2020-12-05

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Genovaitė Lukšaitė: „Iš skausmo galima parašyti labai gerų eilėraščių, bet tik tada, kai jis jau pasibaigęs“

Genovaitė Lukšaitė (asmeninio albumo nuotr.)



Rasa MILERYTĖ

Genovaitė Lukšaitė – poetė iš Radviliškio. Jos eilėraščiai ne sykį publikuoti almanache „Atokios stotys“, bet į platesnius vandenis poetė nesiveržia. Kaip pati sako, jai nereikia nei pripažinimo, nei būrio skaitytojų, o savo eilėraščius kukliai vadina nereikšmingu laisvalaikio užsiėmimu. Visgi jos eilėraščiai pasižymi itin savitu braižu ir yra lengvai atpažįstami. Su G. Lukšaite kalbėjomės apie darbą bibliotekoje, bibliotekininko misiją, mėgstamas knygas ir kūrybą.

Genovaite, pokalbį pradėkime nuo Jūsų profesijos. Esate bibliotekininkė. Kiek metų jau dirbate knygų šventovėje? Kuo Jus patraukė bibliotekininko profesija?

Iš tiesų tai jau labai nemažai – net 35-erius metus. Praktiškai visą gyvenimą, išskyrus labai trumpą laiką, kai teko padirbėti geležinkeliete, nes kaipgi kitaip būtų įmanoma tapti Radviliškio piliečiu? Kitaip jau niekaip, juk būtų tiesiog nei šis, nei tas.


Kai rinkausi, kur stoti, apie bibliotekininko profesiją žinojau tik tiek, kiek ir daugelis, kuriems nėra tekę dirbti bibliotekoje, – kad tai yra darbas su knygomis. O knygas aš be galo mėgau. Vaikystėje kartais tekdavo patirti net savotišką knygų trūkumą, nes arti bibliotekos nebuvo, tekdavo jas temptis iš mokyklos bibliotekos, iki kurios taip pat buvo geras gabalas kelio. Todėl tai atrodė vos ne svajonių profesija: tyli, rami, sėdi sau, skaitai knygas ir dar žmonėms tokią pat galimybę suteiki.

Knygos, aplink skaitantys žmonės – atrodo idealu. Ar tikrai šis darbas toks romantiškas, kaip gali pasirodyti, žiūrint iš šono?

Darbas bibliotekoje yra įvairus, ypač šiais laikais. O romantika… Tai, matyt, priklauso nuo paties žmogaus – vienam tai bus romantiška, nes galbūt jo prigimtis, natūra yra tokia, o kitam tikrai ne. Be to, ir pačią romantiką žmonės supranta skirtingai – vieniems reikia daugiau judesio savo veikloje, kiti nori dirbti visiškoje tyloje ir ramybėje. Tačiau dabar bibliotekoje galima rasti visko, todėl tiesiog reikia rinktis tą darbo sritį, kurioje geriausiai gali save realizuoti, o ir pačiai bibliotekai tada atneši daugiau naudos.

Kaip manote, kokių savybių reikia žmogui, kad jis galėtų dirbti bibliotekoje? Kokių žinių reikia? Ar šiam darbui reikalingas pašaukimas, o gal jį galėtų dirbti bet kas?

Kaip jau minėjau, darbas bibliotekoje dabar yra labai įvairialypis, todėl ir dirbti gali daug kas. Tačiau pagrindinės darbo sritys – skaitytojų aptarnavimas ir bibliotekos išteklių tvarkymas bei valdymas – kaip ir anksčiau, reikalauja didelio kruopštumo, atidumo ir kantrybės. Įsivaizduokite, kad dirbate kataloguotoju. Juk tai reikštų, kad jūs visą dieną sėdite prie kompiuterio ir tiesiog kataloguojate gautus bibliotekos informacijos išteklius, nematote skaitytojų ir taip diena iš dienos. Nuo jūsų darbo kokybės priklausys paieškos galimybės, o tai reiškia – spartesnis ir kokybiškesnis vartotojų aptarnavimas.

