2021-01-20

Atokios stotys

Kultūros ir meno svetainė

Tarp tuščio lapo ir dulkės pilnatvės


Tomas VYŠNIAUSKAS

Vietos po saule (arba plačiąja prasme savasties) paieška yra viena iš kertinių žmogiškosios egzistencijos problemų. Įsivietinimas ne tik geografinėje vietovėje, bet ir praeities–rytojaus sandūroje, prisiminimų–lūkesčių koliaže, fantazijos–tikrovės ribose priartina „vietos“ motyvą prie įsiprasminimo būties puslapiuose problematikos.


JAV gyvenantis (Kolorado valstijoje gimęs, augęs netoli Niujorko) lietuvių poetas Rimas Užgiris 2019 metais išleido poezijos knygą „Tarp“ (leidykla „Kauko laiptai“). Prie knygos materializavimosi prisidėjo būrys literatūros ir meno pasaulyje žinomų asmenybių: vertėjai (mat autorius kuria anglų kalba) Marius Burokas, Dominykas Norkūnas, Edgaras Platelis; redaktorė, literatūros kritikė ir poetė Ieva Rudžianskaitė; kalbos redaktorė literatūrologė Kristina Poderytė; knygą apipavidalino dailininkė Inga Paliokaitė-Zamulskienė; viršelyje panaudota menininkės Monikos Furmanos darbas „Troškimų choras“ ir Benedikto Januševičiaus nuotrauka. Jau knygos pavadinimas tarsi sufleruoja skaitytojui, jog rinkinyje lyrinio subjekto identitetui išreikšti bus svarbūs vietos, aplinkos, konteksto dėmenys.


Kontekstui iš tiesų autorius skiria daug dėmesio. Vardijant ir gretinant aplinkos elementus (reikėtų pabrėžti jų gausą), dažnai atsisakant konkretumo, neapsiribojant viena kuria dimensija (geografinė vietovė persipina su laiko tėkme prisiminimuose) bandoma atrasti eilėraščių subjektui vietą suabstrahuotoje vietovėje („tikrovė ir netikrovė – / abi stiebias tobulybės ir išbaigtumo link, / galop virsdamos tuščiu lapu: / baltu kaip beržai“ (p. 14) ar „kokios erdvės / viršum / dangoraižių / ledo / ir minties“ (p. 31)). Kuriama savotiška holistinė tikrovė, talpinanti savyje tiek realias geografines nuorodas, tiek fiktyvias vietoves, atkeliavusias iš literatūros puslapių, tiek asmeninius prisiminimus ar buvusių civilizacijų griuvėsius („mano vaikystės nuotraukos – / ant jau sugriauto namo / sienos slepiasi užu / trojos mūrų lyg Elena“ (p. 15)).


Plečiant vietos definicijos ribas klausimas „kur“ pamažėl pakeičiamas klausimu „kas“: „Kas visą šį laiką buvau aš / šiame mirgančiame triukšme ir išblaškytose / nuolaužose?“ (18 p.), net „Ši šviesa neturi kalbos taisyklių / kad pasakytų kas esame“ (p. 63). O greta identitetą apibrėžiančio „kas“ nemažiau svarbus ir klausimas „kaip“: „Todėl įsirengi namus / tarp triukšmo nykštukų, / spaudai, baksnoji tuos automatus, / kol jie sublyksi – jei sublyksi – ir esi / sąlyginai laisvas, pasirengęs rinktis / ar plūduriuoti it medgalis jūroje“ (p. 80).


