2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Anapus sapno širmos



Tomas VYŠNIAUSKAS

Tikriausiai nesuklystume architektę ir fotomenininkę Oną Mariją Dy Urbšytę pavadinę vizualiojo meno atstove. Todėl pirmąjį jos poezijos rinkinį „Miego užrašai“ (2020 metais išleido „Kauko laiptai“) atverčiau turėdamas lūkesčių skaityti vaizdingumu pasižyminčius eilėraščius. Tokį įspūdį sustiprina bei formos viršenybę prieš transcendenciją (ar bent jau šių plotmių sąveiką) pabrėžia ir knygai iliustruoti panaudotos pačios autorės darytos subtiliai erotizuotos fotografijos.


Jau pirmame rinkinio eilėraštyje randame bandymų abstrakcijoms suteikti daiktiškuosius pavidalus: „mano tylos vandeniu srūva, / aplenkdamos dugne / gulinčius akmenis, / šilku nugula / ant pavargusių laiko pečių“ (p. 8). Panaši tendencija pastebima ir toliau skaitant knygą. „Sapnai / sulamdytais lapais / naktimis išnyra … ne viską atseku – / kai kas / saugiai slepiasi po giliomis / paslaptingų jausenų klostėmis“ (p. 53) – stengdamasis perprasti paralelinę erdvę apgailestauja lyrinis subjektas. Bandydama apčiuopiamiau išreikšti sunkiai apibrėžiamus reiškinius autorė tarsi teigia, jog gilus miegas ir nemiga (kaip ir būtis su buitimi) visada žengia greta. Taip greta „negimusių norų kūdikių“ išnyra „pigus prancūziškas sidras“ ar „kaimynai, nuvalgytais krūminiais“ (p. 10).


Kaip tarpinės būsenos akcentas (ar nebūties prieangis) knygoje dažnai akcentuojamas tylos motyvas: „iš miego į miegą, / pas tave, pas mane, / į tylą per alkį, / per alkį į tylą“ (p. 14); „tirštai žalias marių vanduo / dvokiančią / nebylumu užspringusią žuvį / tykiai į krantą plukdo“ (p. 38) ar „keisti padarai tos žuvys: / nekalba, / bet tiek išminties išneršia“ (p. 85). Tačiau lyg bandydamas neperžengti ribos į teritorją, iš kurios negrįžtama, lyrinis subjektas stengasi atviromis akimis žvelgti į supantį pasaulį – eilėraščiai pasižymi gan gausiu objektų vardijimu, aprėpiant platų reiškinių buitiškumo lygmens diapazoną: „kupė sėdi boba, / valgo apvalius / karamelinius saldainius“ (p. 32) ir „keista būsena, / kai mirusių mieste nėra kryžių, / tarytum čia nesilanko Dievas“ (p. 33). Atrodytų, lyg stengiamasi viso labo žvilgtelėti praskleidus anapusybės širmą, tarsi būtų saugiau vėles ir krikščionišką simboliką importuoti į eilėraščius užuot nėrus į egzistencinę gelmę. Tasai „įsikibimas“ į supantį pasaulį, viena vertus, neleidžia lyriniam „aš“ įvykdyti reikšmingesnio transcendentinio virsmo, kita vertus, padeda išreikšti vidines jausenas per išorės objektus.


Itin fantasmagorinių vaizdų ar išmonės demonstravimo knygoje nėra daug. Pasaulis konstruojamas pasitelkiant pažįstamus aplinkos elementus, kartkartėmis juos pertransformuojant: „spindulius imu, rišu, / įsivaizduoju, bus jaukiau / prie netikro židinio, / senoje svetainėje / imituoju šviesą“ (p. 65), o kažkas tuo metu „nešėsi tinklelį, / kuriame merdėjo pagautas šamas, / jo uodega / mėnuliu pakibo danguje“ (p. 83). Renkantis tarp sapno mistikos ir nemigos įtampos, dažniausiai pasirenkama prabudimo galimybė: „svaiginausi / tardama maldos žodžius, / už save, tave / įslinkusį šešėliu pro / užvertas lauko langines, / gėlėto rašto dalimi prigludusiu / prie trūkiais nužymėtos sienos“ (p. 74). Fikcija kartais būna viliojanti („paukštužė per tarpus blakstienų / mano akių obuolius / sparnais kutena“ (p. 47)), o daiktiškumas negelbsti nuo neišvengiamos pabaigos („ant senų apiplyšusių tapetų / baigiu pradėtą pasaką rašyti“ (p. 62)), tačiau lyrinis subjektas stengiasi išbalansuoti išlikdamas esamoje akimirkoje, vengdamas žvelgti į nenuspėjamą ateitį („baugu užkalbinti / pro šalį slenkantį / dabarties laiką, / nebemokantį / nei šokti, nei dainuoti, / tik būti išlikimu“ (p. 52) ar išnykti susiliedamas su gamtos reiškiniu („o lietūs lyja ir lyja, kol / tampi lašančiu debesiu“ (p. 57)).


Kalbant apie raišką, krenta į akis gan gausus literatūros raidoje „nučiupinėtų“ įvaizdžių naudojimas (kelionė, galinė stotelė, dulkė, žuvys, mėnuo, žvaigždės, kryžius ir t. t.) ar abstrakcijų (vienatvė, šviesa, tyla, sapnas, ilgesys, likimas, liūdesys ir pan.) akcentavimas. Pasitaiko nuspėjamų sugretinimų ir minties eigos: „juodai būdingas liūdesys“ (p. 9); „abejoju vienatvės buvimu, / jei tyla ir aš / esame drauge, / tai anos nėra“ (p. 20); „net saulei užmigus / gyvenimas niekur nedingsta“ (p. 21); „tykiai verkia / marmuro akmuo“ (p. 35); „esu tik dulkė menka, / būties begalinėje dykumoje“ (p. 63). Tačiau čia pat tekstas nuspalvinamas ir viena kita įdomesne metafora ar išradingesniu pasakymu: „tyla – lyg oda, / nuo gimimo / prie mūsų kūnų prisiūta“ (p. 9); „tuščios kišenės / tarytum piranijos žiojosi“ (p. 18); „stovi basnirčias rūškanu veidu / žmogutis, / tįsta nuo jo skausmo upės“ (p. 81) ar „bendri tik šarmojantys rytai / su rymančiomis / kuprotomis obelimis, / jose neapgyvendintais inkilais / ir į miglą įbestomis / veidrodinių šulinių akimis“ (p. 90). Patiko ir idėja potencialius kūrinių pavadinimus nukelti į eilėraščių pabaigas taip jiems suteikiant išvados (išrišimo) svorį.


Onos Marijos Dy Urbšytės „Miego užrašai“ nepretenduoja tapti košmaru anei saldžiu žiemos miegu, nesiekia nerti nei į nakties, nei į minties gelmes, nesiruošia nustebinti skaitytoją novatoriškomis metaforomis ar originaliais egzistenciniais ieškojimais. Tai knyga, subtiliai ir vaizdžiai kilstelinti būsenas ir potyrius truputį aukščiau buitiškojo lygmens ir taip universalizuojanti autoriaus „aš“ iki skaitytojo „mes“. Galbūt literatūros gurmanams pasirodys, jog rinkinyje per daug abstraktumo ir per mažai gelmės tam, kad perrėžtų storą odą iki kraujo. Tačiau knygoje yra prasmės paieškos apraiškų (tegul ir nuspėjamų kartkartėmis) ir vaizdo. Ne tik iliustracijose, bet ir tekstuose. Kažkur ten „mozaikų labirintuos paklydę vaikšto / paveikslų personažai“ (p. 65). Kažkur tarp dekoracijų, tarp sapnų ir prabudimų į pasaulį žvelgia eilėraščio šešėlis.