2021-06-23

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Jurga Žąsinaitė. Aladino batais

Jurga Žąsinaitė (asmeninio albumo nuotr.)



Per atolaidžius Čentupio Serapina dažnai sapnuoja Kamarčagos geležinkelio stotį. Regi save dešimties metų, mojančią kaukiantiems traukiniams, šamanės Keikos iš Chakasijos dovanota tetervino plunksnų karūna, kulnus siekiančia šimtasiūle ir riestanosėmis kurpėmis. Štai šie Aladino batai ją labiausiai ir neramina – juk tokių niekada neturėjo. Nors praėjo daugiau kaip šešiasdešimt metų, Serapina gerai prisimena, kad žiemą iš Pimijos į Kamarčagą klampodavo juodais veltiniais. Be kailinių untų, kuriais puikavosi vos vienas kitas čiabuvis, veltiniai buvo pats geriausias apavas visame Sibire. Ne kiekvienas tremtinys tokiais džiaugėsi.

Tad iš kur jos sapnuose atsirado riestanosės kurpės?

Iki brėkšmos dar toli, bet Serapina keliasi ir, pliskindama žibintuvėliu, lipa ant aukšto. Žūtbūt turi patikrinti kupare paslėptus senus batus. Nors jaunesnioji duktė ne sykį barės, nė vienų neišmetė. Atvožusi dangtį ištraukia beveik neavėtas vyšnines vengerkas. Amžiną atilsį jos Česiaus dovana keturiasdešimtmečio proga. Nereikėjo tuokart taip stipriai švęsti, anokia čia laimė sulaukti keturiasdešimties. Net Serapinos anyta – smarkiausia apylinkės moteriška – bijojo šio skaičiaus, vis nepamiršdavo priminti, kad keturiasdešimt dienų mirusiojo siela neapleidžia pasaulio, keturiasdešimt dienų dykumoj gundo Jėzų, keturiasdešimt dienų žemę skalbia tvanas. Dieve gink, tokią sukaktį minėti. Tačiau sulaukusi keturiasdešimties, Serapina prietarais netikėjo. Liepė Česiui iškraustyt svirną, sukalt ilgus stalus ir suolus. Paskerdė šimtakilograminį bekoną, du riebius kaplūnus, pažįstamos pardavėjos paprašė atidėti šešias riebesnes atlantines silkes. Šeimininkaut pakvietė slėnio Anelę.

Ūžė penkiasdešimt žmonių. Beveik dvi dienas. Virkaujant vienakojo Seriožos armonikai, pokšint „Sovetskoje šampanskoje“.

Serapina neprisimena, ką tas tuntas žmonių jai dovanojo. Suskrido lyg krankliai prie nukrautų stalų, palesė, pagėrė, tiek juos ir tematė.
Serapina sugraibo vyriškus juodus batus – keturiasdešimtas dydis, „Elnio“ gamykloj siūti. Šypteli: „Tai gražumas „Elnio“ batų, kas nepirko, daug prarado.“ Taip ir palaidojo Česių be jų. Kai ištraukė iš srutų duobės, buvo išpampęs it mielinė spurga, į jokį kostiumą netilpo, net į didpilvio batsiuvio. Prisiėjo karpyt jo paties vestuvinį.

Serapina labai norėjo Česių apaut tais blizgančiais „Elnio“ batais, tačiau nė viena pėda nelindo. Be to, ir anyta stojo piestu, liepė apmaut jos siūtom šlepetėm kartoniniu padu, kad danguje vaikštant nedundėtų.

Visai ne taip ji savo žmogų būtų išlydėjusi. Ne suodžiais dažytam karste. Ne trečios dienos rytą. Ne galudienio kuino traukiamam vežime, apkaišytam tirtančiais berželiais. Nebūtų ji ir tais juodais žėlabo apdarais vilkėjusi, nei „Viešpaties angelo“ giedojusi ir žemėn kojomis į vakarus neužkastų. Laidotų kaip laidoja chakasės Keikos krašte – susuktą į minkštą lokeną, išskobtam eglės kamiene, su pačios plaukų sruoga ant vyro krūtinės.

Viskas čia Serapinai svetima, ne šiam krašte jos gimtinė, ne čia namai. Jei tik kas nuvežtų atgal į Pimiją… Taip per gedulingus pietus springdama troškintais kopūstais ir pasakė. Niekas jos žodžiais nesistebėjo, tik nudūrė akis, ėmė greičiau kąsniuot, skubintis namo. Šnabždėjosi, kad vargšei Serapinai bus omenį susukę. Kiekvienam taip gali – šitokia klaiki vyro mirtis. Ir kuo tas jos Česius prasikalto, kad srutų duobėj galą gavo? Regis, ir darbštus, ir ne koks šlapjurgis, ir žmoną mylėjo. Visi atmena, kaip jis stribui Gronckiui retino kaltus už tai, kad šis Serapiną banditų mergše apšaukė. Retas taip išdrįstų. Nors ko Česiui bijot, juk ir jo tėvas su „liaudies gynėjais“ išvien ėjo. Sako, visoj apylinkėj žiauresnio nebuvę. Sugentų Levuką, dar visai gimulį, ant petelnės čirškinęs. Taip bandęs iš jo tėvo iškvost, kur partizanus paslėpęs. Nežinia, ar išdavė, bet Sugentą nušovė, akis išbadė, o jo Levukui ir po šiai dienai randai neužsitraukė, gūrinėja po žmones lyg maumas.
Visgi gal ne šiaip sau ta srutų duobė Česiui pasimaišė.


