Trapiu ledu

Tomas VYŠNIAUSKAS

Individo jausenos kaip kosmoso dėsnių atspindžiai, asmenybės ir aplinkos santykis, šių dėmenų raidos koreliacija – temos, bėgant metams neprarandančios aktualumo. Tasai aktualumas dar labiau ryškėja virsmo, reformų laikotarpiais. Žmogaus buitis, elgsena, verbalinės raiškos formos dažnai vykusiai charakterizuoja laikotarpio dvasią ir sociumo energetiką. Apmyžtas kazarmas, pizdec, kiek keiksmažodžių, kalio permanganatas kavoje ir seksas iki vestuvių – raiškos ir siužeto elementai, galintys iššaukti alpulį silpnesnių nervų snobui ar paskatinti šventeivas šauktis egzorcisto. Bet bėgant metams ir mano odai artėjant prie begemotiškųjų savybių, pagavau save reaguojantį į panašius ekscesus mintimi: ne vien praskalautos burnos žodį LAIS-VĖ išskiemenuoja. Tad poeto, prozininko, vertėjo Tado Žvirinskio dienoraštinį romaną „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ skaičiau suintriguotas ir be puritoniškų pagaugų.

Knygoje dienoraščio forma aprašomi jauno studento farmacininko rūpesčiai, kasdienybė, elgsena, jausenos komplikuoto ne tik jaunai asmenybei, bet ir besiformuojančiai atkurtai valstybei laikotarpio kontekste. Nuotykių, mokymosi proceso detalių, santykių su bendraamžiais, studentiškos buities, asmeninių išgyvenimų vaizdais perteikiama ir sudėtingo laikmečio (1990–1991) specifika (sociumo nuotaikos, materialiniai sunkumai, išorinės grėsmės). „Pirmieji žingsniai netobuli, bet laikui bėgant jie įgaus ir grožio, ir galios!“ (p. 83) – apžiūrinėdamas pirmąjį atkurtos Lietuvos pašto ženklą konstatuoja romano herojus. Netobuli, bet būtini norint judėti pirmyn.

Knygos subjekto elgseną dažnu atveju galima apibūdinti fraze „gyvenimas šia diena“. Tačiau galbūt toji atsaini (o kartkartėmis ir šiurkštoka, keiksmažodžiais ir nenormatyvine leksika palydima) veikėjo laikysena viso labo kaukė, slepianti tiek jaunatvišką gaivališkumą, tikėjimą idealais, tiek ir netikrumą dėl ateities. „Šūdas iš manęs bus, o ne specas…“ (p. 186), – pasigirsta ir nepasitikėjimo savimi apraiška. Rytojus atrodo tarsi trapus ledas virš bedugnės. Ir tuo ledu reikės žengti pirmuosius savarankiško gyvenimo žingsnius. Kartu su knygos herojumi pirmus žingsnius nepriklausomybės link žengė ir naujai atkurta valstybė. Svajonės fluidams išsivadėjus, atėjo išbandymų buitimi metas. „Ko gero, jaučiuosi kaip laukinis žvėris, didesnę gyvenimo dalį pralaikytas zoologijos sode. Kai atsiveria narvas, joks žvėris neskuba ištrūkti į laisvę“, – savo (o ir visuomenės) būseną apibūdina jaunas studentas. Tarsi lengvabūdiškumu būtų galima užmigdyti budrumą ir pramiegoti būties dilemas: „Vėliavą man į rankas ir spalvotų sapnų traukinį, pilną papingų mergų, į paradoksinio miego fazę!“ (p. 24) Antra vertus, bėgimo nuo problemų, atsakomybės vengimo, šuoliavimo egzistencinių briaunų paviršiais veikėjas nelaiko panacėja: „Gal kiek pabodo man tie spoksojimai į tikrovę per stiklą? Gal norisi tikros tikrovės? Kad ir kokia baisi ji bebūtų.“ (p. 33)

Žaismingi buitinių procedūrų aprašinėjimai („Nuėjau prie veidrodžio pasižiūrėti. Kartu pamyžau. Tiesiai į kriauklę, kad nešvaistyčiau brangaus laiko.“ (p. 62)), kaitaliojami su poetiškais egzistenciniais apmąstymais („Melo man ir realiame pasaulyje užtenka. Spoksau pro langą. Šviesu. Neseniai nulijo. Jaučiuosi beveik ramus“ (p. 73)), kuria tekste energetinį lauką, neleidžiantį skaitytojui nuobodžiauti ir nepaliekantį užribyje rimtų problemų, tvyrančių asmenybės / aplinkos santykio slinktyse. Kategoriškesnis žvilgsnis į pasaulį, jo netobulumo netoleravimas („Kažkokia psichė. /…/ Jei čia Malvina, tai apie jos Buratiną net pagalvoti baisu.“ (p. 74)) tik dar labiau komplikuoja pritapimo netvariame pasaulyje galimybę. Nerūpestinga ir avantiūriška elgsena yra tarsi gynybinė reakcija, šarvas, saugantis nuo svetimo pasaulio pavojų: „Reikia švęsti gyvenimą. Nes, kaip rodo naujausių laikų istorija, tai itin trapus ir nestabilus dalykas. Deja.“ (p. 113) Tačiau abejingumo sociumui kaukes tarytum nuneigia veikėjo išgyvenimai dėl Lietuvos ateities, juntamos visuomeniškumo apraiškos (žurnalo rengimas, kūrybiniai literatūriniai bandymai, apyrimtis požiūris į mokslus). Gali būti, kad yra daug tiesos žaismingame dialoge: „Tai ar eitum su manim lovon​?“ – paklausiau be užuolankų. „O tau tik tai terūpi?“ „Ne, man labiausiai rūpi Tėvynė Lietuva!“ (p. 160)

