2020-09-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Vidmantas Elmiškis. Eilėraščiai

Algio Jakšto nuotr.



Saviop

Sėdžiu prie lango, stebiu,

kaip pro debesis prasimuša saulė,

laukiu, kol spindulys

pasirašys ant kaktos.

Ir nėra kito regėjimo, tiktai tas,

kuriame išblunka riba

tarp tavęs ir manęs;

abu verpetuojame,

abu sumišę su dulkėmis…



Atvirukas

Kaip vynuoginės sraigės…


Jokios atskirties

tarp tavo balso aido

ir mano šnekėjimo,

tarp mano klaidų

ir atgailavimo tavo.


Aš – ne maratono bėgikas,

tu – ne suplūktas kelias,

sėdim ant griovkraščio,

sąlam –


dieviškai kiaulpienės žydi.

Kapituliacija

Be parašiuto nusileidome į naktį,

kalbėdami apie gamtos grožybes

atsargiai alkūnėmis palytėjome

vienas kitą. Vos vos. Bet užteko.


Apsigyvenome vienas kito kūne,

įsigraužėme kaip užkrečiama liga,

o visi vaistai, naudojami be recepto,    

tik paaštrina pirminę diagnozę.

Sprangu, bet tikra

Žemai nulenkę galvas žiūrim,

kaip skruzdės tvarkingai gyvena.

Pajutę, kad mus kažkas stebi taipogi,


suklūstam.


Mes žinome, kas jie,

mums išduotas jausmų mandatas.


Alaus mudu negėrę, septynias paras nemiegoję,

iš apynių, pelų ir grūdų mūsų pagalvės.

Kryžkelę pažymėjome nesitarę

ir šokome joje, kol apsvaigo galva,

o pasaulis zvimbė pro šalį

kaip šėliojantis muzikinis vilkelis.


Susiliejo išmintis ir kvailumas,

saulės atokaita ir mėnulio vėsa,

kurčnebylys vėjas monotoniškai kaukė,

žvaigždėms dūžtant pražilo žolė.


Ant šukių, praeities nuoplaišų sėdi

vakarykštė diena, liūdnai palinguoja:


kryžkelę pažymėjot maištaudami,

neatsiklausę manęs ir rytojaus,

tad už tai, ką Sezamas užvėrė,

atsipirkit ieškodami rakto.

Nieko stebėtino
Tu – gydytoja, aš – mūrininkas.

Man aiškiausi plytos ir skiedinys,

tu išmanai apie ligas ir mirtį.

Spoksau į muselę ant sienos,

bandau parinkti jai vardą:

Akvilina, Amalija, Agota…

Tu į ligos istoriją įrašai diagnozę.

Nusiimi akinius. Akys kaip anuomet,

kai vieną cigaretę rūkėm ant šieno…

Kodėl, klausiu, musės neturi vardų?

O aš, sakai, iš karto tavęs neprisiminiau, –

dažnai pacientai per skausmą panašūs…

Dangaus skonis

Akmenukas įkrito į batą,

maloniai dirgina, kol paskausta,

bėgu lietui pliaupiant,

gaivina, kol pradeda erzinti.

Ne tiek daug ir tereikia,

tik pasirinkti sprendimą,

ar pirmiau akmenuką grąžinti ant kelio,

ar sustojus pažvelgti į debesį.

… Basas. Plačiai išsižiojęs.

Burna kaip taurė – – – – –

Mūsų šis rytas

Esame du dangūs, susiglaudžiam.


O kai nubundam, kai susėdam

prie molinių pusryčių indų, –


tik bebalsė rasa…