Taip pat bibliotekininkams tenka ne tik mokyti vartotojus ir kitus visuomenės narius, bet ir patiems nuolat mokytis, nes informacinės technologijos sparčiai kinta, modernėja, o bibliotekinės programos taip pat nuolat atnaujinamos. Dėl tos priežasties bibliotekai daug geriau, kad šiuos darbus dirbtų žmonės, turintys grynai bibliotekinį ar su informacijos valdymu susijusį išsilavinimą. Atėję dirbti į tokias vietas kitos profesijos žmonės neturi bibliotekinio darbo pradmenų, todėl tiesiog parodyti jiems, ką turės dirbti, neužtenka: tai būtų tas pats, kas nemokančiam vairuoti žmogui parodyti, kokiu maršrutu jis turės važiuoti ir kokiose stotelėse sustoti.


Dabar plačiai kalbama apie bibliotekininkų trūkumą, nes Lietuvos universitetai neberuošia tos srities specialistų, tačiau Šiaulių valstybinėje kolegijoje tarp visų kitų studijų programų yra ir informacijos valdymas, kurį baigę studentai gali dirbti bibliotekose, archyvuose, muziejuose, verslo įmonėse, duomenų valdymo institucijose ir kitur. Yra ir nuolatinės, ir ištęstinės studijos, todėl specialistų, bent jau Šiaulių regionui, turėtų užtekti.


Tačiau bibliotekoje yra ir kitų darbų, kuriuos gali dirbti ir kitos specialybės žmonės, ir tai netgi pageidautina, nes reikia specialių, jau nebe bibliotekinių žinių. Pavyzdžiui, dizainas ir maketavimas, renginių organizavimas, projektinė veikla, leidybinis darbas ir kita.

Kokia yra svarbiausia bibliotekininko misija? Kokia yra šiuolaikinė biblioteka?

Bibliotekininko misija yra tokia pat kaip ir pačios bibliotekos, o biblioteka turi tris pagrindines misijas: informacinę, švietėjišką ir kultūrinę. Informacinė bibliotekos misija vis tik išlieka svarbiausia, nes ji atspindi pačią bibliotekos esmę, jos identitetą. Knyga, kad ir kokioje laikmenoje ji bebūtų, o taip pat prieiga prie jos, prieiga prie informacijos, išlieka be galo svarbi, ir karantino laikotarpis tai labai gerai atskleidė – vartotojai reikalavo tik knygų, visa kita iš karto nublanko. Be to, visas kitas papildomas bibliotekos teikiamas paslaugas ir vykdomas veiklas žmonės gali surasti ir kitose įstaigose, o skolintis į namus knygas – tik bibliotekoje.


Kad biblioteka turėtų ateitį kaip biblioteka ir netaptų viena iš daugelio kitų įstaigų, pavyzdžiui, Kultūros centru, Amatų namais ar dar kažkuo, būtina ugdyti skaitantį žmogų. Tačiau, nors visokeriopas skaitančio žmogaus ugdymas yra naudingas ne tik bibliotekai, bet ir visai visuomenei, ir, žinoma, pačiam žmogui, tam yra reikalingos nuolatinės ir ilgalaikės pastangos, kurių rezultatai, deja, pasimato ne iš karto. Vis dažniau atsiranda norinčių greito ir gerai matomo rezultato, o ne ilgalaikio ir tvirto bibliotekos pamato. Tai kartais gal ir pritraukia nemažai lankytojų, tačiau tokių, kurie užėjo ir išėjo, kurie netaps nuolatiniais bibliotekos lankytojais, nevaikščios čia metai iš metų, nuo pat kūdikystės iki žilų plaukų, biblioteka jiems netaps antraisiais namais, be kurių jie neįsivaizduotų gyvenimo.


Visos kitos bibliotekų veiklos taip pat yra ganėtinai svarbios, jų nereiktų atsisakyti, tačiau negerai, jei išsibalansuoja pusiausvyra tarp esminės, pagrindinės veiklos ir papildomų, nes tada pradeda irti pagrindas. Jei bibliotekininkas nuolat plėšomas į visas puses – nuo savo pagrindinio darbo kažkokioms tai papildomoms veikloms – tai galutiniame etape vis tiek nukenčia vartotojai. Jie negauna tiek dėmesio, kiek turėtų, į informacijos valdymo procesus įdedama ne tiek laiko, kiek reikėtų, o tik tiek, kiek spėjama. Ir po viso to mes dar skundžiamės, kad bibliotekose mažėja skaitytojų, nors iš tiesų jų dar yra visai pakankamai (atsižvelgiant į gyventojų skaičių). Statistika tai patvirtina, todėl skaitytoją, arba, tiksliau, – vartotoją, turėtume vertinti labiausiai. Bibliotekose turėtų galioti iš rinkodaros atėjęs posakis, kad klientas yra svarbiausias ir jis visada teisus (žinoma, proto ribose).