Serapina deda „Elnio“ batus atgal į kuparą, pasišviesdama vėl ieško. Na, neturėjo ji jokių Aladino kurpių, kurių galų taip dažnai jas sapnuoja? O šitie iš kur ? – sugrubusiais pirštais braukia per smėlio spalvos lakuotus laivelius. Visai be pakulnės, su tokiais šlepsėdamas aukštielninkas nuvirsi. Jie tikriausiai Žibutės. Jos kairioji kojelė buvo trumpesnė. Vis vilkdavo žeme. Antai ir batas nubrauktas.

Paskui Česių išėjo ir jos vyresnioji. Įsimetė kaži kokia baisi liga, su sopiom votim, traukuliais. Galiausiai griebė sepsis. Kiek Serapina prisikamavo, kol atsivežė savo vaiką iš morgo. Neturėjo reikiamos pažymos, drabužėlių, net pinigus buvo pamiršusi. Laimė, pasitaikė geraširdė sanitarė, savo dukros apatinius ir suknelę atidavė, į pamėlusius Žibutės lezgelius baltus auskarėlius įsegė, net blizgios diademos nepagailėjo (ja uždengė skalpelio paliktą grubią žymę). Serapina tą moterį į metines pakvietė, atsidėkojo tirpia braziliška kava, „Globus“ žirneliais ir trijų žvaigždučių „Tbilisi“. Visas gėrybes brolis iš Maskvos buvo atvežęs, liepė šventėms pasilaikyt. Bet kokios šventės, kai amžiais gedulas.


Ant Serapinos kelių nukleipta abrikosinės spalvos basutė. Minkšta, gili, neveržianti peršių nuospaudų. Motinos mylimiausios. Kol dar vaikščiojo, tik jomis avėjo. Serapina neieško antros, ji žino, kad kupare neras, sudegė krosny. Gerai prisimena, kaip sugavo iš patalo nesikeliančios motinos šveistą batą. Negalvodama įmetė ugnin. Motina lyg skerdžiama žviegė, gyvuosius ir mirusius su velniais maišė. Visą savaitę nerimo. Jos šarvojamas kūnas panašėjo į nudirtą lokį. Serapina matė tą žvėrį Keikos kieme. Jis buvo apytikriai trisdešimties. Jos motinai būtų suėję septyniasdešimt penkeri.

Dabar Serapinai likusi tik Alina. Bet ir jos jau daugel mėnesių neregėjo. Nė vienų jaunėlės dukros batų kupare nėra, visus išsivežė uošvynėn. Dievažijosi pas motiną nieku gyvu negrįšianti, esą jos namuose girdi giltinę kniaukiant.

Užvožusi kuparo dangtį, Serapina leidžiasi į apačią. Viršuj sužvarbo, pirštai pamėlo. Visa ten perkošta vėjo ir stingdančių prisiminimų. Kad taip galėtų į žemę užkast. Apačioj jaukiau, krosny žarijos dar smilksta. Šiemet pasisekė su malkomis – beveik visos beržinės, sausos, be puvinių, išsyk užsidega. Baltmiškio Levas parūpino. Jis seniai prie Serapinos taiko. Vis guodžiojasi, kad vienam pamiškėj nyku, baugu, šalta. Norėtų arčiau gyvenvietės, prie žmonių. Tačiau Serapina jo skundų negirdi. Niekad nevadina gryčion, už stalo nesodina. Pasitikusi lauke, įbruka kišenėn iš anksto paruoštą voką, patapšnoja per petį, spūdina vidun. Uždariusi priebučio duris, priglaudžia prie siauručio langelio raukšlėtą kaktą ir stebi aplink malkas tūpčiojantį Levą. Mėgina sau atsakyti – kam jai svetima burna, svetimas kvapas, svetimi įpročiai ir troškuliai? Priėmusi kitą, turėtų daug ko atsisakyti.

„Bet šit, ˗ netikėtai dingteli Serapinai, ˗ jei Levas imtų ir, įsispyręs į Aladino kurpes, priešais ją stotųsi. Tuomet tai tikrai būtų ženklas ir jos sapno išsipildymas! Tuomet ji jau žinotų, ką dėti kaip antspaudą ant savo širdies, kaip antspaudą ant savo rankos.“