumą išryškina ir Ritos Makselytės „Egzistencinis“ eilėraštis: „Mirtingas aš, tu / Daugybė mirtingų. / – Sakyki, ar sutilpsime į dangų?“ (p. 103)

Melancholiški, išpažintinės poezijos žanrui priskirtini Rasos Milerytės eilėraščiai signalizuoja apie asmenybės pritapimo šiurkščiame pasaulyje problemas, komplikuotas pastangas rinktis iš dviejų blogybių – juodos spalvos ir kelio, vedančio užgesusios saulės link: „Kas gi tai, jei ne skiedros – / tie vaikystės prisiminimai. // Lekia pro atminties dureles /į visai išblėsusią ugnį. // Gyvenu, bet visas gyvenimas – / išgulėti rugiai prie bedugnės.“ (p. 117) „Ir nulaižo / kažkaip netikėtai / mūsų pėdsakus / šlapias žvėris // ir nėra praeities / vien tik sniegas / priešaky / ir užklojęs akis“ (p. 138) – esamos akimirkos aktualumą pabrėždamas egzistenciją įprasmina Vytautas Kaziela. Taupiu žodžiu, meditatyviai autorius savo publikacijoje atskleidžia būties trapumą ir reiškinių reliatyvumą: „ar žolė tik žalia / ar tai tik mūsų / susitarimo reikalas // bandymas tai įvardinti // kokia tikroji upės spalva / kai ji pasuka į rytus / arba į vakarus // alavinis naminis angelas / oksiduojasi tarsi kulka / kurios nespėjai iššauti“ (p. 143).

Tad kas gi galėtų vienyti tokiais skirtingais stiliais (nuo minimalistinių formų iki margaspalvio metaforų koliažo, nuo archajiškesnio klasikos puoselėjimo iki eksperimentinių inovacijų, nuo asmeninių patirčių perteikimo iki prieglobsčio aplinkoje paieškų ir t. t.) rašančius autorius? Ką skaitytojas pagrįstai galėtų laikyti jungiančiąja substancija, bendru vardikliu, ženklinančiu kūrinius tuo pačiu eilėraščio įdagu? Jausmo dedamosios išryškinimas ir dėmesys estetikai, manyčiau, galėtų būti tos bendros savybės, rišančios besiskiriančių formų eilėraščius į vieną (o gal tuo ir vientisą) knygą. Taigi, „Skirtingi“ – knyga, kurioje skirtingomis metodikomis ieškoma atsakymų į egzistencinį klausimą: kas gi slypi anapus horizonto? O jei uždangai pakilus ir perspektyvai atsivėrus paaiškėtų, kad rytojus dar labiau miglotas nei šiandiena? Tuomet vis dar liks kelias. Eilėraščiu grįstas.