2020-09-19

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Simono Karczmaro „Paminklas Dieveniškėms“ Molėtuose

Simono Karczmaro tapyba.


Unikali paroda Molėtų bibliotekoje atveria langą į užmirštą pasaulį. „Tai ypatinga galimybė išvysti meilės ir šilumos kupino žydų gyvenimo spalvas“, – rašo Dieveniškių technologijų ir verslo mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Inga Salavei, pristatydama Simono Karczmaro litografijų parodą „Paminklas Dieveniškėms“, kurią jau galite apžiūrėti Molėtų bibliotekos Laiptinės galerijoje ir konferencijų salėje.

Kaip atrodė Molėtai prieš šimtą metų? Tikriausiai panašiai kaip Dieveniškės ir daugelis Lietuvos štetlų – kupinų gyvybės ir žmonių, mokančių skirtingas kalbas, laiką skaičiuojančių pagal skirtingus kalendorius, švenčiančių skirtingas šventes, bet valgančių tos pačios žemės išaugintą maistą, žvelgiančių į tuos pačius dangumi plaukiančius debesis, susikalbančių ir turinčių bendrų reikalų.

Dieveniškės – urbanistinis paminklas, apie 700 gyventojų turintis miestelis Šalčininkų rajono savivaldybėje, istorinio regioninio parko teritorijoje. Iš trijų pusių miestelį supa Baltarusija, veikia dvi gimnazijos, Dieveniškių technologijų ir verslo mokykla. Dauguma miestelio gyventojų – Lietuvos lenkai.

Simonas Karczmaras – iš Dieveniškių kilusių litvakų palikuonis. I. Salavei teigimu, paroda – svarbus įvykis ne tik Dieveniškėms, Šalčininkų rajonui, bet ir visai Lietuvai, gaivinančiai istorinę ir kultūrinę valstybės atmintį.

Spalvos ir jausmai

Parodoje eksponuojamuose paveiksluose atgyja prieš daugiau nei šimtą metų Dieveniškių štetle kunkuliavęs gyvenimas, kupinas meilės, vestuvių, maldų, muzikos, šokių, turgų šurmulio. Tai šilti spalvingo žydų gyvenimo vaizdai, išlikę atminty ir jaudinę Simono sielą esant toli nuo širdžiai brangių vietų ir erdvės, ir laiko prasme.

Dieveniškėse iki Antrojo pasaulinio karo gyventojų daugumą (apie 75 % gyventojų) sudarė žydai, todėl miesteliui buvo suteiktas štetlo statusas.

Pats Simonas Karczmaras (1903-1982) gimė Varšuvoje, bet vaikystės atostogas leido Dieveniškių štetle, pas senelius iš tėvo pusės. Mokėsi Varšuvos vaizduojamojo meno mokykloje, vėliau tapybos įgūdžius tobulino meno mokykloje Paryžiuje. Ten 1931 m. vedė Nechamą (Nadią) Slobodzianską, kilusią iš Lenkijos, ir susilaukė sūnaus Natano (1933 m.).

Kad išlaikytų šeimą, Simonas dirbo kailių pramonėje. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, tikėdamasis išvengti nacių sukurto pragaro, pasitraukė į Nicą, bet ir ten nelaimės šeimos neaplenkė – žmona buvo deportuota į Aušvicą (iš kur, laimė, sugrįžo 1945 m.), pats Simonas prisijungė prie Prancūzijos partizaninio pasipriešinimo judėjimo, o vienturtį sūnų Nataną išslapstė kalnų kaimelyje. Po karo su šeima emigravo į Izraelį, vėliau persikėlė į Monrealį (Kanada), kur vėl ėmėsi darbo kailių pramonėje.

Vaikystė atgyja paveiksluose

Prie tikrojo pašaukimo – kūrybos – Simonas grįžo antroje savo gyvenimo pusėje paskatintas žmonos, nes dėl išsivysčiusios akių alergijos nebegalėjo dirbti kailių pramonės srityje. Paėmęs į rankas žmonos nupirktą teptuką jis visiškai atsidėjo kūrybai, sugrįždamas į savo vaikystės pasaulį Dieveniškių štetle, kur, globojamas senelių leisdavo vasaros atostogas, kur virė nedidukų medinių namelių gyventojų kasdienybė, kur jam taip patikdavo jodinėti arkliais be balno, kur jis ir pradėjo piešti.

Paveiksluose Simonas nepailsdamas pasakoja apie štetlo kasdienybę, kupiną įsimylėjėlių ir vestuvių, religinių švenčių ir laidotuvių ceremonijų, turgaus dienų ir muzikantų bei šokėjų… Dailininko įamžintas prarastas štetlo gyvenimas gali tapti puikiu žydų papročių istorijos studijų šaltiniu, prieš mūsų akis atveriančiu prieš daugiau nei šimtą metų Dieveniškėse gyvybe kunkuliavusį gyvenimą.

Tirštai žydų apgyvendinti štetlai iki II Pasaulinio karo buvo išsibarstę po visą Lietuvą, ir juose verdantis gyvenimas buvo labai panašus – ta pati kasdienybė ir buitis, vargai ir džiaugsmai, papročiai ir įpročiai.

Patys žydai savo smalsiems, kelti sparnus iš gimtųjų vietų ir ieškoti įdomesnio, kitokio, geresnio gyvenimo suskubusiems vaikams dažnai sakydavo, kad nieko naujo ir ypatingo jie ten neišvysią, tik tokius pat žydus, kaip ir savame, gal kiek pabodusiame, miestelyje. Todėl greičiausiai neapsiriksime teigdami, kad Simono Karczmaro paveiksluose įamžinti vaizdai būdingi jei ne absoliučiai visiems, tai tikrai daugeliui kadaise gausiai žydų apgyvendintų Lietuvos miestelių.

Simono Karczmaro teptuko prikelti vieno Lietuvos štetlo vaizdai keliauja po miestus ir miestelius, gaivindami vietinių gyventojų atmintį ir atverdami kadaise, palyginus dar visai neseniai, gyvavusį spalvingą, darnų Lietuvos štetlų gyvenimą.

Molėtų viešosios bibliotekos inf.