2020-12-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Už degančio krūmo pasislėpęs pasaulis

Viršelio fragmentas

Tomas VYŠNIAUSKAS

Pedagogė, literatūralogė Kristina Bačiulienė ilgą laiką literatūros pasaulyje buvo žinoma dėl pastangų puoselėti gležną poezijos gėlę (kultūrinių renginių organizavimas ir moderavimas, moksleivių susitikimai su rašytojais, kalbos redagavimas), tačiau savąją kūrybą nuo skaitytojų slėpė stalčiuje, kartkartėmis patrupindama vieną kitą raidę kibernetinėje erdvėje. Todėl simboliška kad pirmasis K. Bačiulienės eilėraščių rinkinys (2020 metais išleido leidykla „Kauko laiptai“) buvo paženklintas pavadinimu „Slėpynės“.

„Simuliuoji / kelis gyvenimus iš karto / ieškai savęs – nerandi – / kur“ (p. 15), – buityje neišsitekdamas mąsto knygos lyrinis subjektas. Prasmės ir vietos po saule paieškų tematikos gan dažnos (o ir vis dar aktualios) poezijoje. Rinkinio „Slėpynės“ lyrinis „aš“ tos vietos ieško, viena vertus, tarsi tūnodamas šešėlyje ir pasyviai stebėdamas („tik pabūti lyg pelei / – tyliai – / nušluoti žvaigždes“ (p. 38)), antra vertus, bandydamas susilieti su stebimu pasauliu ir tapti visumos dalimi („ir aš nedidesnė už dulkę / su kosmoso sėkla savy / aistringai deginu žolę“ (p. 11)). O kai neįsispraudžiama į materialaus pasaulio rėmus, erdvės praplečiamos iki sapno plotmės („laukinės bitės spiečia – / nusmengi į miegą / kuris – mano ąžuolas / lizdui sukrauti“ (p. 13)) ar veidrodžio anapusybės („esu žaliasis žiogas / įsižiūrėjęs į vienintelį šokėją – / savo atvaizdą veidrodyje“ (p. 16)), tuo pačiu iki galo neišsižadant materijos reikalingumo: „tebelauki: / gal kas pririš / prie apleistos / būdos“ (p. 18) ar „tada ir nuprausiu / šaltinio vandeniu / nuo veido / gyvenimo sapną“ (p. 43).

Lyriniam subjektui svarbus susitapatinimo su aplinka, integravimosi į Didįjį vienį aspektas: „tretiesiems gaidžiams užgiedojus / atpažinau save / po akacijom / atmerktom akim / žydinčią“ (p. 47). Gamtos reiškinių, transcendencijos ir daiktiškumo perpynimas atsispindi eilutėse: „— maloningai vėjas kedena / sulopytą elgetos sielą —„ (p. 50) ar „pasaulis / telpa miniatiūriniame / vandens laše – / šventame – prieš / neaprėpiamą žodžio / sprogimą virš prarajos“ (p. 51). Tad kurgi lyrinio „aš“ vieta tokiame pasaulyje – keliamas klausimas rinkinio eilėraščiuose, „kokiu vardu vadintis / nuo stogų varvant mėnuliui / į tuščius kregždžių lizdus?“ (p. 54). O gal asmens vidinis pasaulis ir yra toji visuma, į kurią suteka visos būties srovės? Gal žmogiškoji išraiška ir yra tasai sąlyčio taškas, kuriame susikerta erdvė ir laikas, materija ir anapusybė: „nusimegsiu kojines / iš debesų vilnos / kad būtų šilčiau / kopti į kalną / kai paskutinis vakaras / nuguls raukšle / ant veido“ (p. 81)?

Tarsi slepiantis nuo šiurkštaus ir slegiančio pasaulio geluonių („pasauly nieko naujo / išskyrus tik bites / neišsiritusias / iš geltonų akučių“ (p. 32)), prasmės paieškos perkeliamos į dievoieškos erdves: „siuvinėji kryžiuku ant / drobės maldas nemokančias / jokios pasaulio / kalbos kurią suprastų kertėje / tūnantis Dievas“ (p. 30) ir „laukiu punktyrinės juostos: / už jos vaikšto žuvys / su kraujo kryželiais pelekuose / išsiuvinėtais per anksti mirusio / Dievo“ (p. 56). Į Aukščiausiąjį kreipiamasi pagarbiai, tarsi nuo žemesnės pakopos, nebūgštaujant atskleisti savo silpnumo ar trūkumų („iš visų jėgų iš giliausios gelmės / norėčiau ištarti Tavo vardą: / negaliu – per duslu mano oloje“ (p. 71)).

Knygoje juntamas energetinis krūvis, tekstai švelniai melancholiški, su pesimistine gaidele, kurią paryškina tokie įvaizdžiai, kaip: „tuščias kregždžių lizdas“, „nakčia priverkti ežerai“, „paskutinė vinis“, „miręs Dievas“, „gandras virš kapinių“ ir t. t. Pabrėžiamas ir senkančio laiko, baigties suvokimas: „laikas suklostė tankias raukšles kaktoje / per jas neįžvelgi / kas parašyta“ (p. 39). Juntami vienatvės, nesugebėjimo pritapti prie šiurkštaus pasaulio atspindžiai: „neišsiritus, buvau, iš kiaušinio, / su maža poniabūdės uodegyte, / dar neišsprogus, / net nesupratau, kad pakorė“ (p. 55). Rinkinyje yra intertekstų, nevengiama naudoti Biblinių motyvų (Alyvų kalnas, Golgota, Siono papėdė, Kaino žymė), nuorodų į literatūros istorijoje sušmėžavusius personažus (džiuljeta, juzė, rudžiansko bitės).

Tekstuose nedaugžodžiaujama, kalba nepasižymi penkiaaukštėmis metaforomis ar skaitytojo smegenis potencialiai perkaitinti grasinančiomis alegorijomis. Taupus žodis, subtiliai įpintas jausmingumas ir vienas kitas nelauktas (gerąja prasme) minties vingis suteikia žodžiui svorio, tekstams pikantiškumo bei išvengia sentimentalumo žabangų (kartais būdingų šiek tiek egzaltuotiems dievoieškos ar egzistencinams eilėraščiams), o netikėti sugretinimai padeda net ir neįmantriems įvaizdžiams nuskambėti originaliau: „dangus ausyse skamba“ (p. 25), „vėl kažkas sulesė žvaigždes“ (p. 27), „savimi pačia apsisiautus“ (p. 60), „susisukus į kalną“ (p. 29), „iš numirusių prisikelia kirminai“ (p. 68), „šaltais savo pirštų kompresais“ (p. 76).

Kristinos Bačiulienės „Slėpynės“ – nestebinanti moderniais įvaizdžiais, fantasmagoriškais vaizdais ar novatoriškomis tematikomis, tačiau subtili, išjausta, įdomiais sugretinimais ir vienu kitu rafinuotesniu minties vingiu paspalvinta knyga. „Braižau nagu / apšerkšnijusį lango popierių / raštas išnyksta“ (p. 74), – rinkinyje rašo autorė. Išnyks ir pasaulis. Kad ir kur jis besislėptų.