Selemonas Paltanavičius: „Pasikartokime jautrumo pamokas“

Selemonas Paltanavičius (g. 1956 m. sausio 14 d. Užbaliuose, Marijampolės r.) – prozininkas, gamtininkas, fotografas, aplinkosaugininkas, radijo laidų vedėjas. Penkerius metus dirbo Žuvinto rezervate. Vėliau – Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriaus vedėju. Selemono Paltanavičiaus knyga vaikams „Sniego žmogelių žiema“ išrinkta į 2020 metų geriausių knygų vaikams penketuką.

Selemoną Paltanavičių kalbina Vytautas Kaziela.

Jūsų knyga vaikams „Sniego žmogelių žiema“ šiais metais kritikų išrinkta į geriausių vaikų knygų penketuką ir skaitytojai balsuodami galbūt išrinks ją geriausia metų knyga vaikams. Apie ką ši knyga ir kuo ji ypatinga?

Nors šioje knygelėje yra daug sniego, ji ne apie jį. Ir ne tik apie mažuliukus sniego žmogelius. Ji – apie stebuklą, tikėjimą, draugystę ir tai, ką mes prarandame staiga suaugę. Ne visi galime likti šiek tiek vaikai. Tačiau pasaulį geriausiai supranta jie, todėl tik jie ir mato sniego žmogelius, jų pasaulį, tik jie (tikiu, kad taip yra) dar moka svajoti ir fantazuoti. Tai – visos kūrybos pagrindas. Beje, ir žmogus, ypač jo vidus, kuriamas taip. Todėl pasakodamas apie sniego žmogelius galvojau apie vaikus. Džiaugiuosi, kad knygelė, kurios rankraščio atsisakė kai kurios leidyklos, pasiekė vaikus.

Pats beveik prieš 40 metų esu parašęs 3 knygeles vaikams ir žinau, kad rašyti vaikams yra kur kas sunkiau negu suaugusiems. Dabar nerašau, nes nežinau, kas dabartiniam vaikui yra įdomu. Pasižiūriu filmuką vaikams ir jo nesuprantu… Iš kur Jūs žinote, kas bus įdomu šiuolaikiniam vaikui? Juk turbūt sutiksite, kad mūsų vaikystės vaikai labai skiriasi nuo šiuolaikinių vaikų – daugelis net ir sniego nėra laikęs rankoje, nepažįsta ne tik laukinių žvėrelių ar paukštelių, bet ir naminių gyvūnėlių. Prisimenu, važiuodamas autobusu stebėjau tokį vaizdelį: sėdi autobuse močiutė su anūkėliu, anūkėlis susidomėjęs dairosi pro langą, o paskui per visą autobusą šaukia: „Močiute, žiūrėk: raga, raga!“ Jis net nežino, kad tas raguotas padaras pievoje yra karvė. Kaip rasti kelią į vaiko širdį? Kaip jį sudominti?

Jeigu dabar atsakyčiau (na gerai, ne aš, kas nors kitas atsakytų) į šiuos Jūsų klausimus, mes būtume išsprendę visas šio pasaulio problemas. Taip, vaikai keičiasi, aš sakau, kad vaikai labai greitai pasensta – iš tikro, vaikų kartos keičiasi labai greitai, kas keli metai. Mes niekada nesuprantame savo vaikų. Tačiau… Z ar Y karta, kaip dabar stengiamasi vadinti, ne savaime atsirado – negi mes pamirštame, kad visus tuos išmanius įrankius, labai anksti paduodamus vaikams, sukūrėme patys? Beje, sukūrėme ne vaikams, sau. O kišame todėl, kad galėtume „būti laisvi“, taigi – savanoriškai siekiame kuo labiau tolti nuo vaikų. Ir tai vyksta: dabar tėvai ir vaikai labai nutolę, ypač kai vaikas sau maigo kompiuterį, o jo mama – mobilųjį. Galbūt kai kam tai patogu. Tačiau žala vaikui milžiniška, jis turi jau „naują mamą“, kuri kalbasi, bendrauja su juo. Tai kompiuteris. Kodėl protingi tėvai nepasako, kad tai yra tik įrankis – kaip šaukštas, pieštukas? Jis turi būti naudojamas pagal paskirtį. Žaidimai… Juk galima žaisti ir lavėti lipdant sniego žmogų, iš akmenukų, pagaliukų statant namą, kuriant vandens kelių sistemą. O pažinimas – nesvarbu, ar gamtos, ar žmonių pasaulio, ateina per patirtis, ne per kompiuterį. Pirmiausia, atrodo, to reikia mokyti tėvus, senelius. Prie to gali prisidėti knygos. Tačiau jas reikia skaityti ir pasakoti, kartoti, ką iš jų sužinojai. Ne be reikalo senieji mąstytojai sakė, kad kartojimas yra mokslų motina.