O pašaukimas bibliotekininkui būtinas, nes kitaip biblioteka taps tik šalta kanceliarija.

Prieš keletą metų buvo daug diskutuojama apie tai, kad popierinės knygos išnyks, jas pakeis elektroninės. Kokia Jūsų nuomonė – ar po dešimties, dvidešimties, trisdešimties metų dar skaitysime popierines knygas?

Skaitys, jei iš viso skaitys. Tie, kas skaito, nori popierinės knygos. O tie, kas neskaito, neskaito nieko, jiems nereikia ne tik popierinės, bet ir elektroninės. Mūsų bibliotekoje elektroninės knygos yra visiškai nepopuliarios. Galima būtų galvoti, kad tai dėl nedidelio jų pasirinkimo, tačiau tereikia atlikti kad ir pačią paprasčiausią vartotojų apklausą ir iš karto pasimato, kad žmonės kaip ir seniau nori popierinės knygos. Elektroninė knyga patogi kelionėje, galbūt dar studentams ruošiantis atsiskaitymams, tačiau grožinė knyga, kurią skaitome laisvalaikiu… na, ją juk malonu net liesti, versti lapus, žiūrėti į viršelį tarsi į veidą ir spėlioti – o kas už jo?


Po dešimties ir dvidešimties metų dar tikrai neabejotinai skaitys, nes, net jei aš ir numirčiau, tai dar tikrai liks kitų mano kartos žmonių. Po trisdešimties metų taip pat, net jei ir netektume jaunimo, nes senukai labai mėgsta skaityti (nenaudosiu senjorų ar pensininkų termino, manau, jie dėl to nesupyks). Pavyzdžiui, mano mama skaito nesustodama.


O dar vėliau spręsis pats skaitymo klausimas, o ne elektroninės ar popierinės knygos, nes šis mitas dėl elektroninių knygų bumo jau nepasitvirtino. Vis tik, aš manau, knygų skaitymas, kaip ir rašymas, išliks, kaip ir tokie dalykai kaip meilė, žmogiškumas, paprastumas ar bendravimas.

Dirbdama bibliotekoje labai aiškiai matote, ką žmonės skaito. Kokios knygos šiuo metu populiariausios? Galbūt net šioje srityje egzistuoja mados?

Kadangi pati dirbu ne Skaitytojų aptarnavimo skyriuje, šį atsakymą paderinau su to skyriaus darbuotojomis, kad jis būtų kuo tikslesnis. Mados, pasirodo, tikrai egzistuoja ir tam didelę įtaką daro reklama. Žmonės pasiskaito žurnaluose ar pamato per televiziją reklamuojamas ką tik išleistas knygas ir iš karto nekantrauja perskaityti, arba išgirsta kokio nors įžymaus žmogaus pasisakymą apie tai, ką jis skaitė / skaito, ir iš karto lekia į biblioteką. Yra domimasi ir kasmet išrenkamais metų knygos penketukais. Taip pat, jei tik pradedamas rodyti koks nors pagal knygą sukurtas filmas, kad ir jau kažkada rodytas, tuoj pat prisireikia ir tos knygos, net jei ji būtų jau ir skaityta, pavyzdžiui, kad ir M. Mitchell „Vėjo nublokšti“.


Džiugina tai, kad yra domimasi ir Nobelio premijos laureatų knygomis. Kartais tas susidomėjimas išlieka ir vėliau išleistos knygos taip pat susilaukia dėmesio, kaip atsitiko su S. Aleksijevič, tačiau būna, kad rašytojas daugeliui skaitytojų pasirodo sunkiai įkandamas ir susidomėjimas juo greitai išblėsta, kaip atsitiko su O. Tokarczuk.


Skaitytojai jau pamėgo K. Sabaliauskaitę ir jos knygų populiarumas nemažėja, taip pat topų viršūnėse tebėra ir I. Buivydaitė. Be abejo, dabar karaliauja J. Baltušis su savo „Vietoj dienoraščio“.


