2020-12-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Režisierius Vytautas Kubilius: „Ieškodamas atsakymų, randi dar daugiau klausimų. Ir dėl to gyvenimas tik įdomesnis“

Vytautas Kubilius (R. Milerytės nuotr.)



Rasa MILERYTĖ

Vytautas Kubilius gimė nedideliame miestelyje Anykščių rajone – Raguvėlėje, mokėsi Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje, o baigęs mokyklą pasirinko režisūros studijas. Šiandien 23-ejų V. Kubilius – naujasis Utenos kultūros centro meno vadovas. Pirmąjį rudens rytą pasikalbėjome apie tai, kas Vytautą paskatino rinktis tokį gyvenimo kelią, apie vaikystės prisiminimus ir ateities svajones, apie teatrą gyvenime ir gyvenimą teatre.

Esate Utenos kultūros centro meno vadovas. Prisidedate ir turbūt ateityje prisidėsite prie renginių organizavimo, spektaklių kūrimo. Kas jus atvedė į šią sritį?
Tai mane traukė jau nuo vaikystės. Nuo mažens per Kalėdas, Velykas, kai atvažiuodavo giminės, pasidarydavau dekoracijas ir rodydavau jiems lėlių spektaklius. Labai to laukdavau. Nupiešdavau bilietus, pats būdavau ir bilietų kontrolierius, ir personažas, ir aktorius. Vaikystėje su šeima dažnai važiuodavau į spektaklius – tiek į Panevėžį, tiek į Vilnių. Teatras man buvo labai artimas. Galvodamas apie studijas svarsčiau rinktis aplinkosaugą arba ką nors susijusio su biologija, bet po to, kai mokydamasis Troškūnų Kazio Inčiūros gimnazijoje pradėjau lankyti teatro studiją, supratau, kad mano kelias yra teatras.

Papasakokite apie savo studijas. Ką konkrečiai studijavote, ko mokėtės?
Studijuoju Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdos fakultete renginių ir teatro režisūrą. Liko paskutiniai studijų metai, per kuriuos turiu sukurti spektaklį. Studijuodami mokėmės labai daug ko. Vienu metu mokėmės ir teorinių dalykų, ir kartu bandydavom viską pritaikyti praktiškai, tai yra vaidindavom, režisuodavom, kurdavom įvairius etiudus. Klaipėdoje ir kitur organizuodavom renginius, juos vesdavom. Mokėmės scenos kalbos, scenos judesio, dramos teatro istorijos, scenografijos ir kitų pagrindų, kurių reikia dirbant tiek teatre, tiek organizuojant renginius.

Šiuo metu dirbu Utenos kultūros centre meno vadovu. Čia atlieku ir studijų praktiką. Tai man didelė paskata tobulėti kūrybiškai. To labiausiai trūksta studijuojant, nes visgi studijų metu įgyjam daugiau teorinių žinių nei praktinių gebėjimų.

Ar neteko pasigailėti dėl pasirinktų studijų?
Ne. Žinoma, visur yra sunkumų, studijose irgi, bet tikrai nesigailiu, o dabar, kai pradėjau dirbti, galiu patvirtinti, kad toks darbas mane labai maloniai nuteikia, šildo ir man gera realizuoti save šioje srityje.

Esate labai jaunas. Kaip sekasi dirbti su teatro kolegomis? Ar iš vyresniųjų nejaučiate nepasitikėjimo?
Man netgi buvo keista, kad mane čia taip šiltai priėmė. Nuo pat pirmo susitikimo jaučiu kolegų norą padėti, parodyti, kaip čia viskas vyksta. Tikrai nejaučiu jokio negero žvilgsnio. Manau, ir ateity išliks tokie gražūs santykiai. Štai atėjo ruduo, laukia nauji uždaviniai, nauji planai, tikiuosi, kad ir toliau visi darniai dirbsime.

Uteniškiai vaikai jus pažįsta kaip kapitoną Laimį. Kaip sekėsi susidraugauti su šiuo vaidmeniu ir bendrauti su vaikais? Ar šis darbas nevargino, neatrodė pernelyg nerimtas?
Kapitono Laimio vaidmuo man iškart patiko, galima sakyti, kad radau su juo bendrą kalbą. Man įdomu bendrauti, žaisti su vaikais, buvau sugalvojęs jiems visokių atrakcijų, užsiėmimai buvo tikrai smagūs ir įdomūs. Ir kai matai, kad vaikams smagu, kai jie nupiešia ir padovanoja tau piešinį, pasako, kad dar ateis, būna labai gera. Bendravimas su jais, iš jų sklindantis džiaugsmas duoda tokį gerą impulsą. Kad ir šiek tiek pavargsti, bet taip pat ir pasikrauni gerų emocijų. Vaikai, ypač mažesni, yra labai nuoširdūs.