Esate ne tik rašytojas, bet ir gamtos fotografas, mokslininkas. Turbūt pažįstate visus paukščius iš balsų, visus kitus miško ar pievos gyventojus, mokate skaityti gamtos ženklus. Iš kur ta meilė gamtai? Kur jos ištakos?

Pradėsiu nuo pradžios: gali būti, kad aš gimiau jau mylėdamas gamtą ir gyvąjį pasaulį, nes savęs kitokio nepažįstu. Traukė viskas, kas tik gyva, sėjau ir auginau visokius augalus, laikiau pulkus triušių ir balandžių, perinau vištas. O savo Kazlų Rūdos girioje, kuri stūksojo prie pat kiemo, mokiausi bendrauti su paukščiais. Taip, paukščiai, žvėrys, dauguma vabzdžių, žuvų, varliagyvių yra pažįstami, tačiau kuo toliau, noras pažinti juos visus visus tik stiprėja. Vadinasi, gyventi verta.

Baigęs biologijos studijas dirbote Žuvinto rezervate, Aplinkos ministerijoje. Kaip vertinate šį laikotarpį? Tai atradimų laikotarpis ar prarastas laikas?

Valstybės tarnyboje išdirbau 40 metų. Žinoma, darbas Žuvinte dabar, jau iš tolo, atrodo romantiškai, nors tikrai buvo visko. O ministerija… Manau, kad Lietuvos gamtai savo duoklę atidaviau su kaupu, nes labai ilgus metus teko vadovauti Biologinės įvairovės skyriui, kartu su kolegomis kurti nepriklausomybę atgavusios Lietuvos gamtos apsaugos teisinę sistemą, po to – rengti dokumentus stojant į Europos Sąjungą. Teko daug ką atrasti. Tačiau tie metai man pačiam reiškia ir kai ką kita: nebuvo parašytos planuotos knygos, neatlikti kai kurie darbai švietimo srityje. Šiandien puikiai matau, kad to labai trūksta. Ir, ko gero, trūks dar labai ilgai.

Kodėl pasirinkote ne mokslinį darbą, o literatūrą?

Gali būti, kad literatūra pasirinko mane. Savo pirmąją knygelę parašiau septintoje klasėje, ji buvo išleista man studentaujant. Gimtojo krašto kalba ir žodingumas labai padėjo kūryboje. Pabandęs derinti valdišką tarnybą, mokslinį darbą ir literatūrą supratau, kad tai – neįmanoma: kažkas nukenčia, kažkam skiriama tik trečdalis laiko ir energijos. Likau su literatūra. Bet ir su gamta.

Esu matęs daug puikių Jūsų gamtos nuotraukų. Kokią vietą Jūsų gyvenime užima fotografija? Kada tai prasidėjo? Ko reikia, kad būtum geru gamtos fotografu?