Meilės romanai jau nebėra tokie populiarūs, tačiau detektyvai tebeskaitomi gana intensyviai. Vyrai labai domisi kriminalistika, nusikalstamu pasauliu.

O kokias knygas skaitote, mėgstate Jūs pati?

Mėgstu tokias knygas kaip Dž. Orvelo „Gyvulių ūkis“, „1984-ieji“, patinka fantastika, kurioje yra šis tas daugiau negu fantastika, pavyzdžiui, D. Glukhovskio knygos. J. Melniko „Tolima erdvė“ paliko neišdildomą įspūdį, manau, kad tai lig šiol yra pati geriausia jo knyga. Labai patiko M. Haddon „Tas keistas nutikimas šuniui naktį“. Su malonumu skaičiau G. Jachinos „Mano vaikai“ ir „Zuleicha atmerkia akis“, visai neseniai – H. Morris „Cilkos kelias“.


Iš lietuvių autorių galėčiau išskirti D. Kajoko „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“, patiko ir A. Šlepiko „Mano vardas – Marytė“. Visada skaitau K. Sabaliauskaitės romanus, įdomu pasiskaityti ir N. Narmontaitės knygas apie kino, teatro aktorius.


Skaičiau keletą J. Aleksijevič knygų ir visos patiko. Dievinu H. Murakami, nenuvylė ir neseniai perskaitytas „Komandoro nužudymas“, (tiksliau – tik pirmoji jo dalis, nes antrosios, matyt, dar teks ilgokai palaukti). Gaila, kad Murakamio knygos nėra populiarios tarp skaitytojų.


Dar V. Kalvaičio „Sustiprinto režimo barakas“, A. Solženicyno „Gulago archipelagas“, E. Gudonytės „Karta nuo Sibiro“.


Kaip matote, spektras gana platus, ir dar daugiau galėčiau vardinti. Na ir, aišku, poezija, čia jau nenoriu nieko išskirti, nes gerų poetų yra labai daug.

Kada ir kokiomis aplinkybėmis pradėjote rašyti?

Kažkurioje iš baigiamųjų vidurinės mokyklos klasių, gal dešimtoje ar vienuoliktoje. Tiesiog buvo tokia užduotis, gana netikėta: lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja liepė ką nors sukurti. Būtinai tai turėjo būti kūryba, o ne nusirašymas iš kažkur. Tada ir atėjo tokia mintis, kad lengviausia būtų parašyti eilėraštį. Pavyko ne taip ir sunkiai, mano nuomone, visai neblogai surimavau, todėl nekantriai laukiau, ką apie jį pasakys mokytoja: buvo labai įdomu sužinoti, ko jis iš tikrųjų vertas. Teko nusivilti, nes mokytoja pasakė tik tiek, kad nė vieno nevertins ir neaptarinės, nes visi, visiškai visi, nusirašėm. Pajutau ne tik nusivylimą, bet ir kažkiek pykčio, tačiau tuos bandymus po to tęsiau ir toliau, tik jau niekam jų neberodydavau.

Ko gero, visas Radviliškis žino, kad rašote poeziją. O poezijos knygos kaip nėra, taip nėra…

Tikrai ne visas Radviliškis žino, todėl nei jis, nei aš to kažkaip ypatingai nesureikšminame. Ne visi žino ir tai, kad dirbu bibliotekoje, tai ką jau čia kalbėti apie poeziją… Nors kad dirbu bibliotekoje turbūt žino daugiau nei tai, kad rašau. Esu tiesiog kartais laisvalaikiu savo malonumui rašantis žmogus. Tai nėra taip jau reikšminga ir aš džiaugiuosi, kad aplinkinių požiūris tuo klausimu visiškai sutampa su manuoju. Ir taip yra daug geriau nei kai pernelyg tavimi domisi, nes tada gali susilaukti ir ne visai malonių ekscesų. Netgi vos ne iki atleidimo iš darbo, ir vien tik todėl, kad kažkas susigalvoja esantis tavo eilėraščių objektas. O juk kiekvienas rašantis žmogus įvairias detales ima iš savo aplinkos, galbūt specifinius terminus ir panašiai, to neišvengsi, tačiau iš esmės juk rašoma ne apie tai, tai tėra instrumentai, metaforos ir tiek. Juk jei poetas pamatys gatvėje tuščiavidurį sviedinį ir užsikabinęs už to vaizdinio parašys eilėraštį, tai visai nereiškia, kad eilėraštis ir bus apie sviedinį. Tas tuščiaviduris sviedinys, kaip ir kokia ore sklendžianti plunksna ar panašiai, tiesiog tampa tam tikru atspirties tašku, nuo kurio galima nerti į gelmes ir kalbėti apie visai ką kita, galbūt daug globalesnius dalykus. Tačiau iš nesupratimo ir nemokėjimo įžvelgti nieko daugiau, išskyrus save, kartais kyla protu nelabai suvokiami dalykai, kurie kuriantį žmogų gali gerokai stigmatizuoti… O ką jau kalbėti apie tai, kad staiga pasijunti taip, lyg vėl būtum nublokšta į gūdų sovietmetį.