Kurti erdves (ar tai būtų reali geografinė vietovė, ar kampelis, išskirtas lyriniam subjektui prisiminimų / fantazijos lauke) autoriui padeda daiktiškųjų savybių aktualizavimas ir jų priskyrimas abstraktiesiems objektams. Odinio švarkelio alegorija (p. 16), kartu su lietumi išreiškianti santykių dinamiką, yra tik vienas iš pavyzdžių, kaip autorius bando „materializuoti“ būseną, jausmą ar reiškinį, priskirdamas jiems konkretaus daiktiško įvaizdžio atspindį ar bent jau savybes. Įgavęs tokių savybių dangus gali būti „suskeldėjęs“ (p. 23), šokis „pasprukti nuo mūsų kojų“ (p. 29), o gyvenimas būti it „sudužęs ąsotis“ (p. 22). Daiktiškais bruožais išreiškiama netgi melodija („Smuikai būna per saldūs / kaip pigus ledinukas“ (p. 32)) ar šviesa („Stogų klostės / baltai sutvarstytos, / šviesa sunkiasi pro tvarstį“ (p. 60)), o ieškodami savasties „mes rausiamės po praeitį kaip kurmiai / kupini svajonių“ (p. 64).


Ne viename eilėraštyje rasime gamtos motyvų, kurie apibūdinami su pagarba ir, jei ne nusilenkiant jų galiai, tai bent jau pripažįstant kaip neginčijamą egzistencijos elementą. Toji gamta nesileidžia užimama netgi civilizacijos betono ir neonų: „Vėjas kirto jam / pentinais. Jis nuskubėjo / paskui reklamines šviesas“ (p. 20). „Upė, prie kurios gimei, / nesiliovė tekėjusi“ (p. 41) ir stovi sau „Medžiai užimti sniego“ (p. 15). Fasadai, laikmečiai, lyrinio subjekto būsenos gali kisti, – ar tai būtų Kauno vaizdai (p. 57), ar šis tas iš Vilniaus (p. 58), ar Yst Riverio bliuzas (p. 18), – bet lietus visur tas pats. Kaip ir toji griuvėsių nuojauta.


Rinkinyje kartkartėmis sušmėžuoja ir mirties motyvas. Juk greta „pilno gėrybių daržo“ visada tyko ir pabaigos nuojauta: „būdamas dar berniukas valei / medžioklinį šautuvą ir motina / krito negyva“ (p. 37). Baigtis ir nauja gyvybė visada šalia: „braukiu skustuvu / per žolę / prasikalusią / ant mano veido / kapo“ (p. 74); „Vienoj pusėj – tyla, kitoj – mirties bedugnė“ (p. 24). Tik kartais pasaulis toks komplikuotas, o jausmai taip persipynę, kad „net mirtis nežino atsakymo“ (p. 67).


Eilėraščiuose gausu intertekstų, tarsi patvirtinančių konteksto ir santykio su aplinka (plačiąja prasme) aktualumą. Kūriniuose sutinkame asmenis bei objektus ir iš autoriaus asmeninių patirčių, ir Antikos mitų atspalvius, ir biblinius motyvus, ir muzikos bei dailės istorijos elementus, ir netgi Čingačguką su Unku (p. 13). Kartkartėmis skaitytoją nustebins (spėju, kad nustebins, mat tekstai rinkinyje pasižymi subtilumu ir polinkiu į intelektualumą) išnyrantys tokie grubesnės raiškos intarpai kaip: „ji buvo dailininkė iš Pietų Amerikos, / galvoje tesisuko mintis, kaip ją užlaužti“ (p. 35); „kad šūdui užvirus / taip pat išsilaikysiu“ (p. 24). Tos frazės įpinamos natūraliai, kone „atsainiai / lyg ištekėjusi moteris, kuri nusimeta rūbus / prieš seksą“ (p. 69), ir netrikdo šiaip jau rafinuotos raiškos harmonijos.


Maišydamas įvairių dimensijų elementus, išreikšdamas juos jusliniam suvokimui atpažįstamomis savybėmis, Rimas Užgiris knygoje „Tarp“ sukuria talpų ir įvairialypį pasaulį, kuriame kiekvienas ras savo kampelį. Ir net jei dabar „esi įsčiose, mokytojas šypsosi / keistai ar išvis nesišypso, o tu – / tik svarstai, kaip ištrūkti“ (p. 71), žinok, jog kažkur tarp tuščio lapo ir visatos dulkių egzistuoja tikrovė, kurioje radęs savo vietą sprogsi kaip balsė. Ilgai tęsiama.