Vaikams reikia užsiėmimo, šilto, gražaus, gero žodžio, nes kai kurie namie sulaukia per mažai dėmesio. Susitikę su kapitonu Laimiu jie gali pabendrauti, pasipasakoti. Man jie pasakodavo savo istorijas, apie mamas, tėčius, senelius, brolius. Aš buvau tarsi jų paslapčių saugotojas. Tikrai smagus patyrimas. Iš pradžių man atrodė, kad toks darbas nėra labai rimtas, bet vėliau supratau, kad tai turi prasmę, nes ne tik aš ir vaikai kažko pasisemiam, bet visa tai, tas bendravimas, suteikia nuoširdumo pojūtį, kurio kartais trūksta tiek teatre, tiek ir gyvenime.

Kaip manote, tam, kad spektaklis pavyktų, užtenka režisieriaus meistrystės?
Režisierius yra pagrindinė figūra – jis pasirenka pjesę, jis atrenka aktorius, sugalvoja scenografiją. Bet šiame kūrybiniame darbe labai reikalinga ir komanda, reikalingi žmonės, kurie padėtų įgyvendinti idėjas, su kuriais būtų galima pasitarti. Svarbu jausti, kad ne vienas dirbi, kad visi stengiasi dėl bendro tikslo. Taigi gera komanda labai svarbu, galbūt tie žmonės netgi pasidalys pavyzdžiais iš savo patirties, mintimis, kurios įkvėps. Žinoma, jei režisierius pats neturės jokių idėjų ir tik reikalaus iš kitų, kad jie kažką padarytų, irgi nieko neišeis. Reikia kūrybinio proceso, ieškojimų. Ieškojimai turbūt ir yra pats įdomiausias dalykas. O kai yra komanda, galima stengtis viską padaryti kuo profesionaliau, kuo kokybiškiau.

Iš kur semiatės įkvėpimo ir idėjų?
Per studijų metus išmokau idėjų pasiimti ir eidamas gatve, ir iš kokio nors įdomesnio plakato, įdomios parodos, žiūrėdamas spektaklius, lankydamasis koncertuose, keliaudamas po Lietuvą ar kitas šalis ir žiūrėdamas į pasaulį.

Vakar vakare važiavau dviračiu ir mačiau, kaip kilo rūkas po lietaus, plieskė saulė, danguje kabojo dideli raudoni kamuoliniai debesys, o tolumoje girdėjosi bėgančio stirnino kanopų dunksėjimas. Tokie dalykai suteikia impulsą kūrybai ir apskritai gyvenimui. Kartais būna, kad susigalvoji labai didžių idėjų, padarai kažką – ir neįvyksta tai, ko tikėjaisi, o kartais, gal net dažniau, iš tokių paprastų dalykų gimsta kažkas gražaus.

Tarkim, eini gatve, sutinki žmogų, pasikalbi su juo ir gimsta idėja. Tai yra momentai, kurių nesurežisuosi, bet iš jų atsiranda geras renginys ar spektaklis, ar tiesiog idėjos ateities planams. Labai svarbus tas gyvenimo ir pasaulio pajautimas, gyvybės alsavimo potyris. To reikia kiekvienam žmogui, o menininkui ypač.

Eini ryte ir girdi čiulbančius paukščius, matai keliaujančius žmones, ir tas pasaulio pulsavimas suteikia energijos. O jei tik leki pirmyn su savo mintimis ir problemomis, nebelieka kūrybinio impulso.

Gražus įgūdis – pastebėti detales. Iš kur jis?
Galbūt tai atėjo iš gerų pavyzdžių vaikystėje. Nuo mažų dienų mačiau gražius ir teisingus dalykus šeimoje, tokių pavyzdžių buvo ir akademijoje. Sutinku daug gerų žmonių, iš kurių galiu mokytis. Galbūt daug kam tokia mintis nuskambės banaliai, bet man atrodo, kad geri žmonės iš esmės yra ir protingi. Ir jie labai padeda pamatyti pasaulį kitaip, pažvelgti į viską paprasčiau. Būna, kad kartais esi susikaustęs, nežinai, ką daryti su gyvenimu, ir netikėtai ateina žmonės, kurie pasako: „Palauk, sustok, įsižiūrėk, įsiklausyk. Viskas yra gerai taip, kaip yra.“ Ir tokie žmonės formuoja tave ir kaip asmenybę, ir kaip kūrėją, ir kaip kažkurios srities profesionalą.