Tada vilties teikia tik Mozės klajonės po dykumą su savo tauta, nors… Jaunojoje kartoje kartais tenka irgi pamatyti panašių, jau kadaise matytų dalykų, specifinių specifinės epochos bruožų, ir tai slopina viltį, nes ir visa žmonijos istorija yra nelabai ką gero žadanti, lyg nuolat bėgtų tų pačių paklydimų ir klaidų ratu. Tada belieka tik Dievas, nes Jis niekada nenuvilia ir visa pasaulio viltis slypi Jame.


O šiokia tokia poezijos knygelė kaip ir yra. Ji dar iš tų laikų, kai Radviliškio literatų klubui vadovavo tuometinė bibliotekos direktorė Aldona Januševičienė. Tada rajono literatūrinis gyvenimas buvo gana intensyvus, ji sugebėdavo suburti draugėn net atokesnių vietovių rašančius žmones, rengdavo jiems šventes, leido jų kūrybos almanachus ir net atskirų autorių knygeles. Tai, jei dar ir yra išlikęs kažkoks mano žinomumas, jis yra būtent iš tų laikų.


O dabar galvoti apie kažkokią poezijos knygą… Žinote, knygos, aišku, džiugina, tačiau mane baugina po to vykstantys dalykai – visokie pristatymai, vieši skaitymai, dalyvavimas renginiuose ir panašiai. Nemėgstu to. Nesakau, kad nemėgstu, kai tai daro kiti, tačiau pačiai nepatinka. Žmonės juk yra skirtingi, be to, tas ratas įsuka, turi dalyvauti ten ir ten, o pačiam rašymui laiko kaip ir nebelieka. Be to, iškyla ir piniginis klausimas, ir kai dirbi bibliotekoje, matai nemažai knygų, kurių niekas neskaito ir kurios taip ir nurašomos, o medis, kaip sakoma, jau nukirstas, tai ir pagalvoji, ar ne geriau tuos pinigus išleisti kažkam daugiau naudos nešančiam, išsaugoti medį ir po to dar sau ramiai tyliai sėdint ant sofos parašyti kokį eilėraštį, be jokių sujudimų, nes tau tiesiog taip yra geriau. Ypač kai skaitai tikrai gerus poetus ir matai – va čia tai tikrai buvo verta.

O publikacijų kultūrinėje spaudoje ar rastume?

Kultūrinėje turbūt ne. Gana ilgą laiką, apie kokius 8-erius metus, publikavausi „Šeimininkėje“ ir man to visiškai užteko. Manau, kad to laikotarpio eilėraščiai kaip tik tiko šiam leidiniui ir tai buvo gražus bendradarbiavimas, kuris galėjo tęstis ir ilgiau, tačiau tada nejučia įsitraukiau į kitus dalykus, pradėjau užsiimti visokiais niekais ir nelabai ką jau parašydavau, nustojau siųsti eilėraščius, tai taip viskas ir baigėsi. O paskui, deja, ir to leidinio nebeliko.

Iš to, ką esate parašiusi, turbūt jau pavyktų sudėlioti vientisą knygą?

Taip, ko gero, tikrai taip.

Iš kur įkvėpimas, iš kur ateina Jūsų eilėraščiai?

Iš laimės. Žinoma, šiek tiek juokauju, nors ir ne visai. Nežinau, kiti sako, kad poetui reikia kančios, didelių pergyvenimų, alkanų dienų, kad jis galėtų rašyti. Tai jau čia turbūt tikriems poetams taip būna. Mano nuomone, ilgalaikė kančia, nuolatinis nerimas dėl kažko, dvasinis prislėgtumas pamažu žudo žmogaus kūrybiškumą. Vien su duonos kriaukšle, jei tik matai priekyje kažkokią šviesią ateitį, tikriausiai ir gali gyventi, neprarasdamas gyvenimo džiaugsmo, ir net kurti. Tačiau jei nuolat kas nors bloškia atgal į sovietmetį… Iš skausmo galima parašyti labai gerų eilėraščių, bet tik tada, kai jis jau pasibaigęs, kai gali į jį žiūrėti iš šalies, kai tavieji išgyvenimai tampa tik atspirties tašku ir neužgožia viso eilėraščio.

Kaip vyksta Jūsų kūrybinis procesas? Ar taisote parašytus eilėraščius? Ar viską, ką parašote, saugote?

Jeigu užrašau, tai dažniausiai kažkur išsisaugo, jei ne, tai ir viskas – dingsta kaip į vandenį, tokia jau ta mano atmintis. O kartais tikrai būna labai gaila, nes atklysta koks nors geras motyvas, pradžia kažko, ką nori tuoj pat pratęsti, bet atsiranda skubus darbas ir negali to padaryti, o kai jau gali, tai jau nebegali to viso atkapstyti, net pradžios, nes turi tiesiog va tokią alzheimerinę atmintį. Todėl gerai, kai nors tą pirminį motyvą, bent jau mintį spėji užsirašyti: po to gali visa tai atkurti, pajusti tą pačią nuotaiką, būseną ir užbaigti eilėraštį. Iš dalies mėgstu taisyti, iš dalies ne. Na, jei matai, kad eilėraštis tikrai neblogas, tik kažkoks gerokai šleivas ar kreivas, tai, be abejo, pataisai… Kad ir ne iki galo.


Tačiau jei kyla kokių nors dvejonių, tai kam dar su juo tąsytis? Tiesiog jauti, kad nieko iš to neišeis, nes jis tarsi neturi pagrindo po kojomis ar stuburo, tai kaip jis atsistos ir kaip vaikščios, tas vargšas eilėraštis, kad ir kaip jį beramstytum. O jei yra geras pagrindas, tai bus geras ir eilėraštis, tegul truputį ir raišas, bet esmė jo bus gera. Tada truputį verta.

2002-aisiais parašėte prozos kūrinį, kuris pelnė Čikagos tautinės minties lietuviško laikraščio „Dirva“ pirmąją premiją. Tai vienintelis Jūsų prozos kūrinys?

Iš tikrųjų tai ne vienintelis… Nors kai tada vienas žmogus paklausė, pasakiau, kad tai mano pirmas prozos kūrinys, tiesiog buvau kažkaip ir pamiršusi tą kitą, kuris buvo netgi publikuotas, tačiau, matyt, jis nebuvo mielas mano širdžiai, tiesiog dirbtinai sukaltas, beveik neturintis mano sielos dalies, tai todėl ir buvo paskui išblukęs iš atminties kaip visai nereikšmingas.


Po kiek laiko prisiminiau, tai nusiraminau tik tuo, kad juk tikrai buvau jį pamiršusi, o ne melavau. Na, dar kokį vieną kitą surasčiau prie šitų, bet tikrai kol kas mieliau poezija. Be to, ji nereikalauja tokių didelių laiko sąnaudų.

Kaip įsivaizduojate savo skaitytoją? Koks jis?

Skaitytoją?.. Jis toks pat kaip ir aš. O ir ką čia man bekalbėti apie skaitytoją, jei net tikri poetai ir labai gera poezija yra neatleistinai mažai teskaitoma… Man tik patylėt tada, telieka tik džiaugtis, kad mano kartkartinis tam tikros erdvės užteršimas didelės įtakos niekam neturi. O man pačiai atneša ne vien kūrybinį džiaugsmą, bet ir publikacijas. Tikrai malonu, kad „Atokios stotys“ priima mano eilėraščius, o jau tada gal kažkas ir paskaito. Tai toks ir yra tas mano skaitytojas – tas, kuris skaito ar skaitė tuos leidinius, kuriuose jie buvo ir yra publikuojami. Na, žinoma, dar mano bendradarbiai.


Mano poezija nėra sudėtinga ar sunkiai suprantama, tačiau, manau, tikrai yra dalis žmonių, kurie jos gali ir nesuprasti.