Kuriant valstybę svarbu suprasti žmogų. Girdėti žmogų. „O kas girdi mane? Ar aš pats save girdžiu?“ (p. 37), – svarsto studentas. Gyvenimo spalvų kaleidoskopas ir prioritetų chaosas besiformuojančios asmenybės sąmonėje leidžia kontempliuoti „krūtis ir kaklą, padabintus /…/ sperma“ (p. 41), kol savo „jėgą“ automato buože daužydama dantis demonstruoja „dvesianti imperija“ (p. 43). Kontrastai įgalina knygoje atskleisti būties įvairialypiškumą: greta pragmatiškų paskaičiavimų, kaip galima išgyventi iš pieno ir mėsos pramonės bei „Smegenų porno“ žurnalėlio, (medi)ciniško spuogų spaudymo, paleistų vidurių, lavonų nešiojimo prozektoriume, egzistuoja ir nepasitikėjimas savimi, abejonės, ryžtas ginti Tėvynę.

Meilės ir laisvės sąvokų kontraversiškumas ir jų savotiška nedermė kelia sumaištį protagonisto jausenų gamoje. Kartu suvokiama, jog tik perpratus ir įsisąmoninus jų esmę įmanomas įsiprasminimas aplinkoje. Juk visa tarpusavyje susiję: „desperatiškas noras dulkintis tėra iškreiptas nevilties atvaizdas“ (p. 108). Romantinė siužeto linija tai rangosi trikampiais, tai trūkinėja punktyrais ir atspindi komplikuotą veikėjo santykį su priešingos lyties atstovėmis (daugiskaita). Veikėjas nėra tikras dėl savo jausmų, bando neigti visa griaunančio jausmo egzistavimą ir kartu kiek išgyvena patyręs išdavystę. Blaškymasis tarp kūniško artumo ir apmąstymų apie fizinio patrauklumo dėmens svarbą meilės sampratoje tarsi paryškina knygos subjekto emocinę vienatvę, norą būti suprastam, dvasinio ryšio poreikį.

Studentaujančio jaunimo gyvensenos aprašymuose skaitytojas atras popkultūros elementų, muzikos grupių pavadinimų, dainų citatų, nuorodų į literatūros kūrinių personažus, Kauno geografines vietas, viešas įstaigas. Žargonas, keiksmažodžių gausa sukuria nenuobodaus pasakojimo įspūdį, suteikia savotiško poetiškumo ir vaizdumo. Pripažinkime, jog šikinyke „kviestis daktarą Vatsoną“ (p. 139) yra kur kas estetiškiau nei banaliai nusivemti. Tos buities detalės yra tiek individo, tiek sociumo (juk veikėjas pagrįstai mano: „pagal cinišką, bet visiškai teisingą apibrėžtį esu istoriją formuojantis pikoelementas“ (p. 35)) elgsenos priežastis, tiek kontekstas, padedantis išreikšti jausenas. Atkreipti dėmesį derėtų ir į pasakojimo tono žaismingumą bei aiškiai išreikštą humoro jausmą. Išrinkau savo (žinoma, subjektyvų ir ne visa apimantį) top’ą (vietos išdėliotos atsitiktinumo tvarka):

1) „Prausiasi tik tie, kurie tingi kasytis.“ (p. 18);

2) „Egzistencinis nerimas gerai slopina apetitą.“ (p. 140);

3) „… altruizmas – kai ne vien pats sau į dūšią šiki, bet ir leidi tai daryti kitiems.“ (p. 67);

4) „Po paskutinių nuotykių su mergele į vėmimą pradėjau žiūrėti filosofiškai.“ (p. 91);

5) „Elgėsi korektiškai – lyg su kokiu idiotu, iš kurio nieko nepaimsi.“ (p. 94);

6) „… viskas yra šūdas, išskyrus myžalus“ (p. 97);

7) „Mėgstu grupinį. Jame galima nepersistengti.“ (p. 145);

8) „Pasidulkinom ir išsiskirstėm. Kaip kokios musės.“ (p. 159);

9) „Blet, kaip nėra jėgų. Toks jausmas, lyg mane kasnakt vampyrai lankytų. Kolektyviai.“ (p. 190);

10) „Grįžau į bazę, pasišildžiau sriubos, užmušiau keturis tarakonus, pasiklausiau radijo ir pašikau. Ko gero, pastarasis darbas šiandien buvo prasmingiausias.“ (p. 151).

T. Žvirinskio „Manuscriptum discipuli arba studentiška 1990–1991 metų kronika“ – intriguojanti, drąsi knyga, nenuobodžiai pasakojanti skaitytojui apie pirmus asmenybės ir valstybės žingsnius savarankiško gyvenimo kelyje. Žingsnius pavojingoje aplinkoje, kupinoje pagundų, klystkelių, išorinių grėsmių. Jauno žmogaus akimis, per jo problemų kontekstą perteikiami laikmečio kultūriniai ypatumai, socialinė sankloda. Knyga, primenanti skaitytojui, jog valstybė nėra abstrakcija ar dokumentacijos stirta. Valstybė – tai žmonės, elementariosios dalelės, kurios, tarpusavyje sąveikaudamos, kuria bendruomenę. Ir kartu, tegul ir nedarniai, žengia per traškantį ledą. O jei įskils – visada galima per properšą pasigėrėti dangaus vaiskuma.