Kokias temas jums įdomiausia nagrinėti teatre?
Teatre yra įvairių sričių, vieni nagrinėja socialines temas, kiti politines, treti dar kitokias, o man įdomiausia teatre kalbėti apie žmogų, apie santykius, klausti ir ieškoti atsakymų, kas nutinka pasielgus vienaip ar kitaip. Man ir knygos įdomiausios tos, kurios nagrinėja šias temas. Manau, tie bendražmogiški klausimai yra patys svarbiausi. Visiems galiausiai teks atsakyti į klausimus, kodėl mes čia gyvename, ką čia veikiame. Man ir pačiam dažnai iškyla šie klausimai. Kam aš visa tai darau, ar man to reikia? Galbūt visai nereikia? Jei ieškai atsakymų, kažką randi. Randi ne tik atsakymus, bet ir dar daugiau klausimų, o dėl to gyvenimas tik įdomesnis.

Ar žinodamas, kiek pastangų reikia įdėti, kad spektaklis pavyktų, vis dar gebate mėgautis teatru?
Kai žinai, kaip kuriamas spektaklis, gali matyti, kai jis yra tiesiog pagamintas. Matai, kad viskas sudėliota profesionaliai, puikiai surežisuota, parinkta tinkama muzika ir visa kita, aktoriai puikūs, bet trūksta tokio cinkelio – jausmo ar gyvybės. Tą gyvybę iš tiesų dažniau pamatai ne profesionaliam, o mėgėjų teatre.

Stebėdamas mėgėjų teatrų spektaklius matau, kad aktoriams pavyksta vaidinti tarsi ir nevaidinant. Jiems teatras yra gyvenimas. Kai aktorius labai paprastais ženklais per personažą gali išreikšti esmę, tai yra didžiausias meistriškumas. Žinoma, ir profesionaliame teatre pamatai labai gerų dalykų. Gera matyti, kai teatro žmonės nori ne kiekybės, o kokybės. Teatre kaip ir gyvenime – ne visada viskas pavyksta, bet nereikia sustoti, reikia stengtis, augti, tobulėti.

Galbūt pamenate vaikystės, vėlesnių laikų spektaklius, kurie paliko itin gilų įspūdį?
Vaikystėje dažniausiai važiuodavom į Panevėžio lėlių vežimo teatrą. Nepamenu, kokius konkrečiai spektaklius žiūrėdavau, bet atsimenu tą ypatingą teatro atmosferą. Man, vaikui, labai įspūdingai atrodė bilietų tikrinimas, įėjimas į salę, lėlės buvo labai įdomios. Vėliau su šeima dažnai važinėdavom į Vilniaus jaunimo teatrą. Ten mačiau daugybę ir vaikams, ir suaugusiems skirtų spektaklių. Žavėjo aktorių vaidyba, salėje tarp žiūrovų tvyranti rimtis, susikaupimas. Studijuodamas irgi mačiau nemažai spektaklių. Kas mėnesį apsilankydavau teatre po penkis šešis kartus.


Nenoriu išskirti pačių geriausių, įdomiausių, nes kažką svarbaus tikrai pamirščiau paminėti, bet galiu pasakyti, kad mačiau tikrai puikių spektaklių. Jei kalbėčiau apie teatro žmones, kurie man įdomūs kaip profesionalai ir kaip asmenybės, tai įvardyčiau režisierius Joną Vaitkų, Gytį Padegimą, mano kurso vadovą Darių Rabašauską. Iš talentingų žmonių gali pasisemti idėjų ir profesinių žinių, tai vyksta nebūtinai tiesiogiai, bet, tarkim, žiūrint jų kurtą spektaklį. O kartais gali ir pasiklausti patarimo.

Ar yra spektaklis, kurį svajojate pastatyti? O vaidmuo, kurį svajojate suvaidinti?
Mano svajonių spektaklis – toks, kuriame dirbtų puiki komanda. O puiki komanda yra tokia, kuri nori dirbti ir kurti kartu. Ir visiškai nesvarbu, ar tai aktoriai profesionalai, ar mėgėjai, suaugusieji ar jaunimas, vaikai. O vaidmuo? Jis ateis, jeigu bus lemta. Jei kažkoks personažas man bus artimas, domins mane, su mielu noru dirbsiu, kad kuo geriau jį perteikčiau žiūrovui. Nebijau nei nepatogių vaidmenų, nei sunkaus darbo.