Fotografuoju daug dešimtmečių, mano objektai – gamtoje. Visko mokiausi pats, buvo daug klaidų, buvo netikusi fotoaparatūra ir ypač objektyvai, juostelės – prarasta daug medžiagos, kuriai rinkti skirta bent 20 metų. Į gamtą niekada neinu be fotoaparato. Gamtos fotografas turi būti kantrus, ne mažiau svarbu žinios, jautrumas, įžvalgumas.

Yra sakoma, kad gamtos fotografu gali būti tik geras žmogus. Ar sutinkate su šiuo teiginiu?

Tikra teisybė. Tačiau būna ir kitaip… Teko gyvenime sutikti gamtai žiaurių žmonių, kurie fotografavo tik skaičiuodami pelną. Jiems dėl vienos parduodamos nuotraukos pražudyti dešimtį lizdų su jaunikliais atrodė visai normalu. Neduok Dieve, kad tokių žmonių rastųsi ir dabar.

O dabar apie bendresnius dalykus. Prieš dešimtmetį gražiausi Aukštaitijos ir Dzūkijos miškai buvo tiek prišiukšlinti, kad priminė daugiau sąvartynus, o ne miškus. Paskui prasidėjo akcijos „Darom“, plastikinių butelių supirkimas ir miškai šiek tiek prašviesėjo. Kokią žalą gamtai daro žmogaus „pėdsakai“? Ką dar reikia padaryti, kad miškuose, pelkėse žmogus nepaliktų šiukšlių?

Šiukšlės, buteliai… Taip, čia yra kiekvienos tautos „vizitinė kortelė“ ir gėda. Tačiau yra daug didesnių bėdų, kurias pamirštame: kad ir neprotingas miško, vandenų, žemės naudojimas, žvejyba ir medžioklė, o labiausiai – ūkininkavimas. Juk purškiame vis daugiau, sėjame nežinia kam reikalingus rapsus. Jei kas mano, kad taip elgdamiesi daro gerus darbus, vadinasi – kažkas mumyse sugedo. O šiukšlės… Jas galime surinkti.

Klimatas šiltėja. Kuršių Nerijoje dygsta invaziniai baravykai. Net ir baltieji garniai tampa vis labiau įprasti paukščiai. Mes, uteniškiai, jau kelinti metai kovojame su invaziniais šliužais, nuo Palangos tilto žvejai gaudo invazinius grundalus. Teko girdėti, kad Lietuvoje jau pasirodė meškėnai. Jums turbūt žinoma ir daugiau tokių faktų? Kaip turime elgtis tokiu atveju? Bandyti kovoti, kažkaip reguliuoti, lėtinti šiuos procesus ar paprasčiausiai susitaikyti kaip su neišvengiamybe?

Nė viena invazinė rūšis neatkeliavo pati – tai mes ją įveisėme. Patys išplatinome Sosnovskio barštį, gausialapį lubiną, o miškuose – šluotinį sausakrūmį. Mes su gėlių ir medelių daigais atsivežėme šliužų kiaušinėlius. Leidome jiems plisti. Tai kodėl dabar ieškome kaltų ir patys to nesusitvarkome. Ar turime nuleisti rankas? Jokiu būdu. Kai kada pakanka tik geros valios, draugiškumo – štai visi kaimynai kartu gali išspręsti šliužų „reikalą“, pabaigti barščių ir lubinų plitimą. Ir tam nereikia ypatingų pastangų, tik noro.

Plyni miško kirtimai. Vieni kovoja su jais, kiti sako, kad miškai užauga, subręsta ir juos reikia kirsti. Kurioje barikadų pusėje esate Jūs?

