In memoriam Alma Eigerdienė. Ji pati buvo šviesa

Su giliu, bet ir šviesiu liūdesiu širdyje pranešame, kad mirė ilgametė teatro režisierė Alma Eigerdienė. Be šviesos apie Almą negalima kalbėti, nes savo kūryba ir kitų kūrybos puoselėjimu  ji pati buvo šviesa, kurios niekada nepamirš teatro mylėtojai, kultūros žmonės, bičiuliai ir artimieji.

Alma Eigerdienė gimė Molėtų r. Buržilų kaime. Vilniaus kultūros-švietimo technikume įgijo režisierės specialybę ir 1963 m. pagal paskyrimą atvyko dirbti į Utenos rajoninius kultūros namus. Po poros metų, paviliota poezijos ir knygų troškulio, perėjo dirbti į Utenos centrinę biblioteką ir ten septyniolika metų dirbo švietėjišką darbą, suburdama skaitovų, o vėliau ir dramos kolektyvą, rengdama  teatralizuotas knygos šventes, poezijos spektaklius. Alma tapo pirmąja Utenos literatų klubo „Verdenė“ pirmininke ir kasmečio renginio „Gimtoji mūsų žemė“, gyvuojančio iki šios dienos,  sumanytoja. Jaunos ir kūrybingos menininkės entuziazmo, erudicijos užteko viskam: renginių organizavimui, vedimui, scenarijų kūrimui, vaidinimų statymui, bendravimui su knygos bičiuliais. 1987 metais ji  grįžo dirbti į rajono kultūros namus (dab. Utenos kultūros centras) meno vadove, režisavo įvairius renginius, rajonines dainų ir kitas masines šventes.

1983 m. Alma Eigerdienė  įkūrė mėgėjų teatrą ir jam vadovavo iki 2011 metų pabaigos. Per 28 kūrybinio darbo metus teatre Alma pastatė 32 spektaklius, kuriuose suvaidino per 120 aktorių: tarnautojų, kultūros, švietimo, medicinos darbuotojų, studentų, moksleivių… Alma mokėjo burti aplink save žmones, atrasti ir padėti atsiskleisti talentams. Jau pirmasis poezijos spektaklis „Meilės spalvos“, kuriame naujai suskambėjo lietuvių poetų eilės, pelnė geriausio Lietuvoje laurus. Alma Eigerdienė visada siekė originalaus reperuaro, išskirtinį dėmesį skyrė lietuvių dramaturgijai ir kraštiečių kūrybai, vaidinamai tarme. Taip pasaulį išvydo Antano Miškinio „Žaliaduonių gegužė“, vėliau atnešusi teatrui „Žaliaduonių“ vardą, o režisierei dramaturgo Boriso Dauguviečio premiją. Almos dėka scenoje pamatėme Antano Daunio, Petro Panavo, Eriko Druskino, Sauliaus Šaltenio, Jauniaus Kulnio, Ričardo Kalyčio, Pulgio Andriušio, Antano Gasperaičio, K. Čiplio-Vijūno ir kitų autorių kūrinių. Pati Alma ne tik parašė ne vieną inscenizaciją, bet ir vertė pjeses iš kitų kalbų. Ne vieną „Žaliaduonių“ spektaklį įrašė Lietuvos radijas ir Lietuvos televizija, beveik visi spektakliai keliavo po šalyje vykstančius konkursus, festivalius, šventes ir tapo laureatais, diplomantais. Taip pat už puikius vaidmenis buvo atskirai apdovanojami ir teatro aktoriai. Almos Eigerdienės vadovaujams teatras buvo gerai žinomas ir vertinamas Lietuvoje kaip originalus, savitą veidą turintis, daug dirbantis etninės kultūros labui meno kolektyvas, 1988 metais pelnęs liaudies teatro vardą, o 2004 – geriausio šalyje mėgėjų teatro „Aukso paukštės“ apdovanojimą.

Ne vienerius metus Alma Eigerdienė Utenos kultūros centre rengė užsienio dramaturgijos festivalį „Pjero dienos Utenoje“, kuriame vaidino daugelio užsienio šalių teatrai, turėjo įkūrusi ir jaunimo trupę, su ja statė pasakas, kitus jaunimui patrauklius spektaklius, ugdė jaunąją aktorių kartą.

Alma Eigerdienė visada turėjo švietėjišką misiją, visada dalinosi grožiu ir gėriu su kitais, troško, kad šviesa pasiektų kiekvieną žmogų. Šalia jos nuolatinių ieškojimų buvo ir nuoseklus siekis – tai Utenos krašto rašytojų kūrybos sklaida, uteniškių tarmės išsaugojimas ir populiarinimas.

1988 m. Almai Eigerdienei už kraštiečių kūrybos ir teatrinio meno populiarinimą Utenos rajono savivaldybė skyrė rajono meno ir kultūros premiją. 2008 m. už ilgametį Utenos krašto garsinimą, tarmės puoselėjimą ir autorinius darbus jai suteiktas Utenos miestui nusipelniusio žmogaus vardas. Almos Eigerdienės kūryba įvertinta respublikine nominacija „Už nuopelnus mėgėjų teatrui“, „Tegyvuoja teatras“ apdovanojimu, Kazimieros Kymantaitės garbės prizu ir daugeliu kitų apdovanojimų.

Bet nesuklysiu pasakiusi, kad svarbiausieji apdovanojimai Almai Eigerdienei buvo žmonių meilė, jos kūrybinių darbų pripažinimas sulaukiant spektakliuose daugybės žiūrovų. „Žaliaduonių“ teatrą ir jo nepakartojamąją režisierę Almą Eigerdienę mylėjo visi. Spektaklių laukdavo uteniškiai, „Žaliaduonius“ visada su pagarba ir dėmesiu sutikdavo bet kuriame Lietuvos kampelyje, jiems plojo tarptautiniuose festivaliuose Lietuvje ir užsienyje. Almos teatras turėjo savo tradicijas, savo dvasią ir veidą. Kaip ir pati Alma, mokėjusi žmoguje atrasti ir pažadinti tai, kas geriausia ir gražiausia. Alma buvo kupina idėjų, sumanymų, alsavo laiko dvasia, meile ir pagarba savajam kraštui, tarmei, teatro menui, visiems kitiems menams ir žmonėms. Alma dosniai išdalino savo talento šviesą, širdies gerumą ir išmintį.

Mes visi, kurie tapome teatro žmonėmis, augome kaip asmenybės mokomi Almos Eigerdienės. Ji buvo ne tik puiki režisierė, reto gabumo menininkė, bet ir artimas žmogus kiekvienam iš mūsų. Vieniems draugė, kitiems kaip mama, kaip psichologė. Daugelį metų ėjome kartu – ir džiaugsme, ir pergalėse, ir savo gyvenimų, kurie Almai niekada nebuvo svetimi,  skersvėjuose… Mums trūks Almos, išėjusios į Amžinybę. Bet prisiminsime ją su šviesa, kuri buvo labai ryški. Tegul ši šviesa dabar jau ramybe apgobia Almos Eigerdienės Amžinybę.

Regina Katinaitė-Lumpickienė
Rašytoja, kultūros darbuotoja