Knygos apžvalga: Fernando Pessoa „Nerimo knyga“

Roberta STONKUTĖ

Vienas laukiamiausių šiais metais vertimų į lietuvių kalbą – Fernando Pessoa’os „Nerimo knyga“ („Odilė“, 2020), kuri Vilniaus knygų mugės metu tyliai keliavo į gaivaus minčių srauto išsiilgusiųjų rankas.

Fernando Pessoa (1888–1935) – portugalų poetas, prozininkas, literatūros kritikas, vertėjas, leidėjas, filosofas – ir dar daugelį amplua turėjusi viena svarbiausių XX a. literatūros pasaulio asmenybių, pasirašinėjusi septyniasdešimt penkiais pseudonimais. Na, bent tiek pseudonimų autorius atskleidė, palikdamas amžininkams užduotį nuolat ieškoti ir nerimauti.

„Nerimo knygą“ sudaro sunkiai įskaitomi autoriaus rankraščiai, kurie pirmą kartą į knygą surinkti prabėgus kone pusšimčiui metų po rašytojo mirties – 1982 metais. Vos pasirodžiusią knygą į savo kalbas ėmė versti ispanai, prancūzai, anglai, italai. Vokietijoje knyga tapo tikru bestseleriu – įvairiu laiku ją išvertė net 16 skirtingų vertėjų!

Pagrindinis knygos veikėjas ir autoriaus alter ego – Bernardas Soarešas. Jis niekuo neišsiskiriantis tarnautojas, be tikslo slampinėjantis Lisabonos gatvėmis ir aprašinėjantis matomus vaizdus, nugirstus pokalbius ir tai, ką šie vaizdai jam sukelia – svetimumą, jausmą, kad nesi šios epochos dalis, o tik stebėtojas:

Praeina būsimi sutuoktiniai, poromis žingsniuoja siuvėjos, praeina malonumų ištroškę jaunuoliai. Rūko įprastu maršrutu žingsniuojantys tie, kurie jau atsitraukė nuo visų reikalų <…> Tarsi lunatikai prasilenkia kareiviai, vieni pasitempę, kiti suglebę, čia labai triukšmingais, čia neapsakomai triukšmingais pulkeliais <…>

Praeina visa tai, ir niekas iš viso to man nieko nereiškia; viskas svetima mano likimui, svetima netgi pačiam likimui.

Mintimis rašytojas iš dalies atliepia ir savo paties likimą, vaikystę, kuri prabėgo ne gimtoje šalyje, bet Pietų Afrikoje. Rašytojo mąstymą formavo prancūzų ir anglų vienuolių mokymas, kitos kalbos ir kitoks kraštovaizdis. Rašyti jis pradėjo gana anksti ir jau būdamas šešiolikos pradėjo publikuoti prozos ir poezijos tekstus anglų kalba. Nors po dešimtmečio jis grįžo į Lisaboną, tačiau vieniša vaikystė ir ankstyva tėvo netektis autoriui darė didžiulę įtaką, apie tai ne kartą užsimenama ir „Nerimo knygoje“. Galbūt dėl to jo alter ego nuolat jaučiasi nutolęs ir svetimas ne tik kitiems, bet ir pats sau.

„Mano įpročius formavo vienatvė, ne žmonės“ – nebeprisimenu, kuris, Ruso ar Senenkūras, taip pasakė. Bet tai turėjo būti tos pačios rūšies siela kaip ir aš, – gal net galėčiau tvirtinti, kad tos pačios padermės.

Bernardas Soarešas – postmodernus veikėjas, kuris iškyla dar prieš postmodernizmą, svarstydamas postmodernizmui rūpimas temas. Jis kvestionuoja realybę ir laiką, akcentuoja kito (išgalvoto) pasaulio svarbą egzistencijai, daug svarsto apie apatiją, abejingumą, nuovargį ir nerimą, kurie tampa pagrindiniais jausmais, nustelbiančiais kitus.

Būna dienų, kai manyje, sakytum nuo žemės po kojomis iki galvos sukyla bodesys, liūdesys, gyvenimo keliamas nerimas, kuris tik todėl neatrodo neištveriamas, kad jį iš tikrųjų pajėgiu ištverti <…>

Visų pirma jaučiu nuovargį ir nerimą, tampantį nuovargio broliu dvyniu, kada nėra jokios kitos priežasties jam atsirasti. Be galo baisu net sukrutėti, protui baugu ištarti bent žodį. Jau iš anksto viskas regisi bergždžia.

„Nerimo knyga“ neturi vientiso siužeto, ją sudaro keletas atskirų skyrių, kuriuose pateikti įvairūs pamąstymai ir prisiminimai, skaitytojui atveriantys tuometinės Lisabonos tėkmę, plačius pokalbių temų klodus ir kviečiantys tekstą skaityti lėtai, kartais – garsiai, permąstant Bernardo Soarešo mintis, kurioms netrūksta vingrybių ir prieštaravimų. Nors kartais pasitaiko ir niūrių pamąstymų, knyga nėra tamsi, greičiau tai nerimastinga ir besiveržianti į pasaulį menininko išpažintis – rašymas dėl estetinio žodžio, apsivalymo, svajojimo, laiko sau. Tai žaidimas su pačiu savimi ir skaitytoju, kuriuo mėgaujamasi kaip niekuo kitu.