Pakalbėjome apie teatrą ir jūsų santykį su juo, o dabar norėčiau pasikalbėti apie jus. Kokių pomėgių ir laisvalaikio užsiėmimų turite?
Didžiausias mano pomėgis – gamta. Kai turiu laisvo laiko, mėgstu pasivažinėti dviračiu, apsilankyti miške. Man tai savotiška meditacija. Jaučiu, kai ateina laikas nuo visko atsijungti ir išvažiuot kažkur į gamtą, pabūti, pasivaikščioti po miškus, po laukus. Tai pats geriausias laisvalaikis. Gamta mane traukia nuo vaikystės. Mokykliniais laikais lankiau jaunųjų miškininkų būrelius, dalyvaudavau stovyklose, su bendraminčiais keldavau inkilus, lankydavom gražiausius Lietuvos kampelius.
Būdamas gamtoje atsikratau streso, susidėlioju mintis, planus ir vėl galiu gyventi. Liūdna, kad dabar miškai beatodairiškai kertami. Būna, važiuoji, matai gražų pušyną, o po kelių mėnesių jo jau nebėra, likę tik krūmai. Prireiks daugelio metų, kol tas miškas užaugs ir vėl džiugins žmogų.

Taip pat mėgstu geras knygas. Skaitydamas gerą romaną irgi pailsiu. Man patinka kuriam laikui pamiršti realybę ir pagyventi su knygos personažais. Ramybės pojūtį išgyvenu, kai būnu Raguvėlėje, savo namuose, su artimais žmonėmis. O kartais mėgstu pabūti vienas.

Papasakokite, kaip įsivaizduojate save po dešimties metų.
Manau, kad mano gyvenimas bus susietas jei ne su teatru, tai su kūrybiniu darbu tikrai. Toks darbas mane labiausiai įkvepia. Tikiu, kad po dešimties metų, kad ir kur begyvenčiau, kursiu ir tai man teiks džiaugsmą.

Jeigu liksite Utenoj arba kitame nedideliame mieste, ar jausitės kažką praradęs?
Kai pradėjau studijuoti Klaipėdoje, galvojau, kad nenorėsiu dirbti tik čia arba kitam dideliam mieste, bet vėliau supratau, kad mažesniuose miestuose žmonės yra nuoširdesni, palaiko vieni kitus, ir dabar nejaučiu jokio diskomforto būdamas Utenoje. Man čia labai patinka. Manau, kad mažesnis miestas suteikia dar daugiau galimybių.

Kokias savo savybes labiausiai vertinate?
Vertinu tokias savybes kaip nuoširdumas, noras bendrauti, noras daryti viską kuo geriau, kuo profesionaliau. Stengiuosi kūrybine prasme neužsibūti vienoje vietoje, daug kuo domėtis, o tada viską perteikti taip, kad būtų įdomu ne tik man, bet ir kitiems. Labai sunku apie save kalbėti…

O kurių savo savybių labiausiai nemėgstate?
Labiausiai bijau pradėti tingėti. O pradėti tingėti yra labai lengva. Todėl stengiuosi laikytis disciplinos. Taip pat prie neigiamų savybių priskirčiau šiokį tokį uždarumą. Reikia būti kuo atviresniam, kad galėtum įsileisti naujas patirtis ir tobulėti.

Jūsų gyvenimo šūkis.
Buvau susigalvojęs visokiausių šūkių, bet supratau, kad geriau jais nesivadovauti, nes kai pradedi aklai jais remtis, gali nukentėti. Panašiai yra ir su idealais. Kai jais labai tiki, o jie nuvilia, gali būti skaudu. Manau, kad reikia vadovautis ne šūkiais, o širdies ir proto pajautimu.

Kartais sunku suprasti, ko iš tiesų nori, ką sako širdis, ypač šiais laikais, kai pilna medijų, patarėjų, gyvenimo mokytojų… Pasiklydęs tarp visų šių dalykų, gali prarasti savastį. Todėl svarbu stengtis kuo geriau pažinti save ir atidžiai įsiklausyti į savo vidų. Ir kai pavyksta susišaukti su savimi, viskas būna gana neblogai. Reikia rasti savo kelią ir savo pašaukimą, užuot vadovavusis šūkiais.