Kirsdami medį, istoriškai mes nieko neatrandame – juk tą darė ir mūsų protėviai. Bet darė su protu: kirto tiek, kiek reikėjo. Dabar nukirsti medžiai keliauja iš Lietuvos… Tas uždarbis yra toks menkas, be to, šis verslas, imant iš gamtos mums nepriklausančią medieną, yra iš esmės neteisingas. Iš tikro, miškai, kurių mes nesodinome, priklauso gamtai. Todėl pardavus medieną, ne mažiau kaip pusė gautų pinigų turi būti skiriama miškui – ne miškakirtėms pirkti, kaip kad daroma dabar, o miško ugdymui, pagaliau – jo išpirkimui iš privačių rankų. Miškas neturėtų būti privatus, kaip ir valstybinis. Valstybė jo iš nieko neįsigijo, kaip ir šių dienų savininkai. Jis yra gamtos, kaip sakoma, „pono Dievo“. Visoje Europoje taip įvardijama, pavyzdžiui, visa gyvūnija… Tik pas mus ji kažkodėl yra valstybės. Manau, kad mūsų miškai nualinti, iš jų tyčiojamasi ir toliau. O tai nieko gero nelems.

Esu pastebėjęs, kad šiuolaikinis, ypač miesto, žmogus žiūri, bet nemato, klauso, bet negirdi. O juk ir virš Vilniaus praskrenda gervės, juk ir Vilniuje čiulba paukščiai… Kas atsitiko ir kaip sugrąžinti žmogui girdėjimą ir regėjimą?

Jūsų tiesa – mes negirdime ne tik lakštingalų, bet ir kitų žmonių. O gaila… Dar neseniai juos girdėjome geriau. Ar galima vėl prisiminti šią Dievo dovaną? Mes tą turime, tik reikia šiek tiek pasikartoti jautrumo pamokas. Kartais sostinės Vingio parke stebiu į gamtą pasivaikščioti išėjusius žmones su ausinėmis. Aplinkui čiulba paukščiai, bet jų negirdi… Gal dar reikia dujokaukę užsidėti, kad neužuostum medžių ir žemės kvapų? Pasikeisti niekas neprivers. Tačiau gal galima sudominti, priminti? Tą darau savo vedamose radijo laidose. Bet to yra per maža.

Jūsų išleista „Lietuvos gyvūnų didžioji knyga“ turėjo milžinišką pasisekimą. Vadinasi, dar ne viskas prarasta, vadinasi, dar visiškai nenutrūko žmogaus ryšys su gamta. Kokia jūsų, kaip rašytojo ir gamtininko, misija, kad šis ryšys ne silpnėtų, o stiprėtų?

Man vaikystėje labai trūko knygų apie gamtą. Viską norėjau žinoti, o aiškintojų nebuvo. Kartą supykęs sau pasižadėjau parašyti daug knygų, kad kada nors vaikai viską žinotų. Praėjo daug metų, tą ir darau. Žinau, kad daug kas iš mano knygų mokosi, sužino naudingų dalykų. Todėl manau, kad bent jau iš dalies savo pažadą įvykdžiau.

Esate išleidęs ar tik ne aštuonias dešimtis knygų. Kas šiuo metu guli ant Jūsų darbo stalo? Kokie Jūsų kūrybiniai planai?

O, planai… Visko tiek daug, kad net nežinau, ar suspėsiu. Nesakysiu konkrečiai apie nieką, taip elgiuosi visada. Tačiau dabar leidyklose yra iliustruojamos, ruošiamos spaudai bene 5 būsimos mano knygos. Ant darbo stalo (rašau pieštuku) – dar keletas sumanymų. Jei bus įmanoma, juos įgyvendinsiu.

Ir paskutinis klausimas. Ar ateis šiais metais pavasaris ir kada?

Svarbu, kad ateitų žiema. O jos nematyti… Mūsų gamtai žiema yra be galo svarbi. Pavasaris ir vėl, matyt, bus nedovanotinai ankstyvas, ilgas. Nepatinka man tokie išsiderinę metų laikų ciklai. Tačiau visa tai – ne iš gamtos, o iš mūsų pačių „darbelių“. Ko siekėme, tą turime.