2020-10-30

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Prisimenant Lietuvos baleto legendą Joną Katakiną

Izoldos Kučinskienės nuotr.



Jūratė NORVAIŠIENĖ

Apie kokius žymius žmones pirmiausia pagalvojam, paminėjus Mažeikių rajone esančio Viekšnių miesto pavadinimą? Turbūt – apie tris brolius Biržiškas, gal dar vaistininką V. Aleksandravičių. Tačiau Viekšniai – ir tapytojo Antano Gudaičio, skulptoriaus Broniaus Pundziaus, režisieriaus Jono Miltinio, fotografo ir keliautojo Pauliaus Normanto, rašytojo Juozo Erlicko, baleto šokėjo Jono Katakino vaikystės lopšys.


Šiemet sukanka 70 metų, kai Maestro J. Katakinas atėjo į gyvenimą, ir 15 metų, kai jo nebėra gyvenimo scenoje.


Šiltą ir saulėtą spalio sekmadienį Viekšniuose dalintasi atsiminimais apie Jono Katakino vaikystę, kelią baleto scenoje. Tai nebuvo tik renginys. Tai buvo nuoširdus artimas susitikimas su iš nuotraukos scenos gelmėj žvelgiančiu šokėju, su jį menančiais žmonėmis.


„Labiausiai norėtųsi, kad pažvelgtume į baletą ne tik kaip į gražų, spalvingą reginį, lydimą puikios muzikos, bet ir kaip į meną, sprendžiantį amžinas ir šių laikų problemas, pakylėtas iki filosofinių apibendrinimų“, – taip mąstė apie baletą pats J. Katakinas.


Renginio vedėja ir organizatorė Viekšnių kultūros centro direktorė Inga Gudauskienė paskaitė J. Katakino mamos Adolfinos prisiminimus apie sūnų: „Jis buvo gabus, paklusnus ir taikus vaikas. Kai buvo dar visai mažas, iki pažastų užsismaukdavo mamos sijoną, prie jo prisikabindavo popierinę uodegą, ant galvos užsidėdavo iš laikraščio pasidarytą kepurę ir šokdavo baletą. Šuoliai būdavo ne tik ant grindų, bet ir ant sofos, kėdės, kaip tikro baletmeisterio.“


Šiltais ir emocingais prisiminimais dalijosi nuo vaikystės J. Katakiną pažinojusi ir kartu augusi antros kartos pusseserė Genovaitė Dirdienė.


Galime drąsiai sakyti, kad J. Katakino vaikystė prabėgo Viekšniuose. Jo mama yra pasakojusi, kad arčiau buvo Rekečių pradinė mokykla, bet kaimynai patarė Jonuką leisti į Viekšnius – ten tuo metu veikė internatas, taigi ir mokytis, ir gyventi ten pat galėtų. Tai ir buvo lemtingas įvykis jo gyvenime. Internate tuo metu dirbo jauna auklėtoja Nijolė Lazdauskaitė-Kontutienė, o su ja kartu ir mokytoja Tamara Maneikienė, kuri šiltai ir su humoro gaidele papasakojo, koks buvo Jonukas pradinėse klasėse. Būtent, šokių mokytoja Nijolė Kontutienė ir pastūmėjo Joną tęsti mokslus ir studijas Mykalojaus Konstantino Čiurlionio meno mokykloje. Taip būsimoji baleto žvaigždė, baigęs keturias klases Viekšniuose, išvyko Vilniun. Ir vėliau, pasak jo dukros, ne kartą yra sakęs, kad pasaulyje yra trys miestai – Vašingtonas, Vilnius ir Viekšniai.


Prisiminimais socialiniame tinkle pasidalijo ir Eglė Kontutytė, mokytojos Nijolės Kontutienės dukra. Juos į renginį atsinešė ir perskaitė Viekšnių gimnazijos direktorius Rimantas Gricius: „Švenčiant vieno žymiausių Lietuvos baleto šokėjų J. Katakino 70-metį, jaučiu pareigą ir norą prisiminti savo mamą, Viekšnių mokyklos lietuvių kalbos mokytoją ir šokio entuziastę Nijolę Kontutienę (1936–2007). Ji, studijuodama Vilniuje, susidomėjo šokiu, tapo didele baleto gerbėja, o grįžusi į Viekšnius ėmė vadovauti šokių rateliams, pastebėjo Jonelio (taip mūsų namuose buvo vadinamas J. Katakinas) talentą, nuvežė jį į M. K. Čiurlionio menų mokyklą mokytis baleto šokio.


Taip prasidėjo primarijaus kelias, o mamos draugystė su J. Katakinu išliko beveik visą jų gyvenimą. J. Katakinas, net ir tapęs pasaulinio garso atlikėju, kasmet aplankydavo mano mamą Viekšniuose, dalindavosi savo teatrine ir kūrybine patirtimi ir visada vadindavo mano mamą Alyvų fėja, kuri palydėjo jį į kūrybinį gyvenimą.“


Būdamas 21-erių J. Katakinas baigė M. K. Čiurlionio meno mokyklos choreografijos skyrių. Nors gyvenimas tekėjo Vilniuje, jausmai vaikystės žemei niekada neišblėso.


J. Katakinas kiekvieną vasarą aplankydavo Viekšnius, o tada per miestelį nuvilnydavo žinia: „Katakinas parvažiavo!“ Kiekvienas viekšniškis žinojo, kad J.Katakinas – daug pasiekęs, nepaprastas žmogus. Su visais bendraudavo nuoširdžiai ir paprastai. Aplankydavo mamą, gimines ir Knabikų šeimą.Apie tuos laikus susirinkusiesiems Viekšnių gimnazijos salėje pasakojo J. Katakino giminaitė Ona Knabikienė.


Dar besimokant, 1970 m., J. Katakinas buvo pakviestas į Lietuvos valstybinį akademinį Operos ir baleto teatrą, kur šoko iki 1993 metų.


Dvidešimt trejus metus atidavęs scenai, J. Katakinas toliau dirbo kaip pedagogas ir repetitorius.


„Jis buvo savo srities profesionalas ir žmogus, kuris savo pavyzdžiu ugdė jaunąją kartą. Būtent tokių žmonių dabar Lietuvoje beveik nėra. Jo saviraiškai reikėjo žymiai platesnės terpės“, – apie savo mokytoją svarsto Eglė Špokaitė.


Anot paties Maestro, baleto žmonės – šventi: „Na, o jeigu jaunam talentui pavyksta sutikti žmogų, kuris jį veda į baleto meno pasaulį, padeda formuotis ir bręsti vidumi – tai didelė laimė. Baletas panašus į senųjų amatų paslaptis, turi tęstinumą iš kartos į kartą. Užtat su tokiu pat užsidegimu kaip jaunystėje pats stengiausi kuo geriau šokti scenoje, mokau to siekti savo mokinius. Tikslas – padėti atsiskleisti individualybei, nepažeidžiant šokio technikos normų.“


Susitikimo metu pačiais šilčiausiais prisiminimais apie savo Mokytoją dalijosi svečiai iš Vilniaus – Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos direktoriaus pavaduotojas baleto ugdymui Eligijus Butkus ir Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro solistas Mantas Daraškevičius. E. Butkus parodė nuotraukas iš prieš porą dienų Vilniuje vykusio J. Katakino paminėjimo vakaro, o M. Daraškevičius labai atvirai ir jaudinančiai dalinosi savo, tuo metu dar paauglio, išgyvenimais ir net užplūdusiu pykčiu sužinojus apie mokytojo Jono Katakino pasitraukimą iš gyvenimo. Ir atsipašymą už tokius maištingus jausmus dabar – nusilenkdamas Jono Katakino atvaizdui scenoje ir skirdamas jam temperamentingą ištrauką iš baleto „Graikas Zorba“.


Beje, kaip užsiminė ir J. Katakino dukra Jurga Katakinaitė-Jakubauskienė, jos tėvelis turėjo ir lašą graikiško kraujo. Jurga, sunkiai rinkdama žodžius ir tramdydama ašaras, dalijosi vaikystės prisiminimais, laimingomis ir skaudžiomis akimirkomis, akimirkomis, kurios nebuvo skirtos scenai.


Atrodė, kad prisiminimai, istorijos gimdė prisiminimus, ir žiūrovai neraginami dalijosi jais. Šiltai J. Katakiną prisiminė Vinco Deniušio meno mokyklos direktorius Vitalis Lizdenis. Kalvis Algirdas Stankus pristatė kalviškos kompozicijos eskizą ir išsakė norą, kad Viekšniuose būtų pastatytas paminklas Maestro J. Katakinui. Iš salės pasigirdo siūlymų J. Katakino vardu pavadinti gatvę Viekšniuose ar jo atminimą įamžinti memorialine lenta.


Kai susitikimo pabaigą paskelbė simboliniai laikrodžio dūžiai, kuriais buvo ir pradėtas renginys, niekas nenorėjo skirstytis.


Laikas veda gyvenimo pėdomis… Kartais ryškiomis, kartais – vos matomomis.


Po Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus 11 kl. mokinės Noros Straukaitės atlikto Kamilio Sen Sanso šokio „Mirštanti gulbė“, rodos, taip ir nusileido balta plunksna į tuos J. Katakino puantų paliktus pėdsakus žemėje.