2020-12-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Krėvės pašauktas



Vytautas KAZIELA

Tai mano trečiasis apsilankymas Subartonyse, literatūros klasiko Vinco Krėvės-Mickevičiaus gimtinėje. Iš pirmojo nelabai ką ir prisimenu. Antrasis sukėlė tik susierzinimą. Nepajutau aš ten Krėvės dvasios. Nepajutau….


Spalio 24-oji, lietus visą naktį pylė kaip iš kibiro. Nustojo tik apie 11-ą ryto. Tada ir išvažiavau iš Druskininkų. Prieš tai įsitikinęs, kad Krėvės muziejus tikrai dirba ir šeštadieniais. Pavažiavęs kiek už Merkinės Alytaus plentu pasuku į Subartonis. Prie Vinco Krėvės-Mickevičiaus memorialinio muziejaus manęs jau laukia naujasis muziejininkas Deividas Preišegalavičius, puikus prozininkas. Gimęs Kaune, gyvenęs Kaune, Frankfurte, Nidoje, Miunchene, Vilniuje. Dabar persikėlė į Merkinę.


Vos išlipus iš automobilio prasideda nesusipratimai ¬– užsikerta fotoaparato objektyvas. Teks tenkintis telefonu. Nors fotografuoti telefonu labai nemėgstu.


Rašytojo gyvenimą mena kieme augantys klevai. Kai kuriose fotografijose jie dar visai maži. Pakeliu akis į klevą – nutūpęs aitvaras. Muziejaus sodelyje taip pat stovi ąžuolinė rašytojo skulptūra. Kaip ir dera dzūkui, rašytojas buvo neaukštas, tik metrą šešiasdešimt keturis centimetrus nuo žemės atsiplėšęs, bet žemėje buvo pasislėpusios jo didelės ir stiprios šaknys.


„Vakar pas mus buvo muziejaus atidarymas, po renovacijos. Muziejus neveikė dvejus metus. Einant toliau šita Vinco Krėvės-Mickevičiaus gatve gal už kilometro yra kapinės. Ten palaidotos urnos su rašytojo ir jo žmonos pelenais“, – pasakoja Deividas.


Sutariame su Deividu iki kapinių eiti pėsčiomis per visą kaimą. Lietus nelyja, tiksliau, oras prisodrintas lietaus, dangus juodas su mistiškos šviesos properšomis, tolumoje, sodriame atole, ganosi arklys. Sutinkame pirmąjį vietinį gyventoją, sveikinamės, o Deividas sako: aprenk jį to laiko rūbais ir bus tipiškas Krėvės personažas!


Kažkas įvyksta. Kaimas prisipildo gyvenimo ir sunku atskirti, kas iš realybės ir dabarties, o kas iš… Girdžiu, kaip girgždėdamas vežimas pravažiuoja gatve ir kaimo gale neria žemyn, kartu su keliuku pradingdamas miške. Kelias per miškus veda į Merkinę… Nežinau, ar tikrai pravažiavo, ar tik pasivaideno… O štai Švento Jokūbo kelio ženklas šalia kelio pats tikriausias. Galvoju: mes tik įsivaizduojame, kad jie kažkur išeina, o gal jie ir toliau gyvena savo laike ir savo kaime? Tik mes jų iš savo laiko nematome.


Taip mane pasigauna Subartonių kaimas. Taip aš pradedu suprasti, kodėl jį ir visas šitas apylinkes taip mylėjo Stasys Stacevičius, amžiną jam dzūkiško dangaus karalystę. Pamažu ateiname į kapines. Mielos jos, šiek tiek užkopusios ant kalniuko, nuo kurio visas kaimas matyti, tolumoje auksiniame rudens peizaže – sudegusi sodyba. Žiūriu į Ipolito Užkurnio medinę skulptūrą ant Vinco Krėvės-Mickevičiaus ir jo žmonos kapo – kokia galybė! Einanti iš pačių žemės gelmių. Vaikštau po jaukias Subartonių kapines. Niekur kitur Lietuvoje kapinėse nerastum tiek medinių kryžių, tik Dzūkijoje. Ir koplytėlė tokia jauki…


Vėl grįžtame į kaimą Vinco Krėvės-Mickevičiaus gatve. Mano palydovas nekalbus. Kažkodėl nesinori kalbėti ir man. Tik žiūrėti. Prie muziejaus jau laukia pagyvenusių inteligentiškų žmonių pora. Paskubomis atsisveikiname. Deividas ramiai prataria: buvote pirmasis muziejaus lankytojas po vakarykščio atidarymo. O aš dar trumpam sustojęs po Mickevičių klevu galvoju apie Deividą: ne veltui jis čia. Krėvė jį pašaukė…


Išvažiuoju. Kaimo pabaigoje trijų kelių sankryža. Kuriuo keliu man? Netvirtai pasirenku. Už kelių šimtų metrų kelias pradingsta miške. Nuvažiuoju gal tris kilometrus ir suprantu: ne čia. Apsisuku ir grįžtu iki sankryžos. Suku į kitą kelią. Vėl tas pat. Nuvažiavus kelis kilometrus, žiūrint į vis tankėjantį mišką suima nepaaiškinama baimė. Kelias siauras – apsigęžti sunku, bet aš kažkodėl imu skubėti. Vėl trijų kelių sankryža. Iš trečio karto pataikau į teisingą kelią. Už kilometro Merkinės–Alytaus plentas. Šiek tiek Merkinės pusėn kelias į Masališkes. Čia prieš aštuonerius metus siautusioje pūgoje pradingo šio krašto dainius Stasys Stacevičius. Kas atvedė jį čia po dėdės laidotuvių Merkinėje? Kas paklaidino? Manau, kad vienas iš Krėvės personažų. Gal kerdžius, bendravęs su miško dvasiomis? Prisimenu paskutinį mūsų susitikimą prieš dešimt metų. Sakau: Stasiuk, negerk tiek. Gyvenimą vėjais paleisi. O jis man: o kiek čia man beliko? Gal dar pora metų… Tai va. Jau dešimt metų jo nebėra. Kaip bėga laikas! Girdžiu, kaip Stasys prieštarauja: laikas nei trykšta, nei bėga, nei ošia, nes laikas – iliuzija. Gal ir taip, Stasy. Gal ir taip.


Važiuoju namo per rudenėjančią Lietuvą. Vėjas blaško ant kelio nukritusius medžių lapus. Žmonės tvarko kapus. Vakare šiltuose namuose skaitau Deivido Preišegalavičiaus knygą „Dulkių spalvos žuvelės“. Seniai jutau tokį skaitymo malonumą, gal nuo to laiko, kai skaičiau Konstantino Paustovskio „Klajonių knygą“. Spalio dvidešimt ketvirtosios sapnas tęsiasi. Ilgai rudens vakarais iš naujo skaitysiu